Kažin ar jau yra tokia vieta, kurioje dar nebuvo keliautojas, gidas, turizmo sporto meistras Boleslovas Vengrys. Tradiciškai po kiekvienos kelionės jis susitinka su šiauliečiais ir pasidalina kelionių įspūdžiais. Šį kartą keliautojas grįžo iš spalvingų miestų, šurmuliuojančių gatvelių, įspūdingos gamtos šalies – Maroko.
Apie keliones ir filosofiją
Šiaulių miesto savivaldybės bibliotekoje susirinkusiems šiauliečiams B. Vengrys save pristatė taip: „Esu šaltkalvis ir dantistas, ūkininkas, dar turiu atomo inžinieriaus diplomą, medžio drožinėjimo meistro statusą, karininko šeštą kategoriją, moku įdėti Welux langus, laisvalaikiu dirbu chirurgu, naktimis – astronomu, tačiau nemoku anglų kalbos. Matote, kai žmogus nieko neišmano, nieko nežino, o tą ką žino – užmiršta, tai išvyksta į kelionę. Idant grįžę turėtų ką papasakoti“, – sakė jis.
Sakoma, jeigu tavo fotoalbumas mažas ir plonas, o nuotrauka jame tik viena ir baisi, tai kaip taisyklė yra pasas, juokais savo istoriją pradeda keliautojas. B. Vengrys turi labai daug pasų. „Šitas, matyt, yra brangiausias, kažkada vos nepapuoliau į kalėjimą: „graždanskij zagranyčnij pasport sssr“ – iš paso viršelio skaito keliautojas, kuris per gyvenimą kolekciją pasų sukaupė.
Ką reiškia žmogui kelionė, B. Vengrys atsako Dalios Smagurauskaitės citata. „Kelionėse jis gali rasti atsakymus į sudėtingiausius klausimus. Jose gimsta tiesa apie pasaulį, jame gyvenančius ir mus pačius. Kelionės užgrūdina ir paverčia pamiršti baimes, jos praturtina bei atveria sielą ir protą. Kelionės verčia juoktis, verčia verkti, ilgėtis, stabtelėti ir mėgautis akimirka. Kelionėse mes visi susiduriame su savimi tokiais kokie esame iš tikrųjų. Kelionėse gimsta tiesa“, – sakė jis.
Ir šioje kelionėje lietuvius lydėjusi lietuvė Kristina, B. Vengrio manymu, nepaprastai gražiai pristato Maroką. „Prieš keturis metus su vyru atradome Maroką. Savais ir buvusių pažįstamų patartais maršrutais apkeliavom visą šalį. Teko matyti visko – skurdo, akis bandančių šiukšlynų tobulumu stebinančių architektūros šedevrų, puikiai derančių ne visada tobuloje aplinkoje. Užburia gamtos grožis, laukiniai švaručiai paplūdimiai, į kuriuos užklysta tik vėjas ir vandenyno bangos potvynio metu, kalnai, kedrų giraitės, sniegas kalnuose, kriokliai, sacharos dykuma, įtraukianti savo platybėmis ir kopomis, pustomo smėlio magija, jausmu, kai naktį gali ranka pasiekti visus žvaigždynus ir pasiimti tau patinkančią žvaigždelę“, – cituoja gidę B. Vingrys.
Maroke – laimingi ir geri žmonės
„Einu Šiaulių gatvėmis ir dažnai susimąstau, kodėl žmonės eina nudelbę akis, kodėl jie nesišypso. Viena moteris irgi pastebėjo važiuodama nuo Vilniaus iki Šiaulių – visi susiraukę. Kodėl? Juk saulė šviečia… Kai nuvyksti į Šiaurės Afriką, kurioje klesti skurdas ir nepriteklius, pamatai, kad žmonės laimingi ir nėra nusiminę“, – sako keliautojas. Maroke keliautojas įsitikino, kiek nedaug žmogui reikia, kad jis nuoširdžiai džiaugtųsi..
Aukštų kalnų, plačių dykumų bei raižytų kranto linijų šalyje B. Vingrys lankosi ne pirmą.
Keliautojas pasakoja apie dvarelį. Tai penkių-septynių aukštų privati valda, kurioje teko keliautojams apsistoti. Jame – labai prabangūs viešbučio kambariai. Tik štai nėra niekur spynų, nei duryse raktų. Nejauku palikti viešbučio kambarį neužrakintą. Bet iš kambario pusės ant durų, jei reikia apsaugoti privatumą, yra...kabliukas. Intensyviausiai gyvenimas verda būtent ant stogų. Kambariuose – maloni prietema.
Įsiminė momentas apie marokiečių svetingumą. Kambariuose europietiški elektros lizdai yra labai žemai, ten krautis savo fotoaparato pakrovėją ir paliko B. Vengrys. „Kai reikėjo išvykti iš viešbučio, susikroviau mantą, o baterijas ir pakrovėją užmiršęs palikau. Bet pas musulmonus… Labiausiai glosto širdį sentencijos viešbučio koridoriuose. Ant sienos gražiuose rėmuose įdėtas Imam Ali portretas ir parašytas jo tekstas susijęs su keliautojais, turistais. Kol turistas vieši islamiškoje šalyje, o Irane yra 99 proc. islamą išpažįstančių, musulmonų vyriausybė turi garantuoti saugumą ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Jeigu turistas islamiškoje šalyje praranda savo turtą, vyriausybė privalo jį paremti ir aprūpinti tuo, ko jis neteko. Ir ką jus manote? Po kelių dienų grįžome mes į Marakešą ir atveža man visus pamirštus daiktus“, – sako keliautojas.
Beje, skirtingai nei Pietų Amerikoje, fotografuoti čia galima, tik reikia susimokėti. Jeigu tik vietinis žmogus pastebės, kad į jį atsukai fotoaparato objektyvą, tuojau atbėgs ir prašys mokesčio. „Dažniausiai fotografuodavau slapčia“, – sako B. Vengrys.
Maroko žavumynai
Nustebino keliautoją puikios šalies gatvės, šaligatviai plaunami vandeniu, gatvės šluojamos ne šluotomis, o šepečiais ir vyraujanti tvarka. Maroke vasaroja ištisos gandrų kolonijos.
Ir dar šiek tiek apie ožkas ir argano medžius. Kaip žinia, argano aliejus, labai populiarus grožio industrijoje, išgaunamas iš Argano medžio riešutų auginamų Maroke. Marokiečiai iš jo „daro biznį“. Dažnai šis aliejus yra vadinamas baltuoju auksu, nes jo riešutuose gausu naudingų maistinių medžiagų, tad tai naudinga priemonė odos ir plaukų gyvybingumui palaikyti.
Ruošdamasis į Maroką, keliautojas matė nuotrauką, kurioje užfiksuota Argano medyje ant šakos stovinti ožka. „O mes važiavome ir išvydome du medžius pilnus ožkų. Ten piemenys irgi prašinėjo pinigų už fotografavimą, bet staiga metę ožiukus dėjo į kojas. Mes puolėme fotografuoti. Pasirodo, jie spruko nuo policijos. Pasaulyje šie medžiais nyksta, juos saugo“, – sako keliautojas.
B. Vengrys rodo nuotrauką, kur Feso mieste atsivėrė nuostabi panorama nuo aukštumos. Apskritai Maroke galima išvysti įvairiausią gamtą: nuo sniegynų iki dykumos. Šiaurės Afrikos Sachara – didžiausia Žemėje tropinė dykuma, apimanti ne tik Maroko, bet ir kitų šalių teritorijas. Sacharos plotas, užima 9 mln. km².
Beje, tai yra šalis, daugiausiai turinti tvorų. „Valstybės, kuriose daugiausiai tvorų – Baltarusija, kita yra Naujoji Zelandija, bet ten pagrinde apvarai, ir Marokas – šalyje yra statomos molinės tvoros, jos didelės ir aukštos, kai kurios dekoruotos, kitos primityvios… Visas musulmonų gyvenimas yra kieme, išorėje nieko neturi būti, ir net mečetėje langai yra toje pusėje, kad į karaliaus pusę, jo haremą žvilgsnis nepakliūtų“, – pasakoje keliautojas.
Anot jo, Marokas nėra brangi ir tolima šalis, čia labai civilizuota visuomenė. Saugi ir svetinga, žmonės – atvira siela.
Tik šalis ne tik džiugina maloniais vaizdais, bet yra ir kita pusė. Štai vyras rodo nuotraukoje nufotografuotas ertmes-indus. Tai yra raugyklos. Fesas yra gerai žinomas dėl savo odos dirbinių – dauguma iš jų yra parduodami senajame Feso odos turguje. Odos gamyklos mieste veikia nuo pat viduramžių ir nuo to laiko mažai kas pasikeitė. Keliautojo nuotraukoje – berniukas įbridęs į raugą odas minko. Odos dirbimo procesas sukelia smarvę, tad baisu ir pagalvoti, kokiomis košmariškomis sąlygomis jis pluša.
„Todėl kiekvienam atėjusiam duoda mėtos šakelę, nes kvapas „nesvietiškas“. Labai daug vaikų gimsta Maroke, ten pati jauniausia visuomenė. Darbo nėra, migruoti kažkur kitur neišeina“, – sako keliautojas.
Turguose, mažose 3-4 kv. metrų dirbtuvėse dirba žmonės be elektros ir kuo puikiausiai išsiverčia. Antai kalviai pagamina visokiausių gražių dalykų nuo pasagų iki durų apkaustų. Jais keliautojas buvo itin sužavėtas.
Įdomios miesto Medinos mažos gatvelės, pabandykite rasti išėjimą be palydovo, pastebi B. Vengrys. „Saulė kažkur švytuoja, bet kaip orientuotis jose, neaišku. Įspūdžių labai daug, o spalvų ir kvapų daugybė. Tai kontrastų šalis, kurią siūlyčiau aplankyti“, – sako keliautojas.
Akimirka iš kelionės. Iš B. Vengrio archyvo.
Ramūno SNARSKIO nuotr.
