Daugelis Šiaulių miestą vadina dviračių miestu. Jame galima pamatyti įvairaus amžiaus dviratininkų su visokiais dviračiais, tačiau tokio kaip šiauliečio Irenijaus Valausko – vargu. Šis vyras pats pagamino dviratį, kuris savo dizainu nustebina daugelį Šiaulių miesto gyventojų ir jo svečių.
Dviratis – dėl dukrų
„Šiuo metu gaminu gumines emblemas, raktų pakabukus, antsiuvus kariuomenei, klubams. Tai yra mano verslas. Aš tai gaminu pats, tai yra rankų darbas. Stengiuosi, kad būtų išlaikyta aukšta kokybė. Prieš tai dirbau vadybininko darbą ir norėjosi išbandyti kažką naujo, nematyto. Mane traukia prie meninio darbo, todėl sugalvojau pasigaminti ir dviratį“, – pasakojo I. Valauskas.
O dviratį nusprendė papadaryti savo dukrelėms vežioti – kaip keleivėms. Paprastai dviračių, mopedų ir kitų dviračių transporto priemonių sėdynės keleiviams yra nepatogios vaikui, nes jis nieko nemato – tik prieš jį sėdinčiojo nugarą. Tad išskirtinio dviračio sėdynės – priekyje ir viskas puikiai matosi.
Taip susisodinęs abi dukreles vyras jau tris savaites važinėja po Šiaulius stebindamas aplinkinius. „Šiaulių naktų“ metu vienas vyras taip susidomėjo dviračiu, kad net paprašė kontaktų – ir jam tokio labai reikia, nes turi mažą sūnų.
„Šventėje praeiviai klausinėjo, ar dviratį pagaminau pats, ar pirkau. Susidomėjimas yra, nes tai yra neįprastas dviratis Šiauliams. O ir Lietuvoje taip pat neteko tokio tipo dviračio matyti“, – teigė I. Valauskas.
Pasak šiauliečio, dukros – patenkintos keleivės, sėdynės paminkštintos, yra saugos diržai, o tėtis jas vėžindamas mina atsargiai, kad nekratytų. Gerai ir tėčiui – mergaitės prieš akis.
Vienas dviratis iš dviejų
O pagaminti išskirtinį dviratį jam padėjo tik vienas draugas, kuris turi galimybę dirbti su metalu – tai yra suvirinti rėmą. Daugiau viską jis padarė pats.
Taigi dviratis yra pagamintas iš dviejų dviračių, palengvinto metalo ir plastiko. Pritaikyti ir aksesuarai, kad būtų patogesnis važiavimas. Pakeistos vairo rankenos, įdėti geresni stabdžiai, nes senų dviračių stabdžiai buvo nusidėvėję.
I. Valauskas teigia, kad sudėtingumo tokį dviratį pagaminti nereikia. Tereikia senam dviračiui ties priekiniu ratu nupjauti vairą ir per vidurį juos sujungti su pagaminta metaline ar karkasine dėže. Priklauso nuo to, kiek toli turi būti priekis. Šiuo atveju buvo pasirinkta, kad būtų patogu dukterims ištiesti kojas. Žinoma, buvo galima daryti ir trumpesnį priekį, juo būtų patogiau važiuoti, bet tada dukroms nebūtų gerai.
Viena diena buvo skiriama rėmo gamybai, kita – dažymui, dar kita – surinkimui ir dėžės gaminimui. Buvo daryta be jokių brėžinių ir pagaminta per 1,5 savaitės.
„Jau tris savaites turiu šį dviratį. Juo buvo važiuojama iš karto kitą dieną, po korpuso suvirinimo. Buvo nedažytas, be dėžės, be aksesuarų, tačiau važiavo. Toliau kitą dieną jis buvo nudažytas, surinktas, pritaikyti nauji žibintai, vairas, stabdžiai. Su šiuo dviračiu susivežiau visas jam reikalingas medžiagas, nereikėjo nei priekabos, nei automobilio. Tokiu būdu saugojau gamtą“, – pasakojo I. Valauskas.
Taip pat vyras stengėsi, kad būtų patogu ne tik dukroms, bet ir jam. „Kad kuprinės nereikėtų vežti ant nugaros, ją galiu padėti pas dukteris į dėžę. Kai svorio centras yra žemai, yra patogu važiuoti ir su prikrauta dėže. Sunkumų yra dėl vairavimo mechanizmo. Visos detalės buvo pirktos Šiauliuose, kai kurių detalių nebuvo. Todėl jas pasidariau pats, iš ko turėjau. Daug lėšų man tai nekainavo, bet pigiau yra pasigaminti pačiam, o ne pirkti jau iš karto pagamintą“, – pastebėjimais dalijosi I. Valauskas.
Svarbiausia – nežiūrėti į priekinį ratą
Žinoma, reikia įgusti tuo dviračiu važiuoti. „Vienas važiuoju be jokių keblumų, o kai susėda dukros, reikia labiau galvoti, kur važiuoti, rinktis šaligatvius, nes ne visur jie yra pritaikyti. Ypač nepatogu yra važiuoti per šaligatvio bortelius, kai reikia sustoti ir dviratį perkelti kartu su dukterimis“, – teigė I. Valauskas.
Jo žmona irgi bandė važiuoti, bet jai nieko iš karto neišėjo – tam reikia kelių bandymų. Juk tai nepaprastas dviratis, skirtas važiuoti neskubant, pasirenkant tinkamą važiavimo greitį, ypač vežant vaikus.
„Svarbiausia yra nežiūrėti į priekinį ratą, nesižvalgyti aplink, o žiūrėti tiesiai, galvoti, kaip aplenksi žmones, pasuksi į šoną. Kitaip – tikrai nepavyks pavažiuoti“, – pasakojo I. Valauskas.
Vyras abejoja, ar šį dviratį dar tobulins. Greičiau gal darys kitą, pavyzdžiui, priekyje su dviem ratais, kad geresnė būtų pusiausvyra. Dar reikėtų ir stogelio.
I. Valauskas pasakojo, kad Olandijoje yra pritaikytas eismas dviračiams, tad žmonės dažniau važinėja krovininiais dviračiais. Gaminami tokie dviračiai yra ir Vokietijoje, bet jų kainos yra per didelės Lietuvai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
