facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta Šiaulių krašto tautodailininkių Laimos Kelmelienės ir Rasos Šiškuvienės kūrybos paroda. Šios parodos tikslas yra ne tik parodyti savo talentą, kūrybą, bet ir padidinti tautodailės meno populiarumą. Buvo galima pamatyti įvairiausias eksponuojamas švilpynes ir karpinius.

Meno pliūpsnis
Ši paroda prasidėjo Verbūnų folklorinio ansamblio „Rugelis“ Viktorijos ir Dominyko muzikiniu intarpu. Abu atlikėjai padainavo lietuvių liaudies dainas, kurios dar labiau paryškino tautodailės meno svarbą. Taip pat visa tai sustiprino, kad abi autorės – L. Kelmelienė ir R. Šiškuvienė buvo pasipuošusios tautiniais kostiumais.

Šiaulietis menotyrininkas Vytenis Rimkus išskyrė, kad tai nėra tik dviejų autorių paroda, joje yra matomas vaikų džiaugsmas, klegesys, judrumas.

„Šis meno pliūpsnis eina ne tik per provincijas, bet ir per visą Lietuvą“, – sakė V. Rimkus.

Menotyrininkė Michalina Adomavičienė teigė, kad L. Kelmelienė yra skambi, subtili asmenybė. „Atrodytų, kad tokie darbai nėra įdomūs, tačiau jūs patys pabandykite palipdyti, pamatysite, koks tai yra sunkus darbas. Tautodailė yra sodžiaus menas, keramikai, žiesdami puodus, puodynes, ąsočius, niekada nepamiršdavo vaikų ir  jiems pagamindavo švilpukus. Rasos Šiškuvienės darbai yra įdomūs, modernūs. Taikomosios dailės kūriniai tampa tarsi grafiniais darbais“, – sako menotyrininkė.  

P. Višinskio viešosios bibliotekos direktorius Bronius Maskuliūnas džiaugėsi tokia surengta paroda, kuri yra neeilinė. Jis paminėjo, kad su tautodailininkais yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartį, todėl tokios parodos dažnai yra rengiamos bibliotekoje.

Daugelis šioje parodoje akcentavo, kad švilpynės yra asocijuojamos su vaikais. Todėl L. Kelmelienės anūkai močiutei dovanojo ne tik dainas, bet ir eilėraščius.

Tiek žaislas vaikams, tiek muzikos instrumentas
Keramikė, švilpynių meistrė L. Kelmelienė yra sukūrusi kelis šimtus molio švilpynių. Šioje parodoje yra eksponuojama nedidelė jų dalis. Autorė teigia, kad švilpynės yra vieni retesnių kūrinių. „Man įdomiausia yra suvokti, iš kur sklinda švilpimas, pats technologinis procesas, kuris siejamas su pačiais mažiausiais. Pati esu pedagogė, todėl man tai yra labai artima, mėgstu bendrauti su vaikais, anūkais. Man švilpynės buvo įdomios jau nuo studijų laikų. Tai yra tiek žaislas vaikams, tiek muzikos instrumentas“, – sako keramikė, švilpynių meistrė L. Kelmelienė.  

Parodoje eksponuojamos ne tik švilpynės, bet ir įvairūs dekoratyviniai darbai. Pavyzdžiui, indai. Yra ir daugiabalsių švilpynių, kurių garsai skiriasi, jas sudėtingiau ir sukurti.

L. Kelmelienė teigia, kad jai tai laisvalaikio praleidimo būdas, kurį norėjo parodyti ir kitiems. Ši diena yra ne tik autorės pirmosios personalinės parodos atidarymas, bet ir gimimo diena.

Autorė dirbtuvių neturi, todėl dažniausiai lipdo virtuvėje. Mintis, kokią figūrą panaudoti, gimsta iš karto. Švilpukų kolekciją praturtina ir molio spalvų įvairovė (rusvas, geltonas), spalvingos glazūros, juodo degimo keramika ir elegantiškas baltas šamotas.

L. Kelmelienei labiausiai patinka lipdyti iš šamoto, nes tai yra ne tik paprasčiau padaryti, bet ir garsas  lengviau išgaunamas. Švilpynę nulipdyti galima labai greitai, tačiau ją iki galo padaryti užima daug daugiau laiko.  

Tęsdama senųjų sodžiaus keramikos meistrų tradicijas, autorė kūrybingai vysto švilpynių formą, dekorą. Miniatūrinės paukštelių, avyčių, arkliukų, antelių, gaidžiukų, bobučių figūrėlės stilizuotos, lakoniškų, apibendrintų formų, išraiškingos plastikos. Šie elementai perteikia tradicinį liaudies meną. Pagyvinama subtiliu, neperkrautu, neįmantriu dekoru iš taškelių ir brūkšnelių.

Žinoma, vaikai nori išbandyti šį amatą, tačiau išsigąsta sunkaus darbo, ypač paties švilpimo įdėjimo į švilpynę. Autorė nėra padariusi visiškai vienodų savo darbų taip pat jų ir nepardavinėja. Yra tik labai susidomėjusiems užsieniečiams pardavusi. Daugiau dovanoja savo artimiesiems, draugams, ypač anūkams.

L. Kelmelienė rengia tautodailės parodas, seminarus, didelį dėmesį skiria edukacinei veiklai. Žinias ir patirtį margučių marginimo srityje perduoda ne tik Lietuvoje, bet ir užmezgė ryšius su Turkijos Alanijos miesto lietuviais. Pati dalyvauja kūrybinėse keramikų stovyklose, tapybos pleneruose.

Subtilioji karpinių kūryba
Ikimokyklinio ugdymo pedagogės R. Šiškuvienės kūrybinė sritis – karpiniai. Nuo 1986 m. ji pradėjo domėtis, vis labiau gilintis į karpinių meną. R. Šiškuvienė yra savamokslė, niekur nesimokė, kaip reikia karpinius kurti.

Autorė paminėjo, kad karpiniais yra puošiamas interjeras. Taip pat anksčiau žmonės šiuos gaminius kabindavo prie židinių, šalia metalo dirbinių. Dabar tuo daugiau domisi užsieniečiai, ypač vokiečiai. Užsienyje toks menas yra labiau vertinamas nei Lietuvoje.

Karpiniams yra naudojamas ne tik popierius, bet ir statybinės medžiagos. Didesnį karpinį pagaminti neužtrunka tiek daug laiko, kiek labiau mažesnį, preciziškenį. Sunkiausia yra sugalvoti pačią idėją. Be rėminimo darbų vieną karpinį užtrunka parengti iki 8 val.

„Pati iškarpau modernius, naujoviškus karpinius, tačiau pastebiu, kad tai nesulaukia tokio didelio susidomėjimo. Esu iškarpiusi ir sakralius kūrinius. Pavyzdžiui, Mariją su kūdikėliu“, – sako R. Šiškuvienė.

Pagrindinė autorės karpinių tema – gyvybės medis. Karpiniams yra naudojamos tokios spalvos: balta, juoda, ruda ir žalia. Tai tokios spalvos, kurios yra artimos žemei.

R. Šiškuvienė rengia ir edukacinius užsiėmimus. „Voveriškiuose turėjau 3 vakarus, kuriuose buvo vien tik moterų auditorija advento laikotarpiu ir per Velykas. Karpiniai yra labai kruopštus, smulkus darbas. Aš, mokydama kitus, sakau: kai nusipiešiate piešinį, tik nepradėkite kirpti, man prieš tai neparodę“, – sako ikimokyklinio ugdymo pedagogė R. Šiškuvienė.

2017 07 14 21

R. Šiškuvienė reikšmingai prisideda prie etninės kultūros ir paveldo, tradicinių amatų išsaugojimo ir sklaidos Lietuvoje bei užsienyje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų