Lietuvos tapytojas, fotomenininkas, nuo 1995 m. tarptautinių Nidos tapybos plenerų organizatorius šiaulietis Saulius Kruopis yra ir daugelio tarptautinių tapybos plenerų dalyvis tiek Europoje, tiek Azijoje. Tačiau tik šią vasarą jis pirmą kartą dalyvavo Ukrainoje vykusiame plenere. Tad apie šį plenerą „Istorinė Volynė“ su juo ir kalbamės.

– Kaip patekote į plenerą „Istorinė Volynė“ Ukrainoje?
– Pavasarį teko būti Joniškio žemės ūkio mokyklos organizuoto tapybos plenero „Vyšnios žydėjimas“ kuratoriumi. Dalyvavo tame plenere ir keturios dailininkės iš Ukrainos. Tai buvo lyg koks simbolis, bet tada net minčių nebuvo, kad po gero mėnesio pačiam teks dardėti į Ukrainą, į tapybos plenerą „Istorinė Volynė“ Voluinės Rivnės krašte.

O pasirodo, ten gyvena ir dirba iš Joniškio miesto kilęs verslininkas Gintaras Byla. Jo tėvelis ir sesuo gyvena Šiauliuose, yra aplankę mano personalines tapybos parodas „Laiptų“ ir Dailės galerijose. Lankėsi ir Nidos tapybos plenerų kolekcijos parodoje Šiaulių universiteto galerijoje. Kadangi G. Byla gyvendamas Ukrainoje jau penkiolika metų pažįsta daug dailininkų, tai jis mus du lietuvaičius ir pasiūlė į šį Rivno mieste organizuotą tapybos plenerą.

Kiek daug gali vienas žmogus. Tad šio žmogaus dėka buvo nutiestas dar vienas kultūrinis tiltas iki Ukrainos.

– Kas tame plenere dalyvavo? Ir kur konkrečiai jis vyko? Kodėl pavadintas „Istorinė Volynė“? Kokios sąsajos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste?
– Jau nuo XIV a. Rivnė priklausė LDK. 1492 m., valdant Kazimierui Jogailaičiui, miestas gavo Magdeburgo teises. Po Liublino unijos 1569 m. atiteko Lenkijai. O per antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą 1793 m. atiteko Rusijos imperijai. 1919 m. trumpai buvo Ukrainos Liaudies Respublikos sostine.

Šiame mieste mums, menininkams, tikrai yra ką veikti: daug gražios architektūros, pilių ir vienuolynų. Dėl to plenero organizatoriai ir akcentavo architektūrinius akcentus. Net pavadinimas „Istorinė Volynė“ aiškiai ir neviprasmiškai nurodo mūsų pasirinkimo motyvus.

Tačiau kai nuvažiavome į karalienės Bonos Sforcos pilį Kremenece, tapyti  mūrų nesinorėjo. Karalienė čia išgyveno apie 20 metų, jai šią nuostabią pilį ant kalno pastatė Žygimantas Senasis. Pilis smarkiai suniokota karų ir laikmečio, bet vis tiek ant aukšto kalno – bene gražiausios lietuviškos pilies griuvėsiai, apipinti pasakojimais ir legendomis.

Nuo kalno atsiveria puiki Kremeneco panorama. Kremenecas – poeto J. Slovackio gimtinė. Labai įspūdingas Kremeneco licėjaus kompleksas ir Šventojo Stanislovo bažnyčia.

Didžiausias atradimas buvo mums kunigaikščio Ostragiškio miestas Ostrohas – čia nutapiau savo pirmąją plenero drobę. Ostroho pilis – tai viduramžiais statyta gynybinė pilis dabartiniame Ostroho mieste (Voluinės Rivnės srityje). Mūrinė pilis, tapusi kunigaikščių Ostrogiškių giminės lizdu, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1386 m. Tuo metu tai buvo svarbus gynybinis įtvirtinimas, galintis atlaikyti ilgalaikę apsiaustį: turintis galingais kontraforsais paremtas storas sienas, nedideles šaudymo angas jose.

Tad motyvą savo pirmajai drobei pasirinkau būtent šią pilį ir tuos galingus bet išvaizdžius kontraforsus. Pasitaikė saulėta ir karšta diena, tad teko stovėti pavėsyje po medžiu prie kelio. Susikaupti trukdė ne važiuojančios mašinos, bet senieji dar sovietiniai automobiliai „Lada“, „Moskvič“, „Volga“, „Zaparožec“, nes jau labai norėjosi juos nufotografuoti. Dar vienas motyvas – lyg iš vaikystės: arkliukai su vežimais, skubantys į netoliese esantį turgų.

Ta mano pasirinkta pilis labai didinga (dabar ten muziejus). Ji iškilusi Kijevo Rusios laikų medinės pilaitės, kurią 1241 m. sugriovė totoriai, vietoje. Vilijos upės slėnyje ant 20 m aukščio piliakalnio kunigaikštis Daniilas Ostrogiškis pastatė donžoną, dar vadinamą Mūro bokštu. Vėliau, iki pat XIX a., jis buvo perstatomas ir šiandien tai trijų aukštų akmens ir plytų mūro pastatas, tarnaujantis kaip įvažos vartai. Piliavietės gale dunkso labai  gražus Apvalusis bokštas, pastatytas gerokai vėliau – XVI a. Jo viršutinę dalį renesanso stiliumi įrengė Konstantinas Vosylius Ostrogiškis.

Kadangi visi plenero dalyviai puolė tapyti šį bokštą gražuolį, aš nusileidau nuo kalno ir tapiau patį pilies ansamblį, sureikšmindamas tuos kontraforsus. Pirmame plane – ukrainietiška medinė bakūžė su spalvingu sodu, daržu ir spalvingomis gėlėmis.

Ostragiškiai buvo stačiatikiai ir pravoslavų šventovę savo rezidencijoje pastatė dar XV–XVI a. Lucko bokšte įrengtas Knygos muziejus. Muziejus veikia ir pačioje Ostrogo pilyje (nuo 1913 m.).

– Ką jūs, Sauliau, dar ten tapėte? Ką tapė ir kokiomis technikomis tapė kiti dalyviai? Kokie įspūdžiai?
– Tai iš tikrųjų pats tikriausias pleneras, be išimčių – visi tapė gamtoje. Pirmoji kritika gal būtų dėl  nutapytų drobių, jos – lyg iš kokios studentiškos praktikos. Tapyba gan akademinė ir realistinė. Pasirodė, kad dauguma jų ir liko studentai – nieko nepasikeitė per tuos dešimtmečius. Vienintelis Andrejus Fedosejenko iš Charkovo buvo tikras ekspresionistas, dirbo labai kūrybiškai. Kiti buvo nors ir profesionalūs, bet labai sausi. Borisas Eriominas atvyko net iš Donbaso. Jurijus Matvienko is Chmelnickio, kiti – iš Užgorodo, Lucko.

Visi tapė aliejiniais dažais, tas mane labai džiugino. Kijevietis Vasilijus Krasiuka – tikriausias koloristas, gamtoje tapė tik dideles, metrines drobes, kulniuodamas daug kilometrų. Tos didžiulės jo šviežiai nutapytos drobės netilpo į jokią mašiną, ir jam pačiam tekdavo su jomis grįžti pėstute.

Visi ukrainiečių tapytojai – tikri klasikai, pasiaukoję savo pasirinktajai profesijai. Tapė tikrai daug ir nuolat, kasdien nuo ryto iki vakaro.

Daugiausia plenero darbų yra iš Volynės Mežiryco vienuolyno ir jo apylinkių. Ten gyvenome savaitę – tai buvo mūsų bazė. Labai profesionalus tapytojas, akademikas iš Vinicos miesto Michailo Dovganj tapė vienuolius. Ypač įspūdinga jo drobė „Vienuolis, ikonų tapytojas“ buvo padovanota vienuolynui.

Vienuolyną juosia aukšta tvora ir viduramžių gynybiniai bokštai. Tai taip pat kunigaikščių Ostragiškių palikimas. Aš paprašiau aukščiausiojo dvasininko batiuškos kad man leistų tapyti Šventosios Trejybės cerkvės viduje pagrindinį altorių, spindintį auksu. Aplinka išties didinga, visi paveikslai išpuošti labai prabangiais auksiniais rėmais, dovanotais dar carienės Jekaterinos. Tapydamas čia daug valandų galėjau iš arčiau stebėti žmones ir liturgiją. Tai pasirinkau sąmoningai, kada gi daugiau gyvenime teks tokia galimybė su molbertu ir dažų dėže įsikurti pačiame cerkvės centre.

Dar aplankėme ir moterų vienuolyną Gorodoko miestelyje. Įvažiuojant tiltu per upelį atsiveria gražūs ir didingi vargonų formos vartai. Juos ir pasirinkau tapyti. Dviračiu iš miestelio atvykęs keturiolikmetis Maksimas Kuliničenko ilgai stebėjo mane, kaip aš tapau. Jis tikrai man netrukdė, nors aš niekada nemėgstu žiūrovų, jaučiu jų žvilgsnius ir energetiką. Susibičiuliavome, o kiek vėliau jis paslaptingai dingo.

Atvyko rankose nešinas savo paveiksliuku, išklijuotu gintarėliais, ir įteikė man kaip dovaną. Su nuostaba turėjau priimti tai. Pasirodo, čia iškasama labai daug gintaro ir jis visur plačiai naudojamas. Aplink mus ganėsi karvės, lakstė ožiukai. Vienuolės mandagiai su mumis sveikinosi, nes dauguma jų dieną dirbo daržuose.

Išliko didžiulis įspūdis apsilankius Rivno vaikų dailės mokykloje, įkurtoje dailininko Anatolijaus Martinenko. Ten dirba ir nuostabus dailininkas, poetas, publicistas Anatolijus Ivanenko. Plenere dalyvavo tapytojas Borisas Jerominas net iš Mariupolio.

Kiek erotinėmis kompozicijomis išsiskyrė iš Užgorodo atvykusi dailininkė Olena Kondratiuk.

Mūsų jaunimui reikėtų pamatyti, kaip atrodo klasikinis pleneristas: rankose drobė arba dvi, kėdutė ir sudedamas molbertas, o ant nugaros kuprinė su dažais.

– Kaip pleneras buvo organizuotas? Ar panašus į tuos, kuriuos organizuojate jūs? Gal teko dalytis patirtimi? O gal pakvietėte kai kuriuos tenykščius menininkus atvykti į Lietuvą?
– Geras klausimas. Sakyčiau, praktinis. Mano patyrimu, tai labai lokalus, vietinės reikšmės tapybos pleneras.

Mes su vilniečiu Arūnu Miliuku buvome vieninteliai užsieniečiai, nors pleneras nėra mažas, sakyčiau, vidutinis, nes dalyvavo penkiolika dailininkų.

Mes Nidos plenere įpratę, kad dalyvauja aštuonių, net dešimties šalių tapytojai, todėl ir grupėje yra kartais apie trisdešimt dalyvių – su ir svečiais ir menotyrininkais. Nidoje mes ištirpstame, nes gyvename skirtingose viešbučiuose ir maitinamės laisvu grafiku. Kartais kitų nesutinki daug dienų. Čia, šiame ukrainiečių organizuotame plenere, buvome visi kartu ir visi kartu (lyg kokiu skambučiu kas duotų ženklą) eidavome vorele į kavinę, o vėliau jau mieste – į restoraną valgyti.

Klausi, ar teko dalytis patirtimi? Visa bėda yra ta, kad kol žmonės patys į duobę neįkris, kitų patirties neklausys. Šiandienos žmonės skuba, nemoka susikaupti, yra išderinti materialaus gyvenimo poreikių ir ritmo, dėl to negali ir nemoka girdėti kito. Siūliau jiems savo žinias, kaip juridiškai įforminti mūsų dovanotus paveikslus, nes ateity turės problemų... Jie labai džiaugėsi, kad suprato apie meno kūrinio autorines teises, bet taip ir nieko nepadarė, net paprastų dokumentų.

Apie planus patylėsiu, nes šiandien kaip grybų miške priviso daug nedėkingų ar pavydžių žmonių, kurie vagia ne tik idėjas, savinasi viską, net pavadinimus ir metodus. Net išduoda draugystę ar draugus, kaip kokie Judai už grašius. Aš su tokiu elgesiu susiduriu nuolat ir stebiuosi žmonių primityvumu, sakyčiau, ir bukumu.

Atsakau jums – taip, geriausius jau pakvietėme į Lietuvą.

– Ką davė būtent šis pleneras jums kaip menininkui ir plenerų organizatoriui?
– Kaip visada, daug atradimų: naujos ir nepatirtos emocijos, išgyvenimai, nauji draugai ir nenusakoma šalis.

Klausi manęs, kaip plenerų organizatoriaus... Tai turiu kiek nuvilti, nes tie žmonės, tie dailininkai kurie organizavo šį plenerą, gavo jį kaip palikimą. Pasikeitė prieš pusmetį Rivnės dailininkų sąjungos pirmininkas, juo tapo skulptorius Petro Podolec. Gal dešimt metų šie tapybos plenerai buvo, o dabar tęsti turėjo jau kiti žmonės. Plenero kuratorius buvo vitražistas Viktoras Gvozdinskis. Abu šilti ir geri žmonės, tačiau to nepakanka.

Aš pasigedau informacijos apie kraštą, apie tą vietovę, į kurią atvykome. Pleneristams nebuvo įteikta jokios informacijos nei apie Voluinės Rivnę, nei apie paslaptingus vienuolynus, kuriuose gyvenome. Pats ieškojau, cerkvėje pirkau leidinukų ir skaičiau, kad geriau pažinčiau tą aplinką kurioje atsidūriau. Nuolat burbėjau: duokite kokią knygą apie Rivnę, duokite... Ir gavau ukrainiečių kalba tik išvykstant.

Būčiau ir pats nusipirkęs, bet taip nutiko, kad jokiame knygyne neteko būti. Vienuolynuose nusipirkdavau, nes man tikrai yra įdomu istorija ir viskas, jeigu jau aš čia lankausi.

Paskutinis apsilankymas buvo Sviato Uspenska lavroje Počajeve, kur ypač šlovinamos relikvijos. Počajevo lavra – antras pagal svarbą Ukrainoje stačiatikių vienuolynas ir ketvirtas visame stačiatikių pasaulyje. Cerkvių kompleksą sudaro 16 šventovių, ypač šlovinamos relikvijos: Dievo Motinos pėda akmenyje, stebuklinga Počajevo Dievo Motinos ikona, ir šventojo Jovo (XVII a.), prie kurio sidabrinio karsto buvome,  palaikai.

Šioje išvykoje nutapiau, kaip kiti pastebėjo, savo geriausią plenero paveikslą, kuriame tamsaus dangaus fone vaizdavau baltutėlius Pačajevo lavros komplekso bokštus. Sugaišome net dvi valandas, kol suradome reikiamą vietą tapybai. Kada esi išvykoje, laikas yra labai brangus. Plenero parodoje pasiūliau savo drobę būtent su šiuo motyvu.

Manau, kad teks dar kartą grįžti, nes liko nenutapyta Lucko pilis – apsilankėme čia plenero pradžioje. Tai kunigaikščio Gedimino sūnui Liubartui statyta Lucko pilis. Istorinė pilis, joje XV a. vyko Europos valdovų suvažiavimas, kuriame gimė idėja karūnuoti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą.  Čia paskutinius gyvenimo metus praleido kunigaikštis Švitrigaila.

Labai sujaudino vienas paminklas, skirtas 1941 m. per vieną parą bolševikų nužudytiems Ukrainos patriotams. Jų buvo apie 4000.

Paskutinę dieną lankėmės ir Dubno mieste, įkurtame dar XII a. Čia nutapiau Dubno pilies akvarelę. Šią pilį taip pat statė Konstantinas Ostrogiškis. Čia daug požeminių kazematų, kurių likučiai išlikę. Stebino tai, kad mes anksčiau nieko nebuvome girdėję apie šias vietas. Peršasi mintis, kad iš mūsų buvo atimta mūsų bendros LDK istorijos pasididžiavimo puslapiai. „Skaldyk ir valdyk“ principu buvo išardyta LDK valstybė, jungianti Lietuvą, Gudiją ir Ukrainą.

Šiandien trys tautos turi skirtingus gyvenimus, valstybines sandaras ir dirbtinai jas politikai nutolino vieną nuo kitos. Net į Ukrainą tiesiai negaliu nuvykti, nes turiu pirkti brangią Baltarusijos tranzitinę vizą.

Važiavome aplink – per Lenkiją, Balstogę ir Lubliną. 2 valandas vėžliškai judėjome pasienio zona, kur dar vis yra eilės. Pagaliau mes Ukrainoje. Toks svetingas kraštas, savo dvasia labai mums artimas ir mielas.

Kartą kavinėje grupelė žmonių kalbėjo ukrainietiškai, bet ta vibracija ir kalbos melodingumas man pačiam netikėtai priminė mūsų lietuvių kalbą. Taip ir pasakiau jiems, kad esu sužavėtas ir nustebintas.

Dailininkai iš Vinicos nenorėjo mus išleisti Lietuvon – sako: važiuojame su mumis,  Vinicos apylinkėse liepos 25 dieną prasideda didžiulis, panašus į Nidos tapybos plenerą, renginys, kuriame dalyvaus apie trisdešimt dailininkų. Pažadėjome būtinai dalyvauti 2018 metais.

Lietuviai prie paminklo garsiam dailininkui Rivnėje.
Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.

Paskutinis Sauliaus Kruopio paveikslas – Pacerovo Laura.
Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.

Dailininkas prie Rivnės soboro ir jo paveikslas.
Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.

95 metų Natalija Kosmiadi yra garsaus Rivno dailininko Georgijaus Kosmiadi dukra. G. Kosmiadi visą gyvenimą bėgo nuo bolševikų, nes tarnavo Baltojoje armijoje ir 1920 m. spėjo iš Tbilisio pabėgti į Lenkiją – tuo metu Rivnė priklausė Lenkijai. Čia jis, kaip dailininkas, dailės pedagogas, scenografas, susilaukė didžiulės šlovės. Po Ribentropo-Molotovo pakto 1939 m. G. Kosmiadi nuo sovietų pabėgo į Vokietiją, įsidarbino Hamburgo teatre ir iki  gyvenimo galo daug dirbo. Mirė 1967 m. Hamburge. Jo dukra surinko visą G. Kosmiadi palikimą – apie 5000 paveikslų ir atvežė į Rivnę, kur nupirko patalpas ir įkūrė muziejų.
Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.

Nutapyta Ostrogo pilis.
Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.

Sauliaus KRUOPIO archyvo nuotr.