Prieš septynerius metus 15-metę Rolandą Ginkutę tėvai neramia širdimi išvežė į Kelną (Vokietija) studijuoti smuiko pas žymų profesorių Zakharą Broną ir paliko ten visiškai vieną. Talentingai šiaulietei moksleivei buvo suteikta išskirtinė profesinio tobulėjimo galimybė, kuria ji naudojasi dar ir šiandien. Tik jau kitoje šalyje – Ispanijoje. Apie meilę muzikai, Lietuvos ilgesį, intensyvų koncertų, konkursų ir studijų metą kalbėjomės su Rolanda, atostogaujančia gimtuosiuose Šiauliuose.

– Parvykai iš Madrido, kaip tave muzikinis kelias nuvedė į Ispaniją?
– Parvykau atostogų iš Madrido, kur Karalienės Sofijos universitete studijuoju smuiką jau III kurse. Ketverius metus mokiausi Kelno aukštojoje muzikos mokykloje, buvau pakviesta studijuoti pas vieną garsiausių smuiko pedagogų Z. Broną. Jam suėjo pensinis amžius. Kadangi institucija valstybinė, jam nebebuvo galimybių dėstyti toliau. Jis turi daug klasių visame pasaulyje: Japonijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje ir kt. Pasirinkau Ispaniją, nes universitetas labai profesionalus ir galiu toliau tęsti mokslus pas savo mylimą profesorių.

Tiesą sakant, iš pradžių nelabai norėjau studijuoti Madride. Turėjau tokį vaizdą, kad Ispanija nėra labai kultūringa šalis. Buvau apsupta vokiškos kultūros, traukė Šveicarija su savo kalnais, ežerais, kurie yra atokvėpis mano sielai. Bet atvykau ir nesigailėjau. Muzikine prasme tai aukščiausio lygio universitetas. Stojant pas mano profesorių varžėsi 60 žmonių į vieną vietą ir visi jie ne šiaip atvažiavo stoti, o buvo pakviesti išbandyti savo galimybių.

– Esi profesijos „emigrantė“?
– Esu išvykusi studijuoti, siekti profesinių aukštumų. Myliu savo kraštą, savo Lietuvą, tačiau pasirinkau tokią profesiją, kurią reikia vystyti, tobulinti, o geriausios galimybės smuiko srityje yra būtent užsienyje. Vien tai, kad patekau studijuoti pas Z. Broną, buvo stebuklas. Mane su juo Šiauliuose supažindino dar Saulius Sondeckis, koncertavome su profesoriumi Lietuvoje duetu palydint „Maskvos virtuozų“ orkestrui ir to vaizdo niekada gyvenime nepamiršiu.

– Ar susitinki su savo buvusia smuiko mokytoja Nijole Prascevičiene?
– Taip, ji – man tarsi antra mama. Labai šiltai priima, smagu pereiti tais muzikos mokyklos koridoriais, prisiminti.

– Kodėl pasirinkai atostogas Šiauliuose?
– Planavau skristi į Šveicariją, Austriją į kursus, bet nusprendžiau pailsėti. Ispanijoje turėjau daug koncertų, laimėjau reikšmingą konkursą. Laukia didžiulis pasiruošimas koncertui su orkestru. Grįžau, nes norėjau pailsėti namuose ir pasiruošti naujam gyvenimo etapui. Pasisemti naujų idėjų, Lietuvos gamtos grožio. Mano muzikoje atsispindi mano išgyvenimai, gamta mane įkvepia. Važiavau per įvairius draustinius, gėrėjausi mūsų šalimi. Daug keliauju po visą pasaulį, bet tos kelionės būna tokios: atvyksti, viešbutis, koncertas, nakvynė, išvyksti. Norisi daugiau pamatyti. Noriu daugiau Lietuvos pažinti, todėl šią vasarą leidau sau patinginiauti.

Rugsėjo gale jau išvyksiu, spalį prasideda studijos. Planai buvo kiek kitokie, tačiau sesers vestuvės pakeitė planus, teks groti. Muzikantų tokia dalia.

– Koks gyvenimo etapas laukia?
– Muzikanto gyvenimas yra spontaniškas. Koncertuosiu, toliau tęsiu studijas. Kadangi per antrus studijų metus man pavyko pažengti į priekį, gal pavyks bakalauro studijas baigti greičiau – per trejus metus. Vien tai, kad tu studijuoji karališkame universitete, tavo dienotvarkė yra nežmoniška. Tu ateini į universitetą ir šoki į važiuojantį traukinį. Turi judėti ta linkme ir gaudyti ateinančias galimybes.

– Šiauliuose koncertavai seniai...
– Į Lietuvą grįžtu retai aplankyti artimųjų. Neatsisakysiu galimybės, jei kvies koncertuoti, bet šią vasarą pasirinkau poilsį, nes buvau net fiziškai išsekusi. Norėjau pasigydyti nuo didžiulių tempų. Mano kalendorius suplanuotas metams į priekį. Turėsiu daug koncertų Ispanijoje, taip pat grosiu Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje. Koncertinis turas įtemptas, ir dar studijos. Neatsiejama dalis – konkursai, kuriems besiruošdamas labai tobulėji. Laukia įtempti metai. Bet jei dirbi tai, ką myli, tai nedirbi.

– Ko pasiilgsti Šiauliuose?
– Pasiilgstu šeimos. Nors ir nebesu taip labai prisirišusi, nes labai anksti išvykau studijuoti į Vokietiją viena, kai profesorius pakvietė į Aukštąją Kelno muzikos mokyklą. Likau ten viena nemokėdama vokiečių kalbos. Mokiausi trijose mokyklose: aukštojoje, gimnazijoje, nes reikėjo baigti bendrąją mokyklą, ir ėjau į kalbų mokyklą, nes reikėjo išmokti vokiečių kalbą.  Dabar vokiškai kalbu visiškai laisvai. Per dvejus metus Madride išmokau ispanų kalbą. Rusiškai kalbu su savo profesoriumi, dar moku anglų kalbą.

Šiauliuose manęs laukia meilė. Santykiai per atstumą nėra lengvi. Aš esu labai užsiėmus. Iš koncerto grįžtu vidurnaktį, o anksti rytą jau turiu būti universitete. Mano draugas – ne muzikantas, o sportininkas, karatistas, pasaulio čempionas ir taip pat labai užimtas. Jau trejus metus mes kartu, deriname savo užimtumą.

– Kodėl smuikas?
– Muzika mane lydėjo nuo mažens. Mano vyresnės sesės lankė muzikos mokyklą ir aš labai norėjau groti pianinu. Mano tėvai nėra muzikantai, tėtukas pamatė, kaip aš pasistiebusi bandžiau muzikėlę pagroti pianinu, ir suprato, kad tai ženklas.

Tik pianinui buvau per maža. Teko susipažinti su savo būsima muzikos mama Nijole Prascevičiene, jos dėka pamilau smuiką. Patys pirmi žingsniai yra svarbiausi. Nors niekas nesitikėjo, kad muzika užsidirbsiu duoną, kad tai bus mano aistra ir begalinė meilė. Pati to nežinojau. Viskas vyko laiptelis po laiptelio. Reikėjo didžiulės disciplinos. Žinoma, mažam vaikui reikia ir pastūmėjimo, nors mano tėvai niekada neversdavo. Nuo mažens mokytis muzikos – neįkainojama patirtis. Vaikas subręsta greit ir kitaip. Man nereikėjo pasilakstymo su paspirtukais. Aš grodavau smuiku žuvytėms akvariume arba močiutėms, kurios nebuvo labai atidžios klausytojos, ir dėl to aš pykdavau. Pradėjau nuo žuvyčių, dabar groju pilnoms salėms žmonių.

– Ar turi planų po studijų įsilieti į Lietuvos muzikinį gyvenimą?
– Po studijų savo ateities dar neplanuoju. Labai norėčiau grįžti į Lietuvą, tačiau tokią patirtį, kokią turiu muzikos srityje, man Lietuvoje būtų sunku pritaikyti vien finansiniu atžvilgiu. Aš už savo pastangas norėčiau gauti ir įvertinimą. Čia Lietuvoje žmonės labai daug dirba, atiduoda daug savęs, o atsakas būna nedidelis. Jei dirbi pedagoginį darbą, yra gera dirbti su vaikais. Jei esi koncertuojantis menininkas, Lietuvoje sudėtinga. Užsienyje žmonės nori eiti į koncertus, gali sau leisti eiti į koncertus. Pas mus žmogus, gavęs atlyginimą, dės eurą prie euro, žiūrės, kad jam užtektų mokesčiams, maistui. Ispanijoje buvo ir dar yra didžiulė ekonominė krizė, tačiau koncertų salės, Madrido nacionalinės auditorijos lūžta nuo žmonių, netelpa visi norintys. Didžiulė paklausa. Muzikantui norisi turėti pilnas auditorijas žmonių ir būti paklausiam.

Daug metų turėtų Lietuvoje praeiti, kad kas keistųsi. Į Lietuvą visada norėsiu grįžti, surengti žmonėms koncertų, šypsenų pamatyti po sunkių dienos darbų. Tikiu, kad muzika išgelbės pasaulį, išgelbės žmonių širdis, ir aš galėsiu juos pasiekti per muziką.

– Kokiu smuiku groji, ar turi tavo galimybes atitinkantį instrumentą, kas muzikantams yra labai svarbu?
– Naujas smuikas kainuoja dešimtis tūkstančių eurų. Aš turiu modernų instrumentą, tačiau groju vieno fondo Londone paskolintu man smuiku, kainuojančiu šimtus tūkstančius. Tai neįperkami instrumentai. Ieškojau gero instrumento, kuris neribotų mano galimybių ir galėčiau koncertuoti konkursuose. Nors dėl konkursų rezultatų nesuku sau labai daug galvos. Man svarbu gerai pasiruošti, sugroti, kaip aš galiu geriausiai, ir pačiai likti patenkintai savo atlikimu. Tada aš galiu pasakyti, kad pasiekiau tai, ką siekiau.

– Kokios muzikos klausaisi namuose? Ar mėgsti kitokią muziką, ne klasikinę?
– Namuose klasikinės muzikos klausytis nebesinori, nes ji ir taip yra tavyje, įaugusi į ląsteles. Man labai labai patinka džiazas. Kai gyvenau Kelne, senamiestyje lankydavausi seniausiame pasaulyje džiazo klube, ten kas vakarą vykdavo gyvi pasirodymai. Tarp kitko, ir aš pati esu ten grojusi... džiazą. Jausmas nesaugus. Kodėl muzikantai gerai moka tiksliuosius mokslus? Klasikinėje muzikoje viskas pamatuota milimetrais, tik prisidedama vaizduote, jausmais, tačiau technika paremta tikslumu, o džiazas – improvizacijos. Nors universitete turėjau improvizacijos pamokų, tai buvo visai įdomu.

– Tu dar tokia jauna, vos 22 metai, o jau gali didžiuotis savo pasiekimais. Ar jautiesi išskirtinė, ypatinga?
– Jaučiuosi išskirtinė, nes kiekvienas žmogus yra ypatingas ir išskirtinis savo srityje. Man pasisekė susipažinti ir dirbti su žmonėmis iš didžiosios raidės. Tai yra stebuklas. Daugelis apie tai svajoja. Tai yra puikiausia galimybė tobulėti.

Muzikos srityje nebesu jauna. Muzikos pasaulyje – labai jaunų laikas. Į konkursus susirenka daug talentingų jaunų žmonių, ypač iš Azijos šalių. Dar būdami vaikais į pamokas ateina su tėvais, kurie užsirašinėja visus profesoriaus komentarus, vėliau po 5 valandas verčia groti ir muštruoja tuos vaikus. Tai nebe sielos džiaugsmas, o robotizuotas darbas. Muzika man – grožis, meilė, jausmai...  Taip, žmogus išmoksta ir techniškai labai gerai pagroja, tačiau jo veide – jokių emocijų, šaltas liūdesys. Galiausiai tai, kas mus jaudina – tai jausmai. Kaip kitaip muzika gyvuos?

Į viršų