facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiauliuose moterų imtynių sportas yra gana populiarus, todėl daugeliui čia sportuojančių sportininkių pavyksta pasiekti didelių laimėjimų. Tokia yra ir Danutė Domikaitytė, kuri laimėjo ne vieną čempionatą, turnyrą, turi nesuskaičiuojamą daugybę medalių ir apdovanojimų. Išsamiau apie imtynininkės karjerą, pasiruošimus ir pasiekimus pasakoja pati  D. Domikaitytė.

– Kaip prasidėjo jūsų imtynininkės karjera?
– Aš esu ne iš Šiaulių miesto, o iš Anykščių rajono, Žiedonių kaimo. Ten ėjau į mokyklą, turėjome kūno kultūros mokytoją Arvydą Krikščiūną. Jis man ir pasiūlė ateiti į imtynių sportą ir štai aš čia. Imtynių sporte esu nuo 11 m. Po pirmos treniruotės supratau, kad atradau save čia. Iš pradžių mano mama nerimavo dėl manęs, tačiau kai parnešiau pirmąjį savo medalį, ji suprato, kad esu teisingame kelyje. Po kelerių treniravimosi metų Anykščiuose, Troškūnuose, mane pakvietė Aivaras Kaselis treniruotis į Šiaulius. Į geriausią komandą visoje Lietuvoje. Nuo 2009 m. esu Šiauliuose ir tęsiu savo sportinį meistriškumą.

Kai išvažiuoji iš savo gimtojo miesto, apsigyveni mokyklos bendrabutyje, viskas, kas yra šalia, yra treneris, kuris tau tampa ir mama, ir tėtis. Mane jis išmokė visko, ką dabar turiu: apie charakterį, gyvenimo būdą, supratimą apie pasaulį. Mano treneriai yra tokie, kurie būna dažniau su savo komanda nei su savo šeima. Su ja esu labai retai. Labai norėjau išvažiuoti į kitą miestą, nes čia yra didesnės galimybės. Tai yra geriausia moterų imtynių komanda Šiauliuose. Treneriai nėra atsakingi tik už sportą, jie yra ir už mūsų kultūrinimą. Pas juos visada gali ateiti paverkti, pasidžiaugti. Treneriai man yra šeimos nariai, niekada nebuvo minties, kad reikia juos pakeisti.

– Kokie šiais metais jūsų pasiekimai?
– Sunku yra pasakyti, nes per kiekvienas varžybas stengiesi, kad būtų kuo geriau. Dirbi tam, kad parodytum geriausią rezultatą. Kartais tam tikri niuansai lemia, kad kažkas nepavyksta. Dabar paskutinis Pasaulio kariškių imtynių čempionatas, kuris vyko Klaipėdoje, ir Minske vykęs tarptautinis imtynių turnyras triskart olimpinio čempiono Aleksandro Medvedžio prizams laimėti buvo geriausi pagal rezultatą. Ir toliau bandysime siekti geresnių rezultatų, kad galėtume nuvažiuoti į Tokijų. Paryžiuje vykstančiame pasaulio imtynių čempionato moterų imtynių turnyre negavau prizinės vietos, o Minske pirmoji kova buvo su Baltarusijos atstove, ji buvo įveikta, antra kova buvo su Ukrainos sportininke, ji toje svorio kategorijoje tapo čempione, nes turėjo daugiau patirties. Dėl trečiosios vietos kita kova vyko su Kazachstano sportininke, kurią taip pat įveikiau.

– Koks aukščiausias jūsų pasiekimas?
– Pasaulio jaunimo čempionato jaunimo grupėje buvau trečia. Tačiau man didžiausias laimėjimas buvo mano pirmasis medalis Europos kadetuose, kai buvau dar jaunutė. Man čia buvo toks emocinis laimėjimas, postūmis dėl ko aš dar esu čia, dėl to jausmo, kurį patyriau gavusi pirmąjį savo medalį. Ne tik man, bet ir visai mano komandai tai buvo pirmasis medalis, nes Lietuvoje tuo metu dar nebuvo tokio lygio medalio. Kitoms panelėms, kurios dabar treniruojasi Šiaulių sporto gimnazijoje, manau, taip pat yra siekis turėti geriausio rezultato, to jausmo, kai jos jį patiria. Turime Kamilę Gaučaitę. Šiais metais Europos kadetų čempionate tapo trečia. Labai džiaugiuosi, kad praėjusiais metais Pasaulio kadetų čempionate irgi tapo trečia savo svorio kategorijoje. Man labai smagu, kad mano komandos narė siekia aukštų rezultatų. Turime labai didelę komandą, mergaičių grupę, kuri rungtyniauja dėl prizinių vietų. Kartais kažko pritrūksta, tačiau jos yra labai perspektyvios mergaitės. Medalių neskaičiuoju, aš sportuoju, kad pajusčiau vėl tą jausmą, kaip po pirmojo savo medalio. To niekas nesupras, jei nelaimės. Europos jaunių čempionate rungtyniavau dėl finalo su Rusijos atstove, aš tapau antra ir tas medalis man nebuvo toks brangus, kaip mano pirmasis medalis.

– Kaip nusprendžiate, kuriuose turnyruose, čempionatuose dalyvauti?
– Pas mus už varžybų planavimą yra atsakingas tiek A. Kaselis, tiek Andrius Stočkus. Tai nuo manęs nepriklauso. Nepasakysiu treneriui, kad noriu važiuoti į tas varžybas, tai jie man sako, kad man reikės važiuoti ten ir ten, o aš ir važiuoju. Nenoriu ten kištis, nes treneriai geriau žino, kaip planuoti, kada turi būti varžybos. Pagrindinės varžybos negali būti 5 kartus per metus. Pagal krūvį yra neįmanoma paskirstyti. Pas mus yra dvejos varžybos: pasaulio ir Europos, dar yra turnyrai.

– Kaip vyksta pasiruošimas turnyrams ir čempionatams?
– Visą šį procesą sprendžia treneriai, aš stengiuosi jų klausyti, ką ir kaip reikia daryti. Yra reikalaujama labai didelio psichologinio nusiteikimo, reikia nusiteikti krūviui, kuris yra tikrai didelis. Vyksta įvairios stovyklos, išvažiuojama į kitas šalis, kuriose tu sportuoji, miegi ir valgai. Stengiesi psichologiškai nusiteikti varžyboms, artinti save arčiau varžybinės atmosferos.

Visada turime 10 treniruočių per savaitę. Yra įvairios treniruotės. Gali būti intervalinė treniruotė, kuri trunka iki 1 val., ir po to tempimo pratimai. Tai priklauso nuo treniruotės tipo. Jei būtų treniruotė, kuri apimtų taktiką ir techniką – ji truktų iki 2 val. Nėra taip, kad yra pasakoma, kiek tiksliai laiko dirbsime. Priklauso, koks darbo intensyvumas, kokia treniruotė, jos tipas. Aš esu žmogus, kuris ateina, atidirba darbą, mokosi iš trenerių ir to laiko per treniruotes net nestebiu, jis man nėra svarbiausias. Man svarbiausia, kuo daugiau pasisemti iš trenerių patirties, ką jie man gali duoti, tą ir imu.

– Ar jums reikia nusiteikimo prieš kovą?
– Reikia. Turime sporto psichologą A. Stočkų. Jis labai daug visko žino, semiamės iš jo patirties. Man padeda kvėpavimo pratimai. Atrodo, kad kūnui viskas gerai, bet jautiesi blogai. Treneriai mato, kad jaudiniesi. Savaitę prieš varžybas galvoje vyksta apmąstymai, kai galvoji, ką darysi, kaip kovosi, analizuoji priešininkus.

– Kokios yra taisyklės kovoje?
– Labai sunku pasakyti, nes reikia gyvai pamatyti, paaiškinti. Turime stovėsenos veiksmus, įvairiems veiksmams yra duodami taškai. Pas mus yra du kėliniai po 3 minutes. Galima laimėti kovą dėl taškų. Už kiekvieną veiksmą yra skiriami taškai. Pavyzdžiui, jei tavo priešininkas negavo nė vieno taško, o tu gavai visus 10 taškų, tai reiškia, kad tu laimėjai kovą. Kovą laimi ir tas, kuris surenka daugiausiai taškų. Gali būti ir lygiosios, tačiau svarbu yra, kas paėmė paskutiniuosius taškus.

Yra dar taip, kad už vieną veiksmą gali gauti iš karto 4 taškus. Jei atsitinka taip, kad vienas iš karto pelno 4 taškus, o kitas ne, tada laimi tas, kuris iš karto pelnė 4 taškus. Dar yra paguldymas ant menčių. Čia yra sunkiausia dalis, bet tada laimėjimas yra garantuotas.

Yra pasyvumai. Jei tu surenki 3 pasyvumus, tu  pralaimi kovą. Negalima kovos baigti be taškų, nes tada yra aišku, kad kažkuris sportininkas buvo pasyvus. Teisėjai dar leidžia per 30 sekundžių pelnyti taškus.

Yra pagrindiniai trys teisėjai, bet dar būna vienas papildomas teisėjas, jei kyla ginčai dėl taškų. Teisėjai dažniau būna objektyvūs, bet reikia nesuteikti progos, kad tave nuvertintų. Kuo tu esi universalesnis, nepatogesnis priešininkui, tuo tau yra geriau. Tuo tu esi unikalesnis. Į kovą yra einama taip, kad pavyktų apgauti priešininką ir padaryti tai, ką esi užsibrėžęs. Per priešininką pamatai, ką darai gerai, blogai, ko dar trūksta.

– Kaip sužinote savo priešininką?
– Atvažiavus į varžybas yra dvi pagrindinės dienos. Pirmąją dieną vyksta svėrimas, išsitrauki burtus, kurie parodo, su kuo kovosi. O kitą dieną jau ateini į varžybas ir būna protokolas, kuriame nurodoma, kas su kuo kovos, kokia varžybų eiga. Varžybų dieną jau žinai, su kuo kovosi, vyksta apšilimas ir pačios varžybos.

– Kas būna sunkiausia kovoje?
– Sportas yra sunkus dalykas. Gali būti fiziškai labai stiprus, techniškai labai geras, bet jei nebus psichologinio pasiruošimo, tai gali lemti tavo pralaimėjimą. Mano nuomone, sunkiausia yra psichologinis pasiruošimas. Žinoma, priešininkas turi savo privalumų, nes jis yra tavo oponentas, prieš kurį turi rungtyniauti, bet psichologija vis tiek yra sudėtingiausia.

– Kovoje visada stengiatės laimėti?
– Kas bus kovoje, tikrai nežinau, bet į kiekvieną kovą einu nugalėti. Noras laimėti tikrai yra, tai yra kiekvieno sportininko tikslas. Ši sporto šaka yra tokia, kad negali pasakyti, kad bus taip, o ne kitaip. Ir čempionai kartais pralaimi.

– Ar prisimenate priešininkę, su kuria jums buvo sunkiausia kovoti?
– Sunku pasakyti, kiekvienose varžybose yra taip, kad tu išsitrauki vis kitą sportininkę. Tos kovos visada yra sunkios. Būna, kad tenka kovoti su tomis pačiomis priešininkėmis, su kuriomis anksčiau kovojai. Vieną kartą laimi, kitą kartą pralaimi.

Sunkiausia turbūt buvo kovos  dėl patekimo į olimpines žaidynes. Prisimenu įvykį, kuris labai slegia. Neužbaigiau savo kovos, pasiruošimas buvo ilgas, varginantis, treneris, komanda intensyviai dirbo. Tačiau kai buvo kova kvalifikaciniame turnyre dėl patekimo į olimpines žaidynes, jau beveik laimėjau kovą, bet liko maždaug 30 sekundžių ir atidaviau tašką. Mano rankose jau buvo kelialapis, bet nebesugebėjau pelnyti taškų. Po to psichologiškai sunkiausia, kai tu esi per plauką nuo olimpinio kelialapio ir jį tenka atiduoti kitai sportininkei.

Kovoje žmogus eina prieš žmogų, charakteris prieš charakterį, technika prieš techniką. Kiekviena kova yra savotiškai sunki.

– Ar galėtumėte įvardyti šalį, kuri yra pajėgiausia imtynių sporte?
– Po kiekvieno pasaulio ir Europos čempionato yra daromi reitingai, kurie parodo, kuri šalis yra stipriausia. Aš negalėčiau konkrečiai įvardyti, nes kiekvienoje svorio kategorijoje yra vis kita favoritė. O mano svorio kategorijoje šiais metais nugalėtoja tapo japonė. Gal ir japonės pajėgiausios, tačiau negaliu pasakyti, ar tikrai. Pavyzdžiui, japonė rungtyniavo su amerikiete (53 kg svorio kategorijoje) ir laimėjo amerikietė. Todėl sunku yra įvardyti vieną, labiau aišku pagal svorio kategorijas.

– Ar imtynės yra pavojingas sportas?
– Jei tu treniruojiesi ir visa širdimi atsiduodi, tai nėra pavojingas sportas. Laimi ar pralaimi, saulė nenustoja suktis. Tai yra mano trenerio A. Stočkaus žodžiai. Nesvarbu ar laimi, ar pralaimi, saulė vis tiek švies ir Žemė nenustos suktis. Sportas yra hobis, gyvenimo būdas, mokytojas. Tikrai nėra tai pavojingas sportas.

– Esate patyrusi traumų?
– Rimtų traumų nesu patyrusi. Šią vasarą turėjau vieną traumą, buvo išėjęs šeivikaulis. Taip pat buvo patempti raumenys. Aš dėkoju savo treneriams, nes tik dėl jų nepatyriau rimtų traumų. Ar traumos atsiras ar ne, priklauso nuo paties sportininko, daug reiškia, kaip jie treniruojasi. Jei sportininkas nepadaro gero apšilimo, neapšildo tam tikrų raumenų ir yra atliekamas tam tikras veiksmas, galima patirti traumą. Labai svarbu žiūrėti į raumenis, į tempimo pratimus, į apšilimą prieš varžybas.

– Kokie jūsų privalumai imtynių sporte?
– Aš esu neeilinė, nesu kaip visi. Vieną dieną esu vienokia, o kitą dieną kitokia. Dirbu kaip visi, bet varžybose nėra taip, kad mane būtų labai lengva išanalizuoti. Esu unikali ir nenuspėjama. Vienoje kovoje galiu naudoti vieną techniką, o per kitą kovą – jau kitą.

– Ar buvo kada nors noras nutraukti imtynininkės karjerą?
– Sunkus sportas, sunku psichologiškai viską patempti, tačiau imtynės išmokė, kad reikia siekti aukščiau nei yra dabar. Nežinau, kur mano lubos, nes noriu daugiau ir daugiau. Nuo pat vaikystės mano svajonė yra olimpinės žaidynės. Nemanau, kad norėčiau baigti savo karjerą, nes imtynės yra mano gyvenimas.

– Ar turite savo autoritetą į kurį norite lygiuotis?
– Ne, noriu būti kitokia nei visi. Nenoriu į kažką lygiuotis. Taip, aš turiu žmonių su kuriais sutampa gyvenimo požiūris, bet tarp sportininkių autoritetų neturiu. Kiekvienas žmogus yra savotiškas, aš noriu pasiekti geriausią savo rezultatą ir žinau, kad dar yra kur stengtis.

– Ar skiriasi vyrų ir moterų imtynės?
– Yra trys stiliai moterų, laisvosios, graikų-romėnų imtynės. Graikų-romėnų imtynėse visi veiksmai yra atliekami nuo juosmens į viršų, o laisvosiose imtynėse, kaip ir pas moteris, „įeina“ kojos. Graikų-romėnų imtynėse negalima imti už kojų, visi veiksmai atliekami iš viršaus. Moterų imtynėse rungtyniauja moterys, o laisvosiose – vyrai.

– Ar moterų imtynių sportas yra populiarus?
– Kiekvienoje šalyje yra skirtingai. Pas mus Šiauliuose yra tikrai populiarus. Dabar labai smagu yra tai, kad treneriai yra susirinkę mažiukų grupes. Labai malonu į juos žiūrėti, kad auga tokia karta. Labai norėtųsi, kad Lietuvoje ir kiti miestai stengtųsi taip ugdyti sportininkes. Mes žinome, kad Šiauliuose yra sporto gimnazija, yra sudarytos galimybės gyventi, mokytis ir treniruotis. Gimnazija yra prisitaikiusi prie sporto, o sportas prie gimnazijos. Norėtųsi, kad būtų daugiau mergaičių ir iš kitų miestų. Mūsų komanda yra rinktinė: joje yra iš Kauno, Klaipėdos, Anykščių rajono, Joniškio.

– Kokias gero imtynininko savybes galėtumėte išskirti?
– Pačios imtynės suformuoja tas savybes. Jos padaro žmogų kovotoją. Aš pati tokia anksčiau nebuvau, per imtynes išmokau kovoti dėl visko, sugebėjau nepasiduoti, kai man yra sunku. Imtynės formuoja charakterį. Gyvenimas yra nelengvas ir tas sportas tave moko. Per treniruotes nėra lengva, bet tu stovi ir dirbi, nes žinai, kad tau vėliau bus lengviau. Per imtynes tampi kovotoju ne tik sporte, bet ir gyvenime. Jei esi kovotojas sporte, tai gyvenime tau yra daug lengviau. Sporte turi perlipti per save, kad nepasiduotum. Žinoma, yra tokių sportininkų, kurie ir pasiduoda. Imtynių sporte būtina turėti charakterį, būti įžūliam.

– Kur planuojate dar dalyvauti?
– Dabar lapkričio pabaigoje bus U–23 Pasaulio imtynių čempionatas, ruošiamės ten dalyvauti. Jis vyks Lenkijoje. Toliau dalyvausime suaugusiųjų kategorijoje: tiek pasaulio, Europos čempionatuose. Dar olimpiada, turnyrai.

Kai baigiau 12 klasę, nebuvo minties išvažiuoti į kitą miestą. Todėl parašiau tik vieną prašymą į Šiaulių universitetą. Sau pasakiau, kad jei neįstosiu, tai ir nestudijuosiu. Ir dabar nenoriu niekur išvažiuoti iš Šiaulių. Dabar studijuoju Šiaulių universitete Kūno kultūrą, esu ketvirtame kurse. Sportas yra visas mano gyvenimas. Šiaulių universitete dirba puikūs dėstytojai, kurie mane supranta, kai reikia man išvykti. Duoda man žinių, jaučiamas visada jų palaikymas. Džiaugiuosi, kad šalia manęs yra tokie dėstytojai. Ateityje noriu tapti trenere, pasidalyti savo patirtimi su kitais vaikais.

– Ar turite kitų pomėgių?
– Imtynės ir yra tas hobis, kai iš savęs stengiesi išspausti geriausia. Kai turi laisvo laiko ir guli lovoje, tu galvoji apie imtynes, apie tai, kaip kovotum, kokią techniką naudotum. Kartais net imtynių kovas pažiūriu. Būna, kai norisi išeiti į mišką ir pakvėpuoti grynu oru, negalvojant apie nieką. Mėgstu vaikščioti ir žiūrėti į dangų – dar vaikystėje labai mėgdavau žiūrėti į dangų. Taip pat patinka svajoti, žiūrėti fantastinius, animacinius filmus, jie man leidžia atsipalaiduoti.

 

Į viršų