facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiauliai – moterų žolės riedulio sostinė. Čia sportuoja ir dirba geriausios šalies riedulininkės, o viena iš jų – Jūratė Juodytė. J. Juodytė ne tik jau 18 metų atstovauja daugkartinei Lietuvos čempionei „Gintros-Strektės-Universiteto“ komandai, bet ir trejus metus savo patirtimi dalijasi su jaunosiomis riedulininkėmis.

Liepą 28-erių metų gimtadienį švęsianti šiaulietė atvira, riedulys – jos visos gyvenimas, o trenerės darbas – ta sritis, kur ji atrado save.

– Kaip nutiko, kad pasukote žolės riedulininkės keliu?
– Žolės riedulį pradėjau žaisti ne iš karto. Prieš tai lankiau ir plaukimą, ir lengvąją atletiką, ir šiek tiek lankiau muzikos mokyklą, ir piešiau. Žodžiu, daug kur save išbandžiau. Nors mano mama buvo žolės riedulio trenerė, bet ji niekada manęs nestūmė į šią sporto šaką.

Paskui, kai man buvo devyni metai, įvyko tokia kurioziška situacija, kad mamai vienose varžybose nebeužteko žaidėjų, tai ji aprengė mane ir išleido į aikštelę. Prieš tai žolės riedulio nebuvau žaidusi, bet tose varžybose man pavyko įmušti įvartį. Nuo to įvarčio kažkaip „užsikabinau“ ir nuo to įvarčio pradėjau savo kaip sportininkės karjerą.

Tai žolės riedulį lankau jau nuo trečios klasės, taigi paskaičiavus – apie 18 metų.

– Ar per 18 metų nebuvo kilusi mintis mesti žolės riedulį?
– Matot, mūsų komanda buvo labai darni. Ta mūsų karta, kada aš augau, labai daug laimėdavo, dalyvaudavo daugybėje varžybų. Esame dalyvavę visų amžiaus grupių Europos čempionatuose –ir U16, ir U18, ir U21. O tie pasiekti rezultatai visada skatindavo mus eiti tolyn.

Mano kartos didžiausias pasiekimas buvo dalyvavimas pasaulio jaunimo čempionate. Mes ten, aišku, užėmėme 16-ą vietą, bet tais laikais nuvykti į Ameriką ir dalyvauti U21 jaunimo čempionate su savo draugėmis, su kuriomis pradėjai sportuoti nuo trečios klasės, buvo nerealus ir labai motyvuojantis įvykis.

– Kalbėdama apie komandą, su kuria užaugote, turite omenyje daugkartinę Lietuvos čempionę „Gintros-Strektės-Universiteto“ ekipą. Ar per tuos 18 metų stipriai pakito jūsų komandos branduolys?
– Na, šiai dienai komanda yra pakitusi, kadangi turime jau daug mamų, kitos merginos išvykusios į užsienį. Sakyčiau, kad kol mes studijavome, tas branduolys buvo labai tvirtas. Po universiteto baigimo jau viską dėliojo gyvenimas. Kaip ir minėjau, kas išvyko darbuotis į užsienį, kas sukūrė šeimas. Bet vis tiek komandoje išlikome 6–7 senbuvės, taip pat prie mūsų prisijungė daug jaunų žaidėjų, kas labai džiugina.

Šiaip mūsų sporto šaka yra sudėtinga, į ją pritraukti naujokų sunkoka, tačiau kai jau pritraukiame, tai jau tie patys naujokai nebenori paleisti šio sporto.

Tiesiog sunkiausia yra išmokyti žolės riedulio technikos, bet gal čia ir yra tas linksmumas. Mes visada juokaujame, kad mes, riedulininkės, galime eiti žaisti ir krepšinio, ir futbolo, ir tinklinio, ir visur būtume dar ne pačios paskutinės. O, pavyzdžiui, kokia tinklininkė ar futbolininkė jau negalėtų žaisti riedulio, nes iš šalies tu nelabai supranti, kas vyksta toje riedulio aikštelėje.

Tai toks ir yra tos mūsų sporto šakos sunkumas, bet tas sunkumas paskui pereina į labai gerą emociją.

– Ne tik pati žaidžiate riedulį, bet dar ir dirbate trenere. Kodėl pasirinkote trenerės darbą?
– Iš tikrųjų nežinojau, kad būsiu trenerė, ir to nesiekiau. Kai augau, mačiau, kiek daug mano mamos nervų pareikalavo šis darbas ir kaip tai yra sunku psichologiškai. Tada galvojau, kad aš jau tikrai nebūsiu trenerė. Bet juk sakoma, niekada nesakyk niekada.

Anksčiau esu dirbusi ir administracijoje, ir kirpykloje, ir valytoja teko dirbti. Po to kažkaip pabandžiau tą trenerės darbą ir supratau, kad šis darbas yra tai, ką aš noriu daryti.

Iš tiesų dirbdama trenere aš patiriu stipresnę emociją, nei pati būdama aikštelėje kaip žaidėja.

Jeigu lygintume savo pergalę ir savo vaikų pergalę, tai vaikų pergalė yra dvigubai linksmesnė už tą savo pasiektą laimėjimą.

Mane trenerio darbe „veža“ tas noras, kad vaikai pajustų bent pusę to, kaip man pačiai buvo smagu, kai žaidžiau. Taigi norėjimas perduoti patirtį ir stumia į priekį. Jaučiuosi save atradusi šiame darbe ir man tiesiog labai stipriai patinka tai, ką darau.

– Dirbate su paauglėmis mergaitėmis. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
– Aš visada sakau, kad treneris turi augti kartu su visa komanda ir privalo būti geras psichologas. Tiesiog kartais reikia suprasti, kad galbūt kažkoks balso pakėlimas nepadės, o padės paprastas pokalbis.

Reikia suprasti, kad šiuolaikinis jaunimas gyvena kitaip. Dabartinių mergaičių pojūčiai, poreikiai ir gyvenimo ritmas yra visai kitoks, nei mūsų – tų, kurios augome prieš 10 metų.

Žinoma, augti kartu su tomis mergaitėmis tikrai nėra lengva, turi persilaužti psichologiškai, bet tai yra iššūkis, kurį dirbdamas tokį darbą privalai priimti.

– Su savo auklėtinėmis prieš keletą dienų grįžote iš Austrijoje vykusių Pasaulio jungtinių jaunimo žaidynių, kur tapote čempionėmis. Kokie įspūdžiai?
– Tai buvo įspūdingiausias renginys mano pačios karjeroje. Aš dar tokiame sporto renginyje nesu dalyvavusi. Aišku, teko žaisti ir Europos, ir pasaulio čempionatuose, bet šios Pasaulio jungtinės jaunimo žaidynės, kurios 34 šalis sukvietė į vieną stadioną, buvo kažkas neįtikėtina. Žaidynės surengtos vadovaujantis olimpiniu principu – su atidarymo ir uždarymo ceremonijomis, saliutais ir t. t. Tas tiek man, tiek mergaitėms paliko didžiulį įspūdį.

Apskritai, mes labai gerai pajutome ir ištransliavome tą emociją, kurią mums norėjo perduoti žaidynių organizatoriai. Puikiai supratome tą olimpinį devizą, kad sportas yra šventė ir kad mes turime būti vieningi. Ne veltui žaidynių šūkis buvo: „Vienas pasaulis – tūkstančiai draugų“.

Mes ten buvome labai ryškūs, mus filmavo patys organizatoriai, mūsų įrašą socialiniame tinkle jau pasižiūrėjo 5 tūkstančiai žiūrovų. Tiesiog, galima sakyti, buvome labai geri šių žaidynių dalyviai ir negana to dar tapome čempionais. Tie aukso medaliai mums buvo kaip komplimentas ir gan ilgo mūsų darbo įvertinimas, nes šiai kelionei ruošiamės visus metus.

– Ar per visą tą ilgą laiką, kai gyvenate žolės rieduliu, ši sporto šaka kažkuo pasikeitė?
– Tikrai taip. Riedulys tapo greitesnis, įdomesnis akiai, keitėsi taisyklės, įvesta nemažai taisyklių, kurios pagreitino patį žaidimą. Mes pirmieji iš visų sporto šakų pradėjome naudoti videoteisėjus. Aukšto lygio riedulyje, Europos ar pasaulio čempionatuose, būtinai yra du teisėjai aikštėje, bet yra ir videoteisėjas, nes iš visų pusių žaidimą filmuoja septynios kameros. Taip yra todėl, kad kamuoliukas skrieja taip greitai, jog kitą kartą tu jo nematai. Tad tam, kad tiksliai būtų įvertina situacija, neišvengiamai reikia naudoti videoteisėjus, kurie peržiūri vaizdo medžiagą ir pasako verdiktą.

Taip, per tiek metų, kiek aš sportuoju žolės riedulį, jis tapo modernesnis, greitesnis.

– Žolės riedulys – olimpinė sporto šaka. Ar kada išvysime Lietuvos žolės riedulininkes olimpiadoje?
– Mes kasmet dalyvaujame pasaulio atrankoje, kur yra keturi etapai, kuriuos perėjus gali patekti į olimpines žaidynes. Kol kas mūsų komandą aukščiausiai yra buvusi antrame etape.

Iš tiesų nėra taip, kad visiškai neįmanoma patekti į olimpiadą. Bandyti ir svajoti visada galima.

Olimpiadoje dalyvauja dvylika stipriausių ir vyrų, ir moterų pasaulio rinktinių, tai iš tikrųjų būti tam pasaulio dvyliktuke yra be proto sunku. Tačiau visoms šalims, žaidžiančioms riedulį, yra galimybė patekti į olimpines žaidynes, tik laimėk tuos pasaulio atrankos etapus ir būsi tarp geriausių.

Manau, kad link olimpiados dabar labai tikslingai eina Šiaulių sporto gimnazija, kuri savo programoje turi žolės riedulį ir mergaitės ten treniruojasi du kartus per dieną. Į gimnaziją atvyksta tikrai perspektyvūs vaikai, tai čia galėtų būti kažkoks kabliukas, kad galbūt kažkada olimpiadoje išvysime ir Lietuvos riedulininkes. Gal ne 2020 metų Tokijo olimpinėse žaidynėse, bet vėliau kodėl gi ne.

– Tai, kad visas jūsų gyvenimas sukasi aplink žolės riedulį – aišku, bet gal dar kam nors jaučiate aistrą?
– Tiesą pasakius, tikrai gyvenu žolės rieduliu, laisvalaikio praktiškai neturiu, bet stengiuosi bent kartą per metus išvykti pakeliauti. Man kelionė yra didelis poilsis, minčių susidėliojimas. Keliauti galiu ir viena, ir su kompanija.

Dabar paskutinį kartą buvau Malaizijoje ir ten man labai patiko. Aišku, nepamiršau pasidomėti, koks Malaizijoje riedulio lygis, tiesiog tas procesas mano galvoje sukasi nuolat.

Dar esu buvusi Tunise, Maltoje, Islandijoje, kaip jau sakiau, per metus bent kartą stengiuosi kažkur išvykti. Taigi, galima sakyti, mano antra aistra po žolės riedulio yra kelionės.

2017 06 30 27

Dovydo STAPONKAUS nuotr.

Į viršų