facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Egidijaus Valčiuko vardas puikiai žinomas ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio jėgos trikovininkams. 19-metis 133 cm ūgio sportininkas per ketverius metus, atiduotus jėgos trikovei, pagerino net 81 Europos ir pasaulio rekordą. Šiuo metu atletas ne ką prastesnius rezultatus demonstruoja neįgaliųjų lengvosios atletikos ir štangos spaudimo varžybose. E. Valčiukas prieš dvejus su puse metų atėjęs į neįgaliųjų lengvąją atletiką jau spėjo tapti pasaulio jaunimo čempionu bei vicečempionu. Su aukso medaliu jis grįžo ir iš gegužę Vengrijoje vykusių Pasaulio neįgaliųjų sunkiosios atletikos taurės varžybų.

Sportininkas neslepia, šie rezultatai – nelengvo darbo vaisius. Šaukėnuose gyvenantis E. Valčiukas tris kartus per savaitę treniruotis važiuoja į Šiaulius, dar du – į Kuršėnus. Tačiau stengtis yra dėl ko, ambicijų nestokojančio atleto tikslas – 2020 metų Tokijo parolimpiada. Siekiant šio tikslo, anot E. Valčiuko, dar teks padirbėti, bet didelis noras, šeimos, draugų bei trenerių palaikymas jį veda tik į priekį.

– Esate triumfavęs ne vienose jėgos trikovės varžybose, pagerinęs ne vieną rekordą. Kada prasidėjo ši jūsų kaip sportininko karjera?
– Į jėgos trikovės sportą atėjau būdamas trylikos metų. Mano pirmasis treneris – Antanas Gricius. Deja, dabar jėgos trikovės varžyboms nebesiruošiu, mane sustabdė traumos.

Jėgos trikovės sporto šaka yra trijų veiksmų: pritūpimai su štanga ant pečių, štangos spaudimas gulint ir atkėlimai nuo žemės. Aš patyriau kelio traumą, nebegaliu daryti pritūpimų, tai ir yra priežastis, kodėl visavertiškai nebegaliu dalyvauti jėgos trikovės varžybose.

– Patyręs traumą nusprendėte pereiti į neįgaliųjų sportą?
– Buvo taip, kad maždaug prieš dvejus su puse metų man paskambino dabartinis mano treneris Deimantas Jusys ir pasiūlė save išbandyti neįgaliųjų lengvojoje atletikoje. Sutikau su šiuo pasiūlymu, ši sporto šaka man patiko, o ir sekėsi gan neblogai. Praėjusiais metais ieties metimo rungtyje tapau pasaulio jaunimo čempionu, o rutulio stūmimo rungtyje – vicečempionu.

Taigi nusprendžiau ir toliau save tobulinti lengvojoje atletikoje, taip pat aš dar sportuoju bei siekiu rezultatų ir sunkioje atletikoje – štangos spaudime. Neįgaliųjų štangos spaudimo varžybose pradėjau dalyvauti tik šiais metais. Tas mano debiutas buvo sėkmingas. Pasaulio neįgaliųjų sunkiosios atletikos taurės varžybose Vengrijoje iškovojau aukso medalį jaunimo grupėje  svorio kategorijoje iki 54 kg. Jaunimo čempionu tapau išstūmęs 115 kg sveriančią štangą.

– Pirmosiose dalyvautose neįgaliųjų sunkiosios atletikos varžybose iškart laimėjote aukso medalį. Kokie įspūdžiai?
– Galiu pasakyti, kad tai tikrai nebuvo lengvos varžybos. Kadangi tai buvo mano debiutas neįgaliųjų sunkiojoje atletikoje, tai teko susipažinti ir su šiek tiek kitokiomis taisyklėmis, kurios yra griežtesnės nei sveikųjų sunkiosios atletikos varžybose. Tad gan stipriai jaudinausi, nežinojau, kaip čia pavyks pasirodyti. Na, bet viskas pavyko neblogai, esu patenkintas pasiektais rezultatais, juk ne kiekvienam naujokui iškart pasiseka laimėti aukso medalį.

– Kokioms varžyboms dabar ruošiatės?
– Rugpjūčio 1–6 dienomis manęs lauks dar vienas rimtas išbandymas – Šveicarijoje vyks Pasaulio jaunimo neįgaliųjų čempionatas, kur varžysiuosi disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse. Šiam čempionatui intensyviai ruošiuosi, kol kas viskas einasi pagal planą, treniruotės vyksta sklandžiai. Tačiau prognozuoti, kaip seksis Šveicarijoje, nenorėčiau. Nuvyksiu, startuosiu ir bus matyti. Dar dalyvausiu rugsėjo 23 dieną Meksikoje vyksiančiame pasaulio štangos spaudimo čempionate.

– Ilgus metus pergalių siekėte sveikųjų sporte, dabar atstovaujate neįgaliųjų sportui. Kokį skirtumą jaučiate?
– Tiesa pasakius, neįgalieji sportininkai – draugiškesni. Kai vyksta neįgaliųjų varžybos Lietuvoje ar užsienyje, visi į jas susirinkę noriai bendrauja tarpusavyje, juokauja, fotografuojasi, niekas nejaučia tos įtampos, visi daugiau atsipalaidavę. O kai dar dalyvaudavau sveikųjų jėgos trikovės varžybose, tai taip nebūdavo, tarpusavyje bendraudavo tik tos pačios komandos nariai.

– Kaip supratau, šiuo metu didžiausias jūsų tikslas – 2020 metų Tokijo parolimpiada?
– Tikrai taip. Stengsiuosi, treniruosiuosi ir bandysiu patekti į Tokijo parolimpines žaidynes.

Tam, kad išvažiuočiau į Tokiją, reikėtų stumti apie 150–160 kg. Dabar esu daugiausiai išstūmęs 130 kg sveriančią štangą, tai man dar trūksta 20–30 kg.

Na, bet iki parolimpiados dar liko treji su puse metų, o tai – didelis laiko tarpas. Per šį laiką, jei nesutrukdys jokia trauma, tikiuosi pasiekti užsibrėžtą tikslą, kuris tikrai yra įmanomas.

– Tiesa, kad ruoštis Tokijo parolimpinėms žaidynėms jus paskatino LPOK prezidentas, parolimpinis čempionas Mindaugas Bilius?
– Tiesa. Aš Mindaugą pažįstu asmeniškai, su juo bendrauju, tai jis mane ir įtikino, kad galiu pasirodyti Tokijuje. Be to, ne tik Mindaugo, bet ir savo dabartinio trenerio D. Jusio paskatintas nusprendžiau ruoštis parolimpiadai.

Apskritai, džiaugiuosi, kad M. Biliui tapus LPOK prezidentu neįgaliųjų sporto situacija Lietuvoje gerėja. Manau, kad jis yra tas žmogus, kurio reikėjo tam, kad viskas judėtų geresne kryptimi.

– Šią vasarą baigėte Kelmės rajono Šaukėnų Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnaziją. Kas toliau?
– Šiuo metu jau esu užpildęs stojimo dokumentus į Šiaulių universitetą, į kūno kultūros ir sporto pedagogikos specialybę. Liepos 19 dieną bus aišku, ar įstojau.

Šiaulių universitetą pasirinkau, nes norėjau mokslą susieti su sportu, o šis universitetas suteikia tokias galimybes. Be to, Šiauliai – arčiau mano gimtųjų namų. Tad tai buvo dar viena priežastis dariusi įtaką šiam sprendimui.

Į viršų