Mokytoja ekspertė N. Prascevičienė: „Jei žiūrėčiau į savo darbą pro pirštus – nebūtų ateities Lietuvos muzikinei kultūrai, nes visko pradžia - muzikos mokykla. Man tai svarbu“

Gal užteks apie tas išklypusias Šiaulių miesto gatves ir oro uostą, bent jau savaitgaliui, pamaniau. Tai tas, tai anas negerai. Ne tik trinkelės ir plytelės, kilimo-nusileidimo žemė yra Šiauliai. Mūsų miesto žmonės yra Šiauliai. Net ir socialinio tinklo personos, sako, kad Šiauliuose savo vaikus auginti yra labai gerai. Anot jų, tikras Šiaulių lobynas atsiveria, kai pyplys šiaulietis paauga ir pradeda lankyti mokyklą. Ir tie kalbėtojai yra teisūs.

Šaunūs yra ne tik gimnazijų, bet ir muzikos mokyklų pedagogai. Viena iš supermokytojų rato  – Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuiko specialybės mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė. Renku mokytojos numerį, žinodama, kad nevasaroja kojų įmerkusi į vandenį Maldyvuose. Greičiausiai bus grįžusi Šiauliuosna po festivalio ar koncerto. Interviu tema – kaip darbas gali sutapti su atostogomis. Galės seimūnai paskaityti apie kiečiausią miesto darboholikę, o tada nebesvaigti apie ilgesnes atostogas „dėl įtempto darbo“. Taip pat tiks svarstantiems, kaip čia savo atžalą, anūką, proanūkį, sūnėną, dukterėčią ar net vystykluose dar besirangančią pusseserę ateityje pagerinus, jei ant ausies meška neužmynė, ar šiaip pastebėjo, kad klausa pasižymi. Rugsėjis čia pat, tai reikia nedelsti ir ieškoti progimnazijų koridoriuose ar prie žaidimo stalo vaikų, kurie tranko įsivaizduojamo instrumento klavišus, vaizduoja Paganinį ar kitaip reikalauja teisių į muziką. Aišku viena: muzikos jėga yra tokia gera, jog rimtai mokęsis griežti, pavyzdžiui smuiku, būsi šimtąkart geresnis daktaras, inžinierius, politikas, teisininkas ar kas tik nori. O galbūt tapsi maestro.

– Kaip praleidote šią vasarą? Žmonės atostogauja, keliauja…
– Aš atostogauju kiekvieną dieną. Sugebu surasti laiko tiktai sau. Kasdien. Kiti žmonės to nemoka.  Ir dėl to jiems beprotiškai reikia atostogų bent jau kelioms savaitėms. Tokio poreikio neturiu, nes kiekviena diena man yra tarsi šventė. Savo rankose laikau kavos puodelį, kurį tik man padovanojo kavinės direktorė. Tai yra mano kava, mano laikas. Kiekvieną dieną ateinu čia, būtinai atsiverčiu rytinius laikraščius, peržiūriu naujienas. Turiu pabūti viena, pamąstyti prieš darbo dieną.

– Nejau tiek užtenka – spaudos ir kavos puodelio?
– Tai yra minimalu.

– Kas būtų maksimalu?
– Jeigu reikėtų skristi į Egiptą ar dar kur nors ir gulėti prie baseino, šurmuliuojančiame paplūdimyje. Tai būtų tikra kančia. Vieną kartą bandžiau atostogauti taip, kaip visi. Pernai su drauge keliavome į Graikiją. Betikslis gulėjimas, valgymas po trijų dienų labai įgriso. Čiupau knygą ir ėjau kuo toliau nuo viso kurorto šurmulio, muzikos, kuri buvo leidžiama be perstojo… Įsitaisiau pavėsyje ir skaičiau. Tą patį galėjau padaryti ir Lietuvoje.

Visgi norėčiau tokių atostogų, kurių metu galėčiau pakeliauti po mažus miestelius, pavyzdžiui, Šveicarijos, Austrijos. Tikriausiai man patiktų pažintinės kelionės. Bet, deja, negaliu ištrūkti iš darbų, koncertų, projektų ir planų verpeto. Vis galvoju – kažkada. Juk žinote, jeigu nesiimsi tikslo tuojau pat, nieko ir nebus.

Buvau tarp  tokių žmonių kaip a. a. Saulius Sondeckis, smuikininkas Raimondas Katilius, profesoriai iš Rygos, Maskvos. Jie niekuomet neturėjo atostogų. Šiuo metu susirašinėju su Prahos muzikos akademijos profesoriumi žymiu smuikininku Ivanu Štrausu. Jam 80 metų ir jis pilnu krūviu dirba, groja.  Kiekviename laiške jis rašo, viliasi dar daug nuveikti – kad tik viską spėtų… Bendravimas su jais buvo ir yra didelė gyvenimo dovana.

– Bet žmogui reikia pabūti tyloje, padaryti pauzę, atitrūkti nuo žmonių ir darbo.
– Aš esu miesto žmogus ir man visa tai netrukdo. Aš moku būti tiek tarp žmonių, tiek vienumoje.

– Kita vertus, kelionės į festivalius, konkursus yra iš dalies pažintinės.
–  Galima ir taip sakyti. Iš tikrųjų per šias keliones aplankai žinomas vietas. Panašu, kad išmaišiau visą Europą.

– Kur dažniausiai keliaujate?
– Dažniausiai keliauju netoli – į kaimą Papilėje. Sėdai į traukinuką, nuvažiavai ir ilsiesi prie labai švarios upės – Ventos. Ten yra mano senelių tėviškė. Dažnai, galima sakyti, keliauju į Vilnių. Apsistoju viešbutyje. Lankausi sostinėje vykstančiuose koncertuose, o ir gyvenimas viešbutyje patinka.

– Visgi vienas užsienio miestas jus labai žavi.
– Taip, tai Roma. Kai pamačiau Romą, supratau, kad būtų didžiulis nusikaltimas numirti nė karto jos neaplankius. Tai didžiulis miestas-muziejus. Jame galbūt norėčiau pabūti bent jau mėnesį. Pasirodo, noriu! Bet išvykimui reikia pasiruošimo, nusiteikimo, laiko. O mano gyvenime to niekuomet nebuvo. Koncertas veja koncertą.

Be to, su vaikais dirbti nelengva. Tai nėra suaugę žmonės. Jeigu jie pajus, kad galima atsipalaiduoti, visas darbas gali sugriūti. Grįžęs po atostogų gali labai nusiminti – iš metų darbo neliks nieko. Šito negaliu leisti. Ir vaikams krenta nuotaika. Nėra repeticijų, darbo grafiko, reikalai prastėja, atsiranda nepasitikėjimas. Blogai ir mokytojui, ir mokiniui. Tai tarsi sportas. Treniruotės vyksta nuosekliai. Negali mėnesį ilsėtis ir kitą mėnesį kaip niekur nieko koncertuoti. O ir atostogaujant galima protingai padirbėti, nes lieka labai daug laiko ir laisvalaikiui.

– Esate labai ryški, išskirtinė mokytoja, kurios mokiniai pasiekia pačių geriausių rezultatų. Kur visa magija?
– Viena profesorė man yra sakiusi, kad nuostabiai dirbu su vaikais. Ji sakė, kad aš turiu paslaptį, bet patarė jos niekam neišduoti. Sakoma, kad reikia dalytis gerąja darbo patirtimi. Pasirodo ne, turi saugoti savo paslaptį ir už tai tau turi mokėti didelius pinigus, kad šitoks esi. Tai yra tavo turtas.

Žinoma, juokauju, tikrai mielai dalijuosi, rengiu įvairiuose mokyklose seminarus mokytojams, tačiau profesorė iš Kroatijos kalbėjo visai rimtai.

– Kita vertus, turėsite parengti įpėdinius Šiauliuose, kurie mokytų jūsų stiliumi-taktika.
– Tokių mokinių, kurie nori būti mokytojais, turiu labai daug! Bet tai nėra taip paprasta. Pedagogu ne tampama, o gimstama.

Yra mokytojų, kurie dirba šiaip sau, uždaro duris – ir viskas, jų darbo diena baigėsi.

Tuo metu aš noriu pamatyti, kokia yra mano mokinio šeima, ką jis su savimi atsineša. Kokie jo privalumai, kokie jo trūkumai? Kaip galėčiau jį keisti? Kalbu ne tik apie smuiko specialybę. Tai ir kantrybė, ištvermė, tvarkingumas, dėmesingumas ir dar daugybė dalykų. Tėvai mano, kad lankydamas muzikos mokyklą vaikas bus prižiūrimas, be reikalo laiko neužmušinės kieme, o bus užsiėmęs. O aš kiekviename noriu pamatyti – galbūt jis ateityje bus profesionalas. Juk tai didžiulė atsakomybė, negali leisti šito nepastebėti.

– Pas Prascevičienę smuikeliu „nečirpensi“.
– Visi dabar nori žaisti, nori, kad būtų linksma. Bet taip neturėtų būti, nes tai ne būrelis, o mokykla. Dirbu jau 47 metus. Ir aš matau, koks didelis procentas mano mokinių tampa profesionalais. Jeigu žiūrėčiau į savo darbą pro pirštus, manydama, kad vaikas atėjo pažaisti – nebūtų Lietuvos ateities muzikinei kultūrai, nes pradžia yra labai svarbu.
Ir kiekvieno galimybės lygios, nesvarbu, ar jaunasis smuikininkas yra iš pasiturinčios ar iš nepasiturinčios šeimos. Kai matau, kad mokinio gyvenimas nėra lengvas, norisi dirbti dar kantriau, dar daugiau, duoti jam kuo daugiau. Viena šeima gali duoti viską, kita – visiškai nieko, nors vaikas yra labai gabus.

Nereikia ir perlenkti, spausti. Jeigu mokinys iš pamokos išeis ašarodamas, gali būti, kad jis kitąkart neateis ir mes muziką. Šiuolaikiniai vaikai nori judėti, žaisti, pramogauti, ar ne? O visą pamoką turi išlikti susikaupęs ir mokytis, kas yra labai sunku. Taigi turiu daryti viską, kad vaikas ateitų ir kitą kartą.

– Ar yra taip nutikę, kad mokinys trenkė durimis ir nebegrįžo?
– Nėra. Tačiau jei taip nutiktų šiomis dienomis, mano manymu, didesnė kaltė turbūt kristų ant tėvų pečių. Šiuolaikiniai tėvai yra nekantrūs ir įsivaizduoja, kad visas gyvenimas yra žaidimas, o jų atžalai turi būti kuo linksmiau. Tėvai norėdami įtikti savo vaikui daro didžiulę žalą. Ateityje jam bus sunku teisingai įvertinti savo sugebėjimus, stengtis tobulėti ir t. t.

Kaip muzika susijusi? Sutikite, bet koks darbas reikalauja pastangų. Iš natų susideda melodija. Turi sugroti teisingai. Bet tai dar ne viskas – turi išgauti tinkamą gyvą garsą. Koncerto metu stosi prieš publiką ir tada paaiškės, kaip tau sekėsi dirbti. Nereikės net žodžių, viskas po pasirodymo bus aišku.

Todėl vaikai, baigę muzikos mokyklą, esu įsitikinusi, bus labai geri darbuotojai, nesvarbu, kokią karjerą jie bepasirinktų. Jie išmoksta planuoti laiką, teisingai ir kritiškai vertina savo rezultatus ir jaučia atsakomybę prieš save ir kitus, turi stiprią valią.

– Be to, ir pamato Lietuvą. Ir ne tik ją. Sakykite, kur šią vasarą jūsų smuikininkai viešėjo?
– Violončelininkas Vytautas Sondeckis savo tėvų sodyboje ant Šventosios kranto ne pirmą kartą rengia tokią muzikos šventę. Magylų kaime drauge su garsiais atlikėjais  muzikuoja  ir gretimo Lašinių kaimo vaikai.

Vytautas ir Paulius Sondeckiai ir visa jų šeima yra labai iniciatyvūs žmonės. Toks buvo ir a. a. S. Sondeckis. Vytautas galėtų atostogauti bet kurioje šalyje, bet štai grįžta į Lietuvą, suorganizuoja koncertą Palangos Gintaro muziejuje su Klaipėdos kameriniu orkestru, kuriame grojo ir mano smuikininkės.

O į sodybą Magylų kaime atvyko tokios muzikos garsenybės kaip būgnininkas Vladimiras Tarasovas, Linas Adomaitis, Mirga Gražinytė-Tyla, Martynas Švėgžda, Feliksas Bajoras ir kiti. Pirmoje dalyje grojo minėto kaimo vaikai, kurie ten atostogauja. Panašu, kad jie – irgi muzikų atžalos. Antroje dalyje dalyvavo profesionalai, prie jų buvome ir šiauliečiai – t. y. mes priskirti, o trečioje dalyje skambėjo džiazas. Buvo gražus ir įdomus vakaras sodyboje.

– Girdėjau, kad ir maisto sodybiečiams parūpinote.
– Mano hobis yra gaminti. Jeigu tik yra laiko, visuomet kažką gaminu, svečius vaišinu. Žinojau, kad sodyboje gyvenanti profesorė Silvija Sondeckienė tikrai nemažai turi darbo. Ji šiuo metu intensyviai tvarko S. Sondeckio palikimą – prisiminimus, raštus, natas, jo biografijos užrašus. Nusprendžiau kiek padėti, kad būtų lengviau. Prigaminau puodą balandėlių, nuvežiau ir viskas. Visi į sodybą atsivežė maisto – kas ką galėjo.

Visą gyvenimą labai mėgau gaminti ir, kai atsiranda proga ar laisvo laiko, būtent taip ir relaksuoju. Žinoma, manimi ir stebėjosi – nejau dar ir gaminu! Tris valandas prie viryklės plušau, kol pagaminau. Bet viskas – dėka pedagoginio darbo. Mano kantrybė nepralenkiama.

2017 08 11 19

Ko mokytoja pasigenda Šiauliuose? „Esu nuolat teigiamoje aplinkoje, visada esu tarp gerumo ir nejaučiu, kad Šiauliuose kažko trūksta. Bet jeigu man kas nors lieptų miestui vadovauti, būčiau griežta. Pirmiausia imčiausi tvarkos. Suprantu, kad viską lemia finansai. Bet kodėl Šiauliai negali būti tokie gražūs? Burčiau žmones imtis permainų. Miestui gerumo niekada nebus gana“, – svarsto N. Prascevičienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 08 11 31

N. Prascevičienė: „Koncerto metu stosi prieš publiką ir tada paaiškės, kaip tau sekėsi dirbti. Nereikės net žodžių, viskas po pasirodymo bus aišku. Todėl vaikai, baigę muzikos mokyklą, esu įsitikinusi, bus labai geri darbuotojai, nesvarbu, kokią karjerą jie bepasirinktų.“
Virginijos ŽVIGAITIENĖS nuotr.

2017 08 11 33

Akimirka iš vakaronės. Iš kairės: Ugnė Krikščiūnaitė, Miglė Ivanovaitė, Gabija Žvigaitytė, Živilė Lesauskaitė, N. Prascevičienė, Linas Adomaitis ir Urtė Ivanovaitė.
Miglės KRIKŠČIŪNAITĖS nuotr.

 

Į viršų