facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ne vienas mėgsta pasikaitinti pirtyje, išmėginti vantas. Tačiau ar kiekvienas žino pagrindines taisykles, kurių privaloma laikytis norint kaitintis joje, ar žino, kaip ir iš ko reikia rišti vantas, kaip teisingai pirtis turi būti įrengta. Apie pirčių privalumus, rūšis, vantas išsamiau papasakojo „Lietuvos pirties karalių“ asociacijos vadovas Sigitas Maskolaitis.

– Kaip įsikūrė ši asociacija, koks jos tikslas?
– Asociacija įsikūrė 2016 m. sausio mėnesį, bet ji nėra mums pirmoji. Anksčiau buvome klube „Lengvas garas“, kurio iniciatorius buvo Lietuvos pirties-SPA ir federacijos prezidentas Vladas Jokubauskas. Norėjome atsiskirti ir įkurti savo, todėl ir atsirado „Lietuvos pirties karalių“ asociacija.

Pagrindinis šios asociacijos įkūrimo tikslas buvo, kad norėjome būti daugiau nei klubas, jog dalyvautumėme įvairiuose renginiuose, projektuose. Norėjome, kad visų pirtininkų susitikimas atrodytų solidžiau. Šią asociaciją sudaro ir pirtininkai, verslininkai, taip pat tie, kurie yra tik pirčių mėgėjai, bet ne ekspertai. Man pirtys yra hobis, tai nėra pajamų šaltinis. Mes, kaip pirtininkai, užsiimame labiau šviečiamąja veikla.

Patirties semiamės iš kitų žmonių, iš Rusijos, Ukrainos. Rusai teigė, kad Lietuvoje yra gilios pirčių tradicijos, tačiau, mano manymu, rusai į tai žiūri rimčiau. Rusijoje ir Ukrainoje pirtys yra siejamos ir su medicina. Lietuvoje į tai žiūrima atsainiau. Norime, kad pirtis žmogui duotų naudos, o ne žalos.

Lietuvoje tokių asociacijų nėra daug, daugiau yra klubų.

V. Jokubauskas važinėja po visą pasaulį ir renka informaciją apie pirtis, o grįžęs visa tai perduoda mums. O mes stengiamės įvairiuose renginiuose tai papasakoti kitiems, kad žiūrovai galėtų pagilinti savo žinias apie pirtis. Kai žmogui gyvai visa tai paaiškini, jis labiau tai įsisavina. Malonumą jauti tada, kai žmogų komfortiškai išvanoji ir jis po to gerai jaučiasi. Ir kitą dieną, pavyzdžiui, padėkoja.

V. Jokubauskas yra Europos ir Pasaulio sportinio vanojimo čempionas.

Šiauliai Lietuvos pirtininkų mastu yra lyderiai. Pas mus asociacijoje buvo 17 narių, kurie buvo aktyviausi, tačiau kai kurie išėjo. Tie tikrieji nariai yra vyrai, moterų nėra. Jei organizuojame renginius, jie būna orientuojami į šeimas, į platesnį ratą.

– Kaip kilo mintis jūsų asociaciją pavadinti „Lietuvos pirties karaliai“?
– Vienas iš valdybos narių, kuris yra verslininkas, turi dėvėtų rūbų parduotuvių tinklą. Tad vienoje tų parduotuvių darbuotojoms pasiūlė sugalvoti pavadinimą, kuris mums tiktų, ir už tai gauti šampano butelį.

Taigi „Pirties karalių“ pavadinimą pasiūlė tos darbuotojos, o Lietuvos pridėjome patys. Iš pradžių registruojant šį pavadinimą, manėme, kad mums neduos Lietuvos vardo. Todėl tiek internetinis puslapis, elektroninis paštas, „Facebook“ yra tik „Pirties karaliai“, tačiau vėliau gavome ir Lietuvos pavadinimą, tai taip ir gimė „Lietuvos pirties karaliai“. Patys irgi prisistatome kaip „Pirties karaliai“, o „Lietuvos pirties karaliai“ yra oficialesnis pavadinimas.

– Ar jūsų šeimoje visi mėgsta pirtis?
– Daugiausia mano šeimoje pirtimis domiuosi aš ir mano žmona. Aš ją skatinau dalyvauti čempionatuose. O vaikams pirtys yra nelabai įdomios, jie labiau domisi kompiuteriais.

– Ar galima sakyti, kad iš pirties išėjęs žmogus jaučiasi kaip naujai gimęs?
– Dauguma taip sako, jei pajaučia pirties efektą. Taip galima sakyti, jei žmogui patiko pirtis ir ji atitiko realybę. Jei bus nevykusi pirtis, gali ir kitaip pasakyti. Mes juk neprisimename, kaip gimėme, todėl ir sakome tokį posakį. Gaila, kad nėra kaip to atkurti.

– Kokių yra pirties rūšių?
– Yra infraraudonųjų spindulių pirtis. Ji nėra karšta, spinduliai prasiskverbia į žmogaus organizmą, šildo jį iš vidaus ir tada žmogus pradeda prakaituoti.  Sunku pasakyti, kiek tokios rūšies pirtis yra naudinga žmogui, o kiek ji kenkia.

Saunos ar suomiškos pirties pavadinimas nėra aišku, iš kur atsirado. Tai yra sausa pirtis. Temperatūra yra aukšta, bet drėgmės nėra, su vantomis nepasivanosi, per daug joje sausa. Ši pirties rūšis pas mus Lietuvoje nėra labai prigijusi. Ji labiau tinka sporto klubams.

Jurtoje nėra aukšta temperatūra, bet joje yra drėgmės. Tai būtų labiau atskira pirties rūšis. Ji artima yra rusiškai ar baltiškai pirčiai. Temperatūra yra apie 60–80 laipsnių. Ši pirtis skiriasi nuo kitų tuo, kad joje yra garai ir naudojamos vantos.

Dar yra turkiškos pirtys, kuriose nėra daug karščio, bet viskas yra labiau susiję su garu. Japonijoje yra egzotinės pirtys, kuriose naudojamos povandeninės srovės, užsikasama smėliu. Taip pat Japonijoje yra būdinga sėdėti tam tikrame dubenyje su vandeniu priešais veidrodį. Tik aš nežinau, ar tai galima vadinti pirtimi. Kitos šalys taip pat turi įvairių pirčių. Jei pradėtume skaičiuoti, manau, 50 pirčių rūšių suskaičiuotume.

Žmonės nepaskaičiuoja „pečiaus“ galingumo su pirties tūriu, prideda per mažai akmenų. Akmenys akumuliuoja šilumą. Pečiui akmenys yra reikalingi tam, kad įkaitęs metalas nespinduliuotų karščio.

Važiuodavome į Rumšiškes, į pirtininkų sąskrydį, nes ten yra dvaro dūminė pirtis, tai yra, toje pirtyje yra „pečius“, bet nėra kamino, todėl visi dūmai likdavo viduje. Kai pirtis būdavo iškūrenama, išvarydavo dūmus, išvėdindavo patalpas, išvalydavo. Ta pirtis būdavo visa juoda, suodina. Ir tokioje pirtyje žmonės kaitindavosi.

Šiais laikais ta pirtis yra modernizuota. Ji kūrenasi labai ilgai, yra švari, tvarkinga, iš „pečiaus“ yra išimami pelenai, žarijos, uždaromas kaminas ir visas karštis lieka pirtyje. Ji nėra labai karšta, tarp akmenų yra pilamas vanduo, pasiskirsto garas, bet jis yra kitoks. Man tas garas yra per sunkus, gal aš nesu prie jo pripratęs.

Pirtyje turi būti santykis 120. Jei karščio yra 60, tada ir drėgmės yra 60. Jei karščio yra 70, drėgmės yra 50. Jei temperatūra yra 120 laipsnių, tada drėgmės yra 0. Tas santykis turi būti pirtyje išlaikytas, kad žmogus galėtų pajusti malonumą.

(Bus tęsinys)

2017 08 18 15

Pirtininkas A. Diržys pasakoja Šiaulių universiteto Botanikos sodo lankytojams apie pirčių ypatumus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 08 18 16

Vantos surištos iš morkų lapų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų