Šiais laikais daugelis propaguoja sveiką gyvenimo būdą, stengiasi išlaikyti sportinę formą. Todėl pasirenka sportą, kuris būtų artimas širdžiai. Šiaulietis Algirdas Medeikis turi aistrą bėgioti, žygiuoti, todėl didžioji jo gyvenimo dalis yra praleidžiama bėgimo trasoje ar žygyje. Šis žmogus nors nėra profesionalus sportininkas, tačiau jo pasiekimai ne tik džiugina, bet ir stebina. Išsamiau apie maratonus, žygius, nueitus ir nubėgtus kilometrus ir pasakoja pats bėgimo ir žygių entuziastas A. Medeikis.

– Nuo ko prasidėjo jūsų sportinė karjera?
– Sportinė karjera prasidėjo prieš dvejus metus, bet, žinoma, ir anksčiau truputį pabėgiodavau. Prieš dvejus metus buvo lūžis, o kad jį įveikčiau, pradėjau bėgioti. Ir pasirodo, tas bėgimas viskam padeda ir viską  palengvina. Bėgdamas gali viską apmąstyti, sudėlioti mintis. Sportas po truputį mane uždegė.

– Dėl ko bėgate?
– Dabar tai jau įprotis. Yra dar tokia patarlė: „Jei eidamas pamatai bėgantį žmogų ir jam pavydi, kad jis bėga, o tu ne, tuomet tampi bėgiku, kuris bėgioja mėgėjiškai.“ Ir man taip yra. Pavyzdžiui, jei važiuoju automobiliu ar jau būnu pabėgiojęs ir pamatau bėgantį žmogų, tai užplūsta pavydas. Norisi kartu su juo toliau bėgti.

– Kokiuose maratonuose esate dalyvavęs?
– Aš pirmąjį savo maratoną įveikiau praėjusiais metais Vilniuje. Buvau užsibrėžęs tokį sau tikslą. Visai netyčia Vilniuje prieš metus nubėgau pusę maratono. Nubėgęs sau pasakiau, kad kitais metais čia pat bėgsiu visą maratoną. Po truputį tam ruošiausi. Žinoma, ne taip, kaip profesionalūs sportininkai: specialios treniruotės, pratimai, tempinukai.

Išaušus pirmo maratono dienai, reikėjo pažadą įvykdyti. Pats pirmasis maratonas buvo labai baisus: pusę maratono prabėgau visai gerai, bet po pusės jo buvo labai sunku. Ir būčiau tikriausiai gyvenime daugiau nebėgęs maratono, bet prieš Vilniaus maratoną buvo renkamas ekipažas į Koszalino (Lenkija) maratoną. Nors bijodamas, bet užsiregistravau bėgti. Galvojau, kaip nors Vilniuje nubėgsiu, o paskui atsisakysiu maratono Koszaline. Gerai, kad to nepadariau.

Koszalino (Lenkija) maratone buvo vienintelis tikslas – bėgti nesustojus. O Vilniaus maratone teko ir eiti, ir teko vos ne šliaužti.

Kitas maratonas vyko Taline, jis buvo naujametis. Šiais metais, sausio–vasario mėnesiais, nebuvo jokių maratonų. O balandžio mėnesį buvo kiekvieną savaitgalį po maratoną: du – Lietuvoje, du – Lenkijoje.

Į Dębno maratoną mane pakvietė iš anksto, teko registruotis. Tai yra pats seniausias Lenkijos maratonas. O Lietuvoje vyko Jonavoje ir Vilemuose (Kauno r.). Taip pat vykau į Orlen Varšuvoje maratoną.

Važiuodavau prabėgti pusę maratono Lenkijoje, taip pat ir Lietuvoje dalyvaudavau. O po kiek laiko žiūriu, kad tai man tapo įpročiu. Dabar galiu sakyti, kad tuos maratonus aš gaudau, kad tik juose galėčiau dalyvauti. Dabar jų pasirinkimas yra didelis, kiekvieną savaitgalį Europoje jų atsiranda po 30. Tereikia rinktis. Lenkijoje pavasario,vasaros, rudens sezonais būna apie 15 maratonų skirtinguose miestuose.

Taip ir pradėjau kolekcionuoti maratonus.

– Ar labiau patinka Lietuvos maratonai, ar užsienio?
– Pagal organizavimą geriausia yra Lenkijoje. Ten tave sutinka su dideliu užsidegimu. Lenkijoje, sumokėjęs startinį mokestį, gauni marškinėlius, tikrų dovanų, maitinimą. Tai priklauso ir nuo maratono, nes ne visuose taip būna.

O Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje yra kitaip. Ten svarbiau yra komerciniai dalykai. Šiauliuose žmonės yra pasyvesni. Pasvalys, Pakruojis sugeba organizuoti tam tikras varžybas, pritraukti daugiau entuziastų.

– Kokią ilgiausią distanciją esate įveikęs?
– Jeigu bėgi be sustojimo – tai maratonas. Buvau pasidaręs sau tokį išbandymą. Prieš metus registravausi Kauno maratone ir laimėjau nemokamą registraciją. Užsiregistravau į 10 km, taip pat draugai pasiūlė bėgti už „Gardena“ komandą ir dar 5 km pasiėmiau. Ir taip pagalvojau, kad jei bėgu visas distancijas, reikia pasiimti ir šeimos distanciją. Tada per dieną išėjo apie 59 km.

Kai buvo Baltijos kelio maratonas, 3 dienas bėgome iš Vilniaus į Taliną. Pačią pirmąją dieną nubėgau apie 60 km. Čia dienos norma.

Dabar mane kalbina važiuoti į ultramaratoną Estijoje, kuris trunka 12 val. Būtų neblogai ir tokį maratoną išbandyti.

O Baltijos kelio maratonas yra kitoks. Tau nereikia visą kelią bėgti, nėra tam net sąlygų sudaryta. Ten yra pusiau estafetinis bėgimas. Suskirstoma į grupes po 2, 3 ar 4 žmones, priklausomai nuo pajėgumo. Ir bėgama kas 10 km. Po 10 km autobusas paleidžia kitus bėgti ir paima pirmuosius, kuriuos paleidžia dar po 10 km. Taip ir vyksta toliau toks maratonas.

Jei būčiau bėgęs taip, kaip buvome suskirstyti, per dieną būčiau nubėgęs 30–40 km. Norėjosi save išbandyti, todėl pradėjau bėgti papildomus bėgimus su kitomis grupėmis.

Ir išėjo, kad pirmąją dieną nubėgau 60 km, antrąją dieną – per 50 km (tą dieną buvo labai karšta), o trečiąją dieną – 57 km. Per tris dienas nubėgau 167 km. Čia viena ilgiausių mano įveiktų distancijų. Po to paskaičiavau, kad 167 km įveikiau per 15 val. Tos valandos buvo skaičiuojamos nuo išbėgimo iki parbėgimo, bet buvo tarp tų 10 km ir poilsio.

Buvo vienas bėgikas, kuris norėjo bėgti be poilsio, bet po dviejų, trijų tokių etapų jis nebegalėjo bėgti. Norėjau ir aš taip daryti, bet pamatęs, kaip jis jaučiasi, nusprendžiau save patausoti. Labiau pirmąją dieną taip norėjosi daryti, nes antrąją dieną buvo labai karšta.

– Ar skaičiuojate, kiek nubėgate kilometrų?
– Anksčiau niekada neskaičiavau, tačiau šiais metais nusprendžiau kiekvieną dieną bėgti ir pradėjau skaičiuoti. Šiais metais vien varžybose esu nubėgęs 1 100 km, o ne varžybose – apie 2 200 km.

– Kaip jūs ruošiatės maratonui?
– Aš ruošiuosi savarankiškai, tačiau žiemos sezonu Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre lankiau bėgimo ir funkcines treniruotes pas Eveliną Miltenę. Tai man davė pliusų, nes pamačiau, kaip reikia taisyklingai bėgti, daryti apšilimus, atšalimus, kojų pratempimo pratimus ir kaip reikėtų didinti savo greitį. O atšilus orams pats savarankiškai bėgiodavau lauke.

– Kokių esate pasiekęs laimėjimų?
– Aš nesu olimpietis ar profesionalus sportininkas. Esu laimėjęs 4-ąją vietą. Lenkijos maratone, pagal lenkišką apdovanojimų sistemą, savo amžiaus grupėje esu laimėjęs pirmąją vietą. Ten dalyvių buvo tik apie 40, todėl nelabai ir jaučiuosi laimėjęs pirmąją vietą.

Paskutiniame Lenkijos solidarumo maratone dalyvavo apie 1 tūkst. dalyvių, iš kurių savo amžiaus grupėje laimėjau 14-ąją vietą. Man tai yra aukščiausias pasiekimas ir taip pat šiame maratone pasiekiau asmeninį savo rekordą. Visai netikėtai – net nebuvau to planavęs.

Niekada to neplanuoju, tik šiais metais Kauno maratone planavau. Tuo momentu aš jį pasiekiau, oro sąlygos buvo geros, o toliau kituose maratonuose to neplanuoju, bet Lenkijoje tai išėjo padaryti.

–  Su kokiais sunkumais susiduriate bėgdamas ir ruošdamasis maratonams?
– Didelių sunkumų man neiškyla. Yra didelis nusiteikimas, užsidegimas visur dalyvauti, viską pamatyti. Sunkumas prasideda galbūt iš ryto, kai išaušta maratono diena, atrodo, savijauta nėra gera, pradedi galvoti, kaip aš bėgsiu. Po to nusiteiki, kad pradėsi bėgti paprastai ir stebėsi, kaip tavo kūnas į tai reaguoja. Jei tavo kūnas tau leidžia greičiau bėgti, tai nubėgsi greičiau, jei neleidžia – nebėgsi.

– Ar maratonai kenkia jūsų sveikatai?
– Esu girdėjęs, kad daugumai jie kenkia. Daugelis man sako, kad jau per daug aš bėgioju maratonuose, kad nereikėtų taip daryti. Aš sveikatos sutrikimų šiuo metu jokių nepajuntu. Darau mankštas, apšilimus, atšalimus. Dabar esu užsibrėžęs sau tokį tikslą, kad kiekvieną dieną turiu nubėgti tam tikrą skaičių kilometrų. Bėgu nuo 6–10 km per dieną. Galima sakyti, kad ir tas sveikatai padeda. Kiekvieną dieną kojos jaučia apkrovą ir tai gelbsti maratonuose.

– Ar oro sąlygos turi įtakos maratonams?
– Labai turi. Esu bėgęs žiemą kalėdiniame Talino maratone. Taip pat žiemą esu bėgęs sausio mėnesį. Tuo metu buvo keli maratonai: Kėdainių miesto taurės bėgimas, Molėtų rajono bėgimas. Kėdainiuose bėgome, kai buvo net 18 laipsnių šalčio. Man pradėjo ir rankos šalti, net parbėgus visas veidas buvo apšarmojęs. Iš šio maratono visi parbėgome kaip Kalėdų Seneliai.

Man patinka bėgti lyjant lietui. Jis tave gaivina. O Dębno (Lenkija) maratone, kai švietė saulė, buvo sunku bėgti. Ji labiau alina. Pavyzdžiui, pažiūrėjus praėjusių metų Kauno maratoną, kai buvo labai karšta, ir palyginus su šių metų maratonu, kai liejus lijo, rezultatai skiriasi. Kai lijo lietus, daugelis lietuvių sugebėjo pagerinti savo asmeninius rekordus – mes pripratę prie tokio oro.

– Ar jūsų šeima yra sportiška?
– Taip, ji sportiška. Į maratonus vaikų nusivežti negaliu, bet į paprastesnius bėgimus, kai yra trumpesnės distancijos, pasiimu ir juos.

Be maratonų mano aistra yra ir žygiai, nes pirmiausia pradėjau vaikščioti ir tik po to bėgioti. Jie vyksta visame pasaulyje. Pats pirmasis buvo sausio mėnesį Klaipėdoje sukilėlių keliais. Yra Pėsčiųjų žygio asociacija, kurie oficialiai per metus organizuoja apie 12 žygių, taip pat yra ir papildomų žygių. Pavyzdžiui, Ventos regioninis parkas, Dubysos regioninis parkas, yra Tauragėje aktyvi organizacija, studentų įkurtas „Alfa“ klubas, kuris organizuoja kelių dienų žygius.

Aš esu daug kur dalyvavęs. Pavyzdžiui, Pėsčiųjų žygių asociacijos organizuojamų žygių stengiuosi nepraleisti, bet dabar man jie dubliuojasi su bėgimais. Todėl tenka rinktis. Jei yra maratonas, tuomet jį renkuosi, o ne žygį.

O jei yra organizuojamas žygis ir trumpesnės distancijos bėgimas, tuomet pasirenku žygį. Esu dalyvavęs Klaipėdoje, Gargžduose, Kaune, Vilniuje, Medininkuose, Jurbarke, Tauragėje, Ariogaloje, Raseiniuose. Dabar kai pagalvoju, esu apėjęs daug miestų.

– Kiek kilometrų yra žygis?
– Visada skirtingai. Pavyzdžiui, Klaipėdoje yra 25 km standartinė trasa, Tauragėje – iki 20 km. Kiti žygiai yra net apie 40 km. Radviliškio rajone – nuo 15–100 km, o Kurtuvėnuose – nuo 40–50 km. O Jurbarke yra net po 100 km, kuriuos įveikti reikia per 2 dienas. Šiais metais įvykdžiau savo užsibrėžtą tikslą ir įveikiau tuos 200 km.

– Kaip žygiuose einama?
– Kaip tu nori, taip ir eini. Jei tu nori kažką pamatyti, nusifotografuoti, pailsėti ar pavalgyti, tuomet tai ir darai. Tas žygis nėra toks, kad tu eini tik keliu ar mišku. Eini ten, kur galėtum aplankyti lankytinus objektus. Dažniausiai tai būna susiję su partizanais: bunkeriai, partizanams skirti  paminklai, laidojimo vietos. Kiekvieną kartą eidamas, atrandi vis kažką naujo.

– Žygis ar maratonas jums  arčiau širdies?
– Geras klausimas. Šiuo metu – labiau maratonai, prieš tai visada būdavo tik žygiai. Dabar yra tas užsidegimas didesnis. Kiti net vadina mus maratonų kolekcininkais, nes stengiamės nubėgti kuo daugiau maratonų. Žiūrėsime, kaip bus toliau, nes čia tik pirmi metai, kai pradėjau maratonus mėgti. Kol sveikata leidžia, dar norisi viską išbandyti.

– Kas sunkiau – žygis ar maratonas?
– Maratonas yra sunkiau. Jei eini ar bėgi savo malonumui, tai nėra labai sunku, pasižvalgai po apylinkes. Nebėgi akis išdegęs į priekį, kad pasiektum savo rezultatą. Man taip nėra. Dabar kiekvieną savaitgalį renkuosi ar į žygį eiti, ar maratone bėgti, ar dalyvauti paprastame bėgime.

– Ar turite kitų pomėgių?
– Mėgstu pasivažinėti dviračiu, žaisti paplūdimio tinklinį, futbolą. Renku po truputį ir monetas. Turiu sukaupęs lietuviškų monetų, eurų ir kitų valstybių monetų. Tas pomėgis yra jau nuošalyje, nes dabar visas finansavimas yra skiriamas žygiams ir bėgimams.

– Kokie jūsų planai?
– Dabar yra noras sutikti 2018 m. bėgant 12 valandų ultramaratoną. Šiais metais norisi išbandyti Estijoje vyksiančius nuo gruodžio 1–3 d. tris maratonus.

O kitais metais noriu praeiti Šv. Jokūbo kelią per visą Ispanijos pakrantę, palei Atlanto vandenyną. Norime praeiti 1 100 km per 25 dienas. Esame jau ir komandą sudarę, du yra tikri žygeiviai, dabar telaukiame, kada galėsime įsigyti lėktuvo bilietus.

A. Medeikis: „Šiais metais vien varžybose esu nubėgęs 1 100 km, o ne varžybose – apie 2 200 km.“  
A. MEDEIKIO archyvo nuotr.

Bėgimo klubo nariai Orlean (Varšuva) maratone.
A. MEDEIKIO archyvo nuotr.