facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Laiptų galerijoje“ eksponuojami vieno ryškiausių nūdienos lietuvių skulptorių Mindaugo Šnipo skulptūros – labai savitos, netikėtos, iš medžio ir akmens. Kodėl šios skulptūros būtent tokios yra, galima paklausti paties skulptoriaus, kuris dalyvauja galerijos surengtame tarptautiniame festivalyje-plenere „Šiaulių Monmartro Respublika“. Bet tiems, kurie nesuspės paklausti, „Šiaulių naujienų“ interviu su M. Šnipu

– Kelinta yra ši jūsų paroda?
– Mano personalinių parodų yra tikrai nedaug. Reikėtų paskaičiuoti. Dabar tiksliai nepasakysiu – 6 ar 7. Ir grupinėse parodose dažnai nedalyvaujate. Kuo toliau, tuo rečiau. Nežinau kodėl. Matyt, kad paprasčiausiai kažkada buvo laikas, kada svarbu būti, pasirodyti, užsiimti kažkokią zoną ir panašiai. Dabar tas aktualumas nublanko. Paprasčiausiai, jeigu noriu – darau, jeigu nenoriu – nedarau. Ir tiek.

– Kiek jūsų kūrinių yra viešosiose erdvėse?
– Jei tikrai tik mano, tai tikrai nėra daug. Jei nesuklysiu ir neskaičiuosime antkapinių paminklų (o jų yra nemažai – aš jau pamečiau jų skaičių), kurių yra keletas dešimčių.

Atrodo, kad mano didelių darbų yra gal penki. Su kitais autoriais aš irgi darbus darau: sakykim, kažkokio maketo autorius yra kitas arba esu bendraautoris ir panašiai. Lietuvoje ir užsienyje yra tokie keli.

Skulptūra paprastai yra šiek tiek kompromisinis darbas, nes daroma su užsakovu. Labai retas atvejis, kai užsakovas pasako: „Jūs – menininkas, tai darykit, ką norit, man viskas tiks.“ Nors tokių atvejų irgi yra buvę.

– Ar dalyvaujate konkursuose, nes dabar Lietuvoje jie populiarūs?
– Lietuvoje pats pirmas darbas „Piliakalnis“ (Panerių skulptūrų parke) buvo padarytas labai seniai – 1985 m. betono skulptūros plenere. Buvo padarytos didelės skulptūros, tad natūralu, kad jos ten ir pasiliko.

Kiti du biustai yra Kaune, prie Kauno muzikinio teatro, – kompozitoriui Stasiui Šimkui, kompozitoriui Juozui Naujaliui. Tam nebuvo konkursų – paprasčiausiai gavau užsakymą, nes tada dar nebuvo konkursų mados.

O paskutinis darbas stovi Vilniuje. Tai buvo vieno žmogaus iniciatyva pastatyti skulptūrą poetui Konstantinui Balmontui, norint jį atminti.

Tiesa,Vilniuje vieną visai neseniai pastačiau – tai paminklas-biustas Vilniaus Gaonui prie žydų gimnazijos. Tai iš mano pusės buvo lyg dovana jiems, dariau be jokių honorarų, jiems teko sumokėti tik už medžiagas, darbą, pastatymą.

Teko man dalyvauti ne konkurse, o pokonkursinėje iniciatyvoje. Dar vyko konkursas Gedimino paminklui Vilniuje. Ten buvo jau mano ir kelių asistentų darbas. Tada aš pamačiau, kad ten tiek visokių peripetijų. Ne viskas yra gražu konkursuose.

Ir po to aš daviau sau žodį, kad Lietuvoje konkursuose nedalyvausiu. Aš nenoriu būti situacijoje, kada visi susipyksta su visais. O labai dažnai, deja, taip būna. Gal kažkam trūksta kažkokios garbės, nežinau, man sunku tai suvokti.

Esu skaitęs apie Vinco Kudirkos paminklui Vilniuje organizuojamą konkursą. Tose sąlygose buvo prirašyta tiek visko, kad arba tu pateiki variantą pagal sąlygas, bet tada bus neatspindėta daug kas. O jei viską atspindėsi, gausis kičas kaip iš didžiosios „k.“ Tada perskaitai tas sąlygas, padedi į šoną ir palinki sėkmės.

– Tai kodėl nugriovus vienas skulptūras neatsirado naujų?
– Tas nugriovimas, mano nuomone, yra kvailokas dalykas. Žinoma, jeigu stovėtų Stalinas, daug kam būtų sunku matyti. Tas ažiotažas dėl keturių Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje, mano galva, – kvailystė, nes silpnas tas žmogus, kuris bijo savo istorijos. Juk mūsų istorija yra visokia ir toli gražu nevisiškai graži.

– Įdomus požiūris, bet čia būtų galima pakalbėti apie patriotizmą.
– Save apibūdinčiau kaip patriotą, kuris nemojuoja vėliava. Man mojavimo vėliava nereikia ir aš nesimušu į krūtinę, kad myliu Lietuvą.

Intrigos ir įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad turėjau net  keletą pasiūlymų išvažiuoti gyventi į užsienį. Tai nebuvo indų plovėjo darbas. Buvo pasiūlymai, susiję su menais. Bet aš nenorėjau. Man labiau patinka čia. Ir tikrai, jei niekas neįrems šautuvo vamzdžio man į kaktą – tai  nebūsiu dar emigrantų būryje.

Yra tekę dėstyti Danijoje, Suomijoje. Išvažiuoti labai smagu, bet grįžti irgi visai neblogai. Yra tekę būti ilgesnį laiko tarpą, tada pamatai, kad visur žmonės gyvena su absoliučiai tomis pačiomis problemomis. Pamatai, kad ta visuomenė ne tau. Aš sakau, kad man čia patinka dangus.

– Kokia jūsų mėgstamiausia medžiaga? Sprendžiant pagal jūsų skulptūras „Laiptų galerijoje“ – medis, akmuo?
– Tikriausiai medis, man smagiausia būti šalia jo. Dabar aš naudoju beveik visas, išskyrus plastiką, sintetines medžiagas. Man jos kažkodėl nemielos: nei jos man turi, ką pasakyti, nei aš joms, ką turiu. Geriau išlaikyti atstumą.

– Kodėl šiuolaikinei skulptūrai yra sunku prasimušti?
–  Tai yra tam tikras visuomenės mentaliteto išsivystymo lygmuo. Pavyzdžiui, aš su žavesiu žiūriu į Danijos mažas galerijas, kurios yra tarp kaimo ir miesto, bet vis dėlto jos yra galerijos. Ten ateina ir fermeriai, ir kiaulių augintojai pažiūrėti dabartinio meno. Supranta ar nesupranta, bet jiems tai yra interesas. Jie suvokia, kad tai yra kultūrinis faktas, ne kasdieniškas dalykas.

Pas mus gana dažnas yra bravūriškas pasakymas: „Aš irgi taip sugebėčiau“. Gerai, jei sugebėsi – tai ir padaryk. Bet čia yra neišmanėlių pastabos. Nėra paprasta padaryti, kad menas būtų įtaigus. Ypač su užsakymais. Neišvengiamai tai yra kompromisas, nes tavo kūrinio adresatas yra plačioji visuomenė. Tu turi viską organizuoti taip, kad būtų perskaitoma, ką tu ten nori pasakyti.

Aš manyčiau, kol paprastoje mokykloje koks devintokas neblogai žinos, kad buvo toks Pikasas ar Matisas, daugiau nei prieš šimtą metų dirbę dailininkai. Aš manau, kad paprasčiausiai jų nežino, bet išmanymas yra reikalingas, kad tu galėtum adekvačiai pasirinkti ar atmesti. Nežinodamas tu nepasirinksi, gali tik iš anksto atmesti, bet tai nėra pasirinkimas.

– Ir užsakovai kišasi į procesą?
– Su užsakovais yra specifinis procesas, ypač su didesnėmis sąmatomis. Kažkada Stanislovas Kuzma yra pasakęs, kad tokiuose darbuose, kūrybos yra 10 proc., o 90 proc. yra viso to marazmo. Tai yra tikrai sunkioji dalis, ta nemalonioji. Ir, kaip aš sakau, rusišką kalbos žodyną tenka pasikartoti.

– Tai gal vadybininkas jums reikalingas?
– Jų yra, bet aš nesutikau tokio, kuris man patiktų. Yra pasisiūlę jaunų žmonių, bet po keleto sakinių matai, kad jam rūpi uždarbis. Tada pagalvoji, jei tu nedirbsi, kaip tu uždirbsi. Tokie žmonės tikisi, kad su šita „persona“ gali uždirbti. Tad yra tekę keletą mandagiai pavaryti į šoną. Aš neturiu savo vadybininko ir viešaisiais ryšiais neužsiimu.

– O kaip jus atranda?
– Dirbu aš tikrai nemažai metų. Paprastai, kai padarai darbą, jis pradeda pasakoti apie autorių. Jei kažkam tai patinka, žmonės sugeba tai surasti, jei labai to nori. Aš nesislepiu ir nebandau lįsti į avansceną. Ačiū Dievui, dar aš gyvenu iš skulptoriaus darbo. Faktiškai tenka pragyventi iš antkapinių paminklų. Tai yra konkretus užsakymas, konkrečios sumos, aš turiu savo akmens meistrus, su kuriais esame susidirbę. Tai yra suderintas procesas, nes aš savo darbų parduodu labai nedaug.

– Kažkodėl žmonės jaučiasi geriau išmanantys, kokios skulptūros turėtų būti.
– Aš jau atpratau kreipti dėmesį į tai. Natūralu, kad atkreipi dėmesį į tai, ką išgirsti, kas ką pasako. Aš ramiai, be jokios emocijos sau pasakau: „durnas“ tu. Aš turiu santykį su ta nuomone, bet man tai nebeturi reikšmės. Anksčiau tai likdavo ar užgaudavo širdį. Pavyzdžiui, aš žinau, kas šiame darbe yra gerai, ko nepadariau, nors tikėjausi ar norėjau. Tai man yra komplimentai arba kontranuomonės.

– Daugiausia savo darbus parduodate galerijoms, muziejams?
– Ne, galerijoms seniai ką berodžiau, nes norint parduoti reikėtų nešti į konkrečią komercinę galeriją. Komercinės galerijos autorių bando pripančioti prie savęs. Lygiai toks pat yra ir vadybininko požiūris.

Dažnai būna tokių galerijų, kad tu daryk, o mes pasiimsime savo procentą, kuris yra nemažas. Meno kūrinių kainos yra aukštos, kai galerija užsideda 50 ar 60 proc., išeina tikrai labai daug. Kiekvienas, turintis daug pinigų, galėtų sumokėti tą dvigubą kainą galerijai, tačiau jis žino, kad iš autoriaus nusipirks pigiau.

– Paprastai autoritariniuose režimuose skulptoriai, sako, gerai gyvena, nes būna daug didelių užsakymų.
– Pirmiausia gerai gyveni tada, kai darai, ką nori. Ta materialioji pusė, žinoma, yra gerai. O kai darai, ką nori, ir tau kas rytą reikia rūpintis, iš kur aš gausiu pinigų, tada sunkiau, žinoma. Aišku, tenka daryti visokius užsakymus, tai neišvengiama. Ačiū Dievui, dar netenka galvoti, kad turėčiau eiti dirbti pardavėju kažkur. Tai yra gerai. Galima sakyti, kad gerai gyvenu, bet kad skulptorius yra pasiturintis – tai anaiptol.

– O kokias jūs žinote skulptūras Šiauliuose?
– Kaip tik šiandien praėjau pro savo buvusio studento Gintauto Lukošaičio „Verkiančią mergaitę“. Žinau, kad yra kontroversiškų nuomonių. Kai kyla triukšmas – tada sužinai. Aš  jau daug metų neturiu televizoriaus ir dar daugiau metų nebeskaitau laikraščių. Aš nelabai daug žinau, kas dabar vyksta.

– Tai su kuo jums asocijuojasi Šiauliai?
– Man su bažnyčios bokštu. Šiaulių vaizdas man su tuo susijęs. Kažkada buvo sąsajų su S. Kuzmos „Šauliu“, bet man Šiauliams labiau pritinka bažnyčios bokštas. Ta bažnyčia yra paprasčiausiai graži.

2017 08 04 23

2017 08 04 21

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų