Gegužės pabaigoje buvo minimas Vandos Kavaliauskienės Katinų muziejaus gimtadienis, kuriame pirmą kartą viešai savo tušinukų kolekciją pristatė viešųjų ryšių ekspertas, žurnalistas, fotografas ir kolekcionierius – mėgėjas Vilius Rekevičius. Pomėgį rinkti tušinukus kolekcionierius atrado dar mokykloje, mat, svajojo parašyti knygą. Dabar jų galėtų parašyti ne vieną, nes kolekcijoje turi prikaupęs net kelis tūkstančius tušinukų.  

Kas paskatino surengti parodą Šiauliuose?
– Rengiant reportažą LRT laidai „Mūsų gyvūnai“ atsidūriau Katinų muziejuje. Besigrožint muziejaus įkūrėjos Vandos Kavaliauskienės kolekcija, nejučia pasigyriau, kad ir aš šiokią tokią turiu. Direktorė Ernesta Daukšienė padovanojo rašiklį su katinais ir maloniai pasiūlė parodyti tušinukus žmonėms.

– Kada prasidėjo jūsų tušinukų kolekcijos istorija?
– Perfrazuojant klasikus – kiekvienas kareivis nori tapti generolu, kiekvienas žurnalistas nori parašyti knygą. Dar mokykloje sugalvojau, kad reikia susirasti stebuklingą rašiklį, su kuriuo galėčiau ją parašyti. Turėjau tokį. Rašiau juo visus baigiamuosius, stojamuosius egzaminus, vėliau laiškus iš armijos. Kartą jis nelaimingai subyrėjo į šipuliukus. Pradėjau ieškoti kito. 1985 metais prasivėrus geležinei uždangai, giminaičiai iš vakarų pradėjo lankyti Lietuvą. Mes visi tuomet dar rašėme vienodais 35 kapeikas kainavusiais tarybiniais tušinukais. Populiariausiomis lauktuvėmis tapo tušinukas ir žiebtuvėlis. Taip ir pradėjo jie kauptis rašomojo stalo stalčiuose. Vėliau jau profesinė veikla padarė įtaką.

– Tušinukų kolekcionieriui geriausia dovana – tušinukas? Kokias išskirtines dovanas pats esate gavęs?
– Daug įsimintinų akimirkų suteikia gauta maža ir tuo pačiu labai didelė dovana. Kartą gimtadienio dienos proga vienas bendradarbis užėjęs pasveikinti labai kuklinosi įteikti dovaną – „sakyk, tau gi nesvarbu, kad jie nerašo?“ – ir paraudęs įteikė didžiulę taurę nerašančių, bet man labai vertingų rašiklių! Kitos kolegės mažametis sūnelis ne vieną valandą praleido žaisdamas, oi – atsiprašau, „rašydamas“ tais tušinukais. Kuomet vasaros atostogų metu atsidūrė „Disney Land“ parke, vyrukas pirmiausia pasirūpino, kad mama nupirktų rašiklį su Napoleono biustu. „Tokio dar neturi“ – išdidžiai įteikė sugrįžęs, vėliau tokiu pat būdu atkeliavo „sparnuota fėja“ iš Graikijos. Vieno solidaus ir gerai žinomo Lietuvos gamintojo vadovas, netyčia apžiūrėjęs kolekciją, pyktelėjo neradęs joje savo įmonės prekės ženklų tušinukų. Netrukus kolekcijoje turėjau ne tik visus įmonės rašiklius, bet specialiai pagamintas lentynas tušinukams eksponuoti.

Kartą, apsidžiaugiau dovanų gavęs tušinuką, papuoštą keistu kaspinu. Tada dar nežinojau, kad tai vėžiu sergančių žmonių draugijos ženklas. Kiekvienas tušinukas – maža, bet ne visada linksma, istorija.

– Koks brangiausias kolekcijos tušinukas ir kiek jis kainavo?
– Neturiu dešimtis ar šimtus tūkstančių kainuojančių rašiklių. Žinau, kur jų gauti. Gal kada nors... Turiu kitokių – neįkainuojamų... Tokių, kurių vagys, nežinodami jų tikrosios vertės, nepavogė, arba tokių, kuriuos padovanojo žmonės, kurių, deja, jau nebėra šalia mūsų. Yra tokių, kurių sukūrimui buvo išleista dešimtys tūkstančių dolerių – rašančių po vandeniu, šiaurės ašigalyje ir kosmose. Yra tokių, kuriais buvo pasirašytos svarbios tarptautinės sutartys, yra tokių, kurie kartu su manim keliavo dešimtis tūkstančių kilometrų. Beje, geras tušinukas gali parašyti 80 tūkstančių žodžių arba 10 kilometrų.

– Ar jūsų kolekcijos eksponatai turi vien tik rašymo funkciją?
– Atskirą kolekcijos lentyną sudaro man pačiam vieni įdomiausių – daugiafukciniai tušinukai. Kolekcijoje yra tušinukai – rodyklės, peiliai, lazeriai, žiebtuvėliai, žibintuvėliai, laikrodžiai, diktofonai, vaizdo kameros, butelių atidarytuvai, žirklės, pinigų detektoriai, radijo imtuvai, racijos, melodiją grojantys, tušinukai-elektriniai masažuokliai, elektros šokeriai, dantų šepetėliai, šukos, valgymo įrankiai, matavimo įrankiai: metrai, slankmačiai, gulščiukai, liniuotės. Yra net tušinukų plaktukų, švilpukų, golfo lazdelių, rašiklių su antspaudu, paslaptimis, USB atmintinėmis, rašikliai –  strateginiai ginklai, lūpdažiai, dezodorantai, sulčių purškikliai, galvosūkiai ir labirintai, būgno lazdelės, ventiliatoriai, žemėlapiai, įvairiausi žaislai ir pokštai, įvairūs „nusirenginėjantys“, kvepiantys tušinukai.

Kolekcijoje yra net rašantys saldainiai, iš kristalų, gintaro, specialių istorinių laivų nuolaužų, perdirbtų lėktuvų korpusų ar viskio statinių ąžuolo, iš limonado butelių ar iš kitokių antrinių žaliavų pagaminti tušinukai. Labai visus pralinksmina suvenyriniai, šalį apibūdinantys tušinukai. Pavyzdžiui, italų mafijos bobutės, prancūziško batono, Kinijos pandos, drakono, Olandijos malūno, rusiškos matrioškos, Egipto faraono, kubietiško cigaro, Anglijos policininko uniforma pasipuošę tušinukai. Tušinukai žaislai – tai atskira istorija...

– Ar lengva būti kolekcionieriumi ir ar daug turite bendraminčių?
– Pastebėjau, kad susikaupusi kolekcija, jeigu ją mato kiti žmonės, savaime pritraukia papildomus eksponatus. Susikaupė per 3000 tušinukų iš 57 pasaulio šalių. Iš kiek ir kokių miestų jau nebeskaičiuoju. Galima stebėti atskirų įmonių sėkmės, kilimo istoriją atsispindinčią tušinukuose, kitiems įdomios istorinės asmenybės – Lietuvos prezidentai, ministrai, užsienio politikai ir asmenybės, pavyzdžiui, princesė Diana, princesė K. Middleton,  Romos popiežiai Jonas Paulius, Benediktas, Pranciškus. Šaunu, kai istorija išlieka ir tušinukų pavidalu. Kaip ir visur, čia yra įvairiausių temų – žurnalistika, bankai, karyba, politika, valdžios institucijos, verslas, turizmas. Žinau keletą kolekcionierių, kurie „specializuojasi“ – vienas renka tušinukus apie viešbučius, kitas – mažučius miniatiūrinius tušinukus, dar kitas apie automobilius. Yra rimtų kolekcionierių fundamentaliai besidominčių senoviniais parkeriais. Žodžiu, sfera pakankamai plati ir sakyčiau – dar nearti dirvonai ir knygos katalogai dar neparašyti.

– Kolekcionuoti – brangus malonumas. Ką dar norėtumėte rinkti?
– Kolekcionuočiau parkerius... Juokauju, tai dar brangesnis malonumas. Kolekcionuoti galima beveik viską. Esu rengęs ne vieną reportažą apie keistus žmonių pomėgius, tačiau dabar jau nesiblaškau. Parengiau projektą tušinukų muziejui įrengti ir po truputėlį artėju prie tikslo.

– Garsiausi pasaulyje kolekcionieriai, kurie renka tušinukus?
– Kiek teko skaityti – pasaulyje yra keturi tušinukų, rašto, plunsnakočių muziejai. Beveik visose šalyse galima rasti taip vadinamų „Pen“ klubų, tušinukų, parkerių kolekcionierių entuziastų. Planuoju aplankyti tušinukų kolekcionierių Vokietijoje, kuris savo privačioje kolekcijoje yra sukaupęs šešiasdešimt tūkstančių katalogizuotų tušinukų. Yra keletas kolekcionierių ir Lietuvoje. Prieš dvidešimt metų didelį įspūdį paliko paprastų pieštukų kolekcionieriaus Norberto Zovės kolekcija ir patarimai.

– Kai lankėtės Šiauliuose, minėjote, jog tai pirmoji jūsų vieša paroda. Kokie įspūdžiai?
– Įdomu stebėti žmones, kas jiems įdomu. Aš suprantu, jog įdomiausia būtų pačiupinėti kiekvieną tušinuką, gal net su kiekvienu pamėginti parašyti. Deja, kol kas nėra tokių fizinių galimybių. Tiesa, nemaniau, kad žmonėms gali būti įdomūs na, tarkim, vaistų, farmacinių kompanijų tušinukai.

– Daugelis kolekcionierių sako, jog rinkti tam tikrus daiktus – liga. O jums? Gal šia „liga“ užkrėtėte aplinkinius?
– Nuvykęs į kitą miestą ar šalį, aplankęs rimtesnį renginį ar parodą, įstaigą ar šiaip kontorą – suprantama, apie kokį suvenyrą pagalvoju pirmiausia. Palaiko ir šeimos nariai, kuriems, žinoma, esu labai dėkingas už tos mano „ligos“ toleravimą. Tačiau žino apie mano silpnybę ir draugai, kuriems nereikia ilgai galvoti, ką man parvežti lauktuvių. Dažnai jie „prižiūri savo kuruojamas sritis“ ir aprūpina mane dar nematytais savo srities tušinukais. Štai šeimos draugė vaistininkė žino visus vaistų tušinukus, netgi šeimos gydytoja, kurią aplankau nedažnai, apsidžiaugia – „o, netikras ligonis atėjo...“ – ir traukia iš stalčiaus jau išrašytus tušinukus. Draugų sunešti eksponatai kažkaip brangesni už paties įsigytus.

– Į ką atkreipiate dėmesį prieš įsigydamas naują kolekcijos eksponatą: spalvą, formą, ar funkcionalumą?
– Kuomet kolekcija jau nebetilpo į stalčių pradėjau domėtis tušinuko istorija. Svarbu pasidarė viskas – ir forma, ir fukcionalumas, ir tušas ir pats šaratukas, gamintojo pavadinimas metai ir t. t. Pavyzdžiui, Italijoje dar prieš antrąjį pasaulinį karą buvo apie pusė tūkstančio rašiklių gamintojų. Kiekvieno save gerbiančio juvelyro garbės ir prestižo reikalas buvo pagaminti prašmatnų rašiklį. Žinomiausių parkerių, tušinukų ir rašiklių gamybos kompanijos – tai žmonių pavardės. Visiems jiems rašiklių kūrimas ir propagavimas buvo asmeninė kova ir garbės reikalas. Apie kiekvieną iš jų galima dar po atskirą istoriją parašyti.

– Stebiu, jog ir šiandien įvairiomis progomis yra populiaru dovanoti brangius tušinukus, tačiau kažkodėl vėliau jie taip ir lieka nenaudojami. O jums taip pat?
– Deja, žmonės atpranta rašyti tušinuku. Girdėjau, kad JAV moksleiviams ranka rašyti privalu tik iki ketvirtos klasės. Kompanija „Bic“ kasdien pagamina po 14 milijonų rašiklių, kompanija „Schneider“ kasdien į pasaulį išleidžia pusę milijono tušinuko šerdelių. Suprantama, kad visi gamintojai stengiasi sukurti vienintelį ir nepakartojamą rašiklį. Vis dažniau žmonės renkasi rašiklį visam gyvenimui. Jis tampa prestižo, socialinio statuso ženklu. Ne todėl, kad pasipuikuoti, bet aplinkybės priverčia kasdien (kad neuždžiūtų) rašyti vis kitu rašikliu. Aišku, turiu ir „favoritų“, tačiau yra ir tokių, netgi garbingų ir žinomų žmonių tušinukų, kurie ramiai sau guli nenaudojami. Kiti – vertingos ir brangios dovanos, jų nevalia pamesti...  

– Ar pats kitiems dovanojate tušinukus?
– O kaip gi! Gavęs dovanų – turiu atsilyginti. Prisiminiau dar vaikystėje pirmosiose klasėse iš vielučių pintus tušinukus. Dabar laisvalaikiu žiūrėdamas televizorių vieną kitą nupinu. Pasigaminu ir kitokių netradicinių, juokingų rašiklių. Labai smagu, tokį originalesnį, paties „numegztą“ ar sukonstruotą, tušinuką padovanoti bendraminčiams.

– Ką patartumėte pradedantiems rinkti kolekciją?
– Svarbiausia nebijoti, nekompleksuoti ir žinoti –  kas teikia Jūsų širdžiai ir sielai malonumą. Visa kita – ateis savaime. Palengva atsiras bendraminčiai, patirtis bei žinios. Nesvarbu, kad tas kolekcionierius galbūt turi daugiau, o kitas galbūt gražesnių eksponatų. Ateis diena – kuomet net ir laikas taps nebesvarbus.

– Ar turite dar kitų pomėgių?
– Kita mano aistra – fotografija.

Atskirą kolekcijos lentyną sudaro, kaip sako V. Rekevičius, vieni įdomiausių – daugiafukciniai tušinukai.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.