Chaimo Frenkelio viloje  įvyko Artūro Slapšio ir Alvydo Tamošiūno knygos „Žymieji vikingai“  pristatymas.  Knygoje – 19  A. Slapšio pieštų karžygių portretų, šalia – kiekvieno jų aprašymas. Biografijas rekonstravo A. Tamošiūnas, remdamasis istoriniais ir literatūros šaltiniais.  

Istorijos – intriguojančios, užburiančios
Knyga „Žymieji vikingai“ pradedama nuo mitinių kuršių valdovų Lokero ir Dorno, kuriuos ypač gerbė vikingai už narsumą, drąsą ir išmintį. Toliau – 17 žymiųjų vikingų portretų ir kiekvieno jų svarbesnių žygių, gyvenimo būdo  aprašymai.

Čia rasime pasakojimą apie sumanų  keliautoją Flokį, kitaip Varną Veltinį, kuris pasinaudojo išmintinga navigacijos priemone: į kelionę pasiėmė 3 varnus. Pasakojama apie Islandijos atradėją Gardarą Svavarsoną.

Sužinosime, kad Lietuvos ir Islandijos sostines sieja – vilkas: Reikjaviko įkūrėju laikomas Ingolfuras Arnarsonas – Karališkas Vilkas. Pragaištingos žūties sulaukė nutrūktgalvis Ragnaras Lobdrokas, nes nepaklausė savo išmintingos žmonos patarimo.  

Haraldas Harfagris pramintas Gražiaplaukiu, nes dėl mylimos moters nesikirpo plaukų, kol suvienijo šalį ir tapo pirmuoju Norvegijos karaliumi. Variagų genties vadas Riurikas laikomas Kijevo Rusios valdovų pradininku.

Kaip brolžudys išgarsėjo Kruvinasis Kirvis –  Erikas Haraldsonas. Įdomus  pirmojo vikingų laikų poeto Egilio Skalagrimsono likimas. Keliais šimtmečiais anksčiau už Kolumbą Ameriką atradęs Leifas Eriksonas. Pirmuoju danu Anglijos karaliumi tapęs Sveinas Haraldsonas –  Sveinas Šakotabarzdis.

Istorijos intriguojančios, užburiančios, atskleidžia sudėtingą, pilną pavojų laikotarpį. Veikėjų paveikslai kiek įmanoma individualizuoti, portretuose matyti laikmečio dvasia, rūstus gyvenimo būdas įspaudęs žymes veiduose.

Vikingų pasaulis artimai susijęs su Europos šalių istorija. Knygą lengva ir įdomu skaityti. Tai pažintinė knyga tam, kas bent trupučiuką domisi istorija.

Planuojama knygą išleisti  anglų kalba, nes tikslinė auditorija yra skandinavai, kuriuos tiesiogiai jaudina pasakojimai apie vikingus.

Aistra istorijai suvedė bendrai knygai
A. Tamošiūnas pasakojo, kad ši knyga – tai bendras projektas, kurio pradžia buvo Kauno įgulos karininkų ramovės renginyje apie Saulės mūšį: „Atėjo Artūras, fotografavo paveikslus, išsikalbėjome. Jis  knygos „Mūsų viešpačiai“ bendraautoris. Yra nupiešęs Lietuvos valdovų portretus. Artūras jau buvo nutapęs kelis vikingus ir pasiūlė idėją. Buvo įdomu atkurti žymių vikingų biografijas, jeigu taip galima pasakyti.“

Knygos aprašyme teigiama: „Pirmieji baltų ryšiai su vikingais buvo užmegzti jau VI amžiuje. Baltai tada prekybinius ir net, spėjama, vedybinius ryšius palaikė su Gotlando, Pietų ir Vidurio Švedijos gyventojais. Šie ryšiai padėjo į mūsų kraštus atkeliauti skandinaviškiems ginklams ir įvairių daiktų puošybos elementams. Galima daryti prielaidą, kad vyko ir savotiškas karybos patirties perėmimas. Iki pat Saulės mūšyje 1236 m. pasiektos pergalės prieš kalavijuočius dauguma kuršių, žemaičių, lietuvių, žiemgalių karių buvo ginkluoti tipiškais vikingų ginklais.“

Taigi nieko keisto, kad  pristatydami knygą autoriai kalbėjo apie Saulės mūšį, Šiaulių krašto paslaptis  ir apie tautos  istorijos suvokimą apskritai.

Vaikystės filmai pažadino karybos istoriką
Radviliškietis A. Tamošiūnas – karinių oro pajėgų vyriausiasis puskarininkis ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto magistrantas. Vyras domisi įvairiomis karybos istorijos temomis, rašo straipsnius „Kariui“, „Kardui“, „Vorutai“, „Aviacijos pasauliui“, „Draugui“ ir kitiems žurnalams bei laikraščiams. Yra kelių knygų bendraautoris, sudarytojas, konsultantas.

Jis pasakojo, kad  Šiauliams turi daug sentimentų. Daug vasarų praleista pas senelius. Ypač  viliojo kinas. Ir būtent Šiauliuose, kino teatre „Palydovas“, pamatė filmą apie vikingus. Jų pasaulis berniuką užbūrė. Ėjo ne kartą, grįžęs piešdavo matytas scenas. Taigi vikingų istorijos tyrinėjimai – įgyvendinta vaikystės svajonė.

Dailininko misija –  įamžinti tai, ko nebėra
A. Slapšys – kaunietis,  savo kūrybinę veiklą pradėjo JAV. 2010–2011 m. jis Čikagos dailininkų sąjungos narys, nuo 2012 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Į Lietuvą menininkas grįžo 2011 m., o 2014 m. jam buvo suteiktas Lietuvos meno kūrėjo vardas.

A. Slapšio kūryboje dominuoja bataliniai mūšių vaizdai ir istorinių asmenybių portretai. Dailininkas pristatė savo paveikslus.

„Saulės mūšis“  nutapytas šiemet. Tai didžiausias  (2,10 x 1,50 m) A. Slapšio kūrinys. Iki šiol eksponuotas tik Kaune.  Kituose jo paveiksluose – Prūsų sukilimas, kunigaikštis Gediminas žygyje, Zundos mūšis, kur kuršiai sumušė kryžiuočius.  

Istorinis portretas – A. Slapšio pagrindinė tema. Jau nutapyti 56 Lietuvos valdovai. Tomas ir Inga Baranauskai aprašė juos ir išleista knyga „Mūsų viešpačiai“. Numatytas ir naujas A. Šapokos istorijos leidimas, papildytas A. Slapšio  iliustracijomis.

Lietuvos valdovų portretų kolekcija labai susidomėjo vaikai, moksleiviai, tad Šiauliuose  bus surengta paroda kitais metais.

Menininkas sakė, kad  paveiksluose gali būti istorinių netikslumų, nes tai yra dailininko vizijos: „Mums reikia vizualizuoti  protėvių žygius, jų gyvenimą. Menas dažnai kalba simboliais, kuriuos svarbu mokėti teisingai perskaityti. Pavyzdžiui, lietuviai vaizduojami apsidengę kailiais ne todėl, kad jie laukiniai, o dėl to, kad šaltas klimatas. Rasta pasakojimų, kad prieš mūšį ant nuogo kūno užsivilkdavo ką tik nudirtą meškos kailį ir priešo žirgas, pajutęs kvapą, stodavo piestu, sutrikdydavo rikiuotę. Vikingų portretai mūsų jaunimui gali padėti pažinti sudėtingą viduramžių pasaulį.“

Beje, ši menininko kolekcija keliavo į Ukrainą, buvo eksponuota Lucke.

Siurprizas – Saulės mūšį išgyvenusio kalavijuočio laiškas didžiajam magistrui
Knygos pristatymo metu A. Tamošiūnas perskaitė rekonstruotą Saulės mūšį išgyvenusio kalavijuočio laišką didžiajam magistrui. Kaip karybos specialistas, atkūrė mūšio vaizdą su taktinėmis, strateginėmis detalėmis, išlaikydamas viduramžių laiško stilių.

Atkreiptas dėmesys į jungtinės letonų (lietuvių), žemaičių ir žiemgalių kariuomenės taktines gudrybes, kryžiuočių klaidas. Pavyzdžiui, gebėjimas priešus nuvilioti į pelkes, ant galvų užmestais pagaliais išardyti  rikiuotę, žinių apie puolimą perdavimas laužais ir pan. Atskleidė ano laikmečio kariavimo  ypatybes.

„Šiauliai turi didžiuotis, kad  Saulės mūšis  išgarsino Šiaulius ir suteikė teisę laikyti miestą senesniu už kitus Lietuvos didmiesčius. Tik gaila, kad per silpnai šita galimybe naudojamasi“, – sakė A. Tamošiūnas.

Vikingavimas – tai gyvenimo būdas
Istorijos negali suplėšyti gabalais. Ieškodamas užuominų apie baltų vadus būtinai susiduri su vikingų paveikslais. A. Tamošiūnas  – karys, bet iškapsto tokių dalykų, kurių istorikai už pinigus dar nėra atradę. Tikrieji patriotai didelius darbus daro ne dėl algos, ne dėl pareigų. Taip galima apibūdinti abiejų autorių veiklą. Vienas kitą papildydami A. Slapšys ir A. Tamošiūnas aptarė vikingų gyvenimo ypatumus, ryšius su kaimyninėmis tautomis.

 Vikingavimas – tai gyvenimo būdas. Jie  pirmiausia keliautojai, naujų žemių atradėjai. Ameriką atrado ne Kolumbas, o vikingai. Tai žmonės, kurie žiūrėjo už horizonto. Reikėjo begalinės ištvermės  buriniais laivais nuplaukti  tokius atstumus. Tačiau akmeninga žemė nebegalėjo išmaitinti pagausėjusių šeimų.

Manoma, kad Grenlandiją vikingai pavadino Žaliąja sala ne dėl klimato. Tai buvusi taktinė gudrybė, kad suviliotų savo žmones apsigyventi saloje.

O ir pirmieji žygiai į Europą buvo labai sėkmingi. Prisiplėšta daug turto, nes jų antpuoliai buvo siurprizas.  To meto pasaulis sudėtingas, žiaurus. Kovos už išgyvenimą tarp šeimų, tarp genčių, žygiai į kitus kraštus. Ar kryžiaus žygiai ne tokie pat? Pagrindinės puldinėjamos žemės, islandų, švedų norvegų. Reidus darė iki pat Sicilijos. Apiplėšdavo ne tik svetimus kraštus, bet ir vieni kitus. Jokiose graviūrose nepamatysi vikingo, apsikarsčiusio auksu ar sidabru. Pasakojama, kad tikslas buvo garbingai pasilaidoti, apsirūpinti viskuo, kad pakliūtų į vikingų rojų Valhalą.

Kodėl vikingai ir baltai tokie žiaurūs, nukirsdavę priešų galvas ir kabindavę ant baslių?

Senas pagonių tikėjimas: nukirtus galvą, karys praranda sielą. Užmuštas ne tik kūnas, bet ir dvasia.
Taip buvo daroma visoje Europoje, ypač Romoje. Juk romėnų kultūros nevadiname barbariška.

Vikingavimo tradiciją vėliau perėmė kuršiai, ne mažiau karinga baltų tauta.

Istorijos žinios daro mus nenugalimus
Istorijos supratimas padeda analizuoti dabartinę situaciją, priimti sprendimus.  Šiauliai ypatinga vieta.

„Saulės mūšio vieta, Nepriklausomybės kovos,  partizaninis karas – šito regiono vizitinė kortelė“— sakė A. Tamošiūnas.  Šiauliuose kūrėsi karo aviacija, per mažai žinoma, kokias paslaptis slepia Rėkyvos ežeras, ypatingi statiniai Pabaliuose, Šilėnuose.  Lietuvos piliakalniai, taip pat ir Jurgaičių, Bubių, apgaubti legendų. Didėja susidomėjimas istoriniais dalykais, bet reikia ryžtingesnių žingsnių.

„Lietuvai trūksta karybos, laivybos istorijos specialistų. Artūro Slapšio tapyti rūstūs valdovų veidai primena: buvome galinga tauta, kuri sugebėjo atsilaikyti prieš nežmoniškai stiprią kryžiuočių ir kalavijuočių organizaciją. Savo istoriją turime rašyti patys, nes jos iškraipymai grėsmingi: ištirpsime kaip tauta, mūsų neliks. Ieškome kelių, kaip populiarinti  savo kraštą ir savo istoriją įtraukdami jaunimą“, – baigė knygos „Žymieji vikingai“  autoriai.

A. Slapšys kuria valdovų, karžygių portretus, batalines mūšių scenas. Anot  A. Tamošiūno „paveiksluose įamžina tai, ko nėra.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Slapšys ir A. Tamošiūnas: „Ieškome kelių, kaip populiarinti  savo kraštą ir savo istoriją įtraukdami jaunimą.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kryžiuočių ginkluotę, šarvus demonstruojama todėl, kad suprastume: mūsų protėviai turėjo būti labai gudrūs ir stiprūs, kovodami su galinga,  kryžiaus žygiuose užgrūdinta jėga.
Artūro STAPONKAUS nuotr.