Algirdas Kulikauskas neseniai atšventė 80-mečio jubiliejų. Vyras sako, kad jaučiasi tikrai jaunesnis, o savo metų tiesiog neskaičiuoja – dirba ir gyvena toliau kaip gyvenęs. Kantrus, darbštus ir užsispyręs A. Kulikauskas vaikystėje buvo „sunkus“ vaikas ir neklausė tėvų. Sunku jam buvo ir išsirinkti tinkamą profesiją, todėl visą gyvenimą siekė karjeros aukštumų. Štai  ką apie gyvenimo kelius ir vingius „Šiaulių naujienoms“ pasakoja pats A. Kulikauskas.

– Kokie svarbiausi jūsų gyvenimo momentai?
– Daug visko buvo gyvenime. Tikriausiai norint suprasti kitą žmogų, reikia į jo gyvenimą pažvelgti jo akimis. Kalbant apie mano gyvenimą, tai man visada atrodė svarbu daryti karjerą ir siekti aukštumų. Atrodė, jog jau dabar mane kai paaukštins, gausiu didesnę algą ir tada galėsiu atsikvėpti, tačiau kai tai pasiekdavau, man to nebereikėdavo. Taip ir blaškiausi per gyvenimą.

Buvo ir daug kitų veiklų – dešimt metų (1993–2006) vadovavau Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriui, dvejus metus rengiau Šiaulių televizijos laidas. Dvejus metus vadovavau Šiaulių tremtinių chorui. Buvau Sausio 13-osios brolijos Šiaulių skyriaus tarybos narys, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys. Iš nufilmuotų įvairių politinių, kultūrinių miestui ir Lietuvai svarbių įvykių esu sukūręs kelias dešimtis dokumentinių trumpo metražo kino filmų.  

– Kaip buvo, kad jūsų šeima atvyko gyventi į Šiaulius?
– Prisimenu iš tėčio pasakojimų, jog į Šiaulius kadaise atvykau tėtės glėbelyje, būdamas visai mažas. Gimiau Ambrasuose (Vilkaviškio r.). Dabar net nebėra to pastato, kuriame gimiau, nors pamatai išlikę. Kartą man mama parodė kampą, kuriame stovėjo lova ir kur aš gimiau. Tai tas kampas gyvas ir šiandien, nes dabar ten lapių uola.

Kai pagalvoju, viskas prasidėjo labai seniai... Mano tėvas buvo paprastas kaimo berniukas, kilęs nuo Žeimelio, iš Maželių kaimo. Tėtį tada mokykloje muzikos mokytojas paskatino mokytis muzikos, nes buvo skaitęs, kad Šiauliuose formuojamas simfoninis orkestras. Tikriausiai nebuvo pagalvota, jog norinčių atsiras labai daug. Tėvą priėmė ir jam iš karto į rankas įdavė violončelę. Tėtis pasakodavo, jog grodavo taip, kad net ausyse pradėdavo spengti, o nustojus groti ateidavo mokytojas, kuris sakydavo, kad dykaduonių nereikia ir, jei klasėje vietą užima, tai reikia groti. Griežtas mokytojas buvo ir jo mokiniai bijojo. Gal ir negerai per didelis griežtumas, tačiau nebuvo pasirinkimo, kai reikėjo mokyti įvairią publiką.

Atėjo sunkūs laikai, kai simfoninio orkestro jau nebuvo galima išlaikyti. Tada ir nusprendė, jog visiems reikia išsivaikščioti. Tačiau mokytojai buvo supratingi. Reikia įsivaizduoti, jog būtų neprotinga pasakyti muzikantams eiti sau. Dabar labai populiaru, jog kai įmonė užsidaro, darbuotojus išvaiko ir žmonės patys suka galvas ką toliau daryti. O tada buvo viskas apgalvota: muzikantus apmokė muzikos pedagogikos, instrumentų pažinimo ir suteikė instrumentų taisymo pagrindus, taip muzikantus paruošė tolimesniam gyvenimui.

Tuo metu mano tėtį paskyrė mokytojauti į Šakius, kur gyveno mano mamos sesuo. Tėvas buvo neblogas berniukas – muzikantas, linksmas, o mama – dar ir dainuoti mėgėja, todėl mamos sesuo ir nusprendė abu supažindinti. Taip tėvai ir ėjo per gyvenimą kartu, užaugino keturis vaikus: tris neklaužadas ir vieną mergaitę.

– Kodėl save vadinate neklaužada?
– Nes tokie buvome. Atsimenu, kad mano tėčiui buvo sunku auginti sūnus, nes visada reikėjo juos saugoti, kad kas rimto neatsitiktų. Augdami mes buvome atradę pavojingų žaidimų – žaisdavome su sprogmenimis. Atrodo keista, kai dabar kam pasakoju, jog būdamas vaikas žaidžiau su granatomis, su sviediniais, mokėjau ardyti padegamąsias kulkas. Reikėjo išmanyti, kada, pavyzdžiui, uždegus azoto kulką reikia ją išmesti, kad ji nesprogtų rankoje. Buvo klasė, kada kulka susprogdavo ore, o ne ant žemės. Tokiais žaidimais užsiiminėjo tuo metu daug jaunimo ir daug dėl tokių žaidimų ir žuvo.

Kartą ir pats patyriau traumą, nes užsimojus mesti kulką man į delną išsiliejo fosforas. Tada ranką kišau į vandenį, nors liepsna vis tiek degė. Braukiau per smėlį, bet ir tai nepadėjo. Ačiū Dievui, kad degimas baigėsi po poros minučių, nes degė nedidelis kiekis fosforo. Ant rankų buvo didžiulės pūslės, apie kurias tikriausiai geriau jau nepasakoti.

– Iš kur gaudavote sprogmenų?
– Gyvenome Šermukšnių gatvėje ir su draugais pėstute eidavome į aerodromą, nes žinojome, kur reikia pasikapstyti, norint rasti sprogmenų. Kaip ir dabar dar daugelis žino, kur galima pasisemti žibalo. Tokie buvo mūsų žaidimai.

Nors ir vaikus tada auklėjo kitaip. Gaudavome mušti, bet pasakysiu, jog yra didžiulis skirtumas, kai muša tėvas, nes tėvas žiūri, kad nebūtų per daug, o svetimas – kad nebūtų per mažai. Žinoma, buvo ir kitų auklėjimo priemonių.

Galiausiai baigėsi tie žaidimai ir visi išsivaikščiojome kas kur. Buvome trys geri draugai, kuriuos vadino trimis muškietininkais. Mano draugams labiau pasisekė nei man: vienas visą gyvenimą dirbo mechaniku Televizorių gamykloje, o kitas, baigęs Kauno  politechnikumą, dirbo brigadininku. Man nepasisekė, nes mokiausi keturiose mokymo įstaigose ieškodamas savo kelio.

Pamenu, kai tėvas barėsi, kodėl aš jo neklausau ir ar man jo autoriteto negaila, nes neva aš kažkada laidžiau akmenis ir kažkur išdaužiau langą. Tačiau gyniausi, jog taip nebuvo ir nieko aš nedariau. Tai buvo netikras skundas, kuris pakišo koją mokytis pedagogikos – tėvas norėjo iš manęs padaryti mokytoją.

Kaip tik tuo metu buvo priėmimas į Klaipėdos jūrininkų mokyklą. Buvau skaitęs Robinzoną Kruzą. Mane sėkmingai priėmė ir aš šią mokyklą baigiau. Tačiau visa nelaimė, kad po pusmečio man užuot suteikę kapitono „titulą“, paskyrė dirbti eiliniu jūreiviu. Klausiau kodėl, tačiau man nepasakė. Neliko žemės po kojomis...

Tada mano šeima buvo Vorkutoje. Padėdavo, bet reikėjo pačiam galvoti ką daryti toliau. Įgavau drąsos ir vietoje pasirašymo, jog atsisakau būti kapitonu, aš parašiau, jog prašau atleisti iš užimamų pareigų ryšium su išvykimu į Vorkutą. Tai nebuvo pats protingiausias mano gyvenimo žingsnis, nes dėl to vėliau nukentėjau.

Supratau, jog nuo likimo nepabėgsiu, kai man prieš akis vėl pasimaišė skelbimas, jog priimama mokytis žuvininkystės į Buivydiškių technikumą. Padaviau dokumentus ir iš karto priėmė. Visi mokėsi ketverius metus, o aš šią mokyklą baigiau per dvejus ir visai neprastai – buvo trys penketai ir vienas ketvertas. Kai įsidarbinau žuvininkystės ūkyje, sužinoję apie mano drąsą, atleido, nes „varkutisai“ negali ten dirbti. Taip ir žuvininkystės profesijos netekau...

Tada aplinkiniai pastebėjo, jog aš gerai gaudausi muzikoje, o mano žmona – neprasta akordeonistė, kuri smagiai grojo kapeloje. Taip perėję į kitą kolūkį gavome darbą – aš dirbau kultūros namų direktoriumi, o žmona – meno vadove. Tačiau traukė grįžti į Šiaulius. Pabendravome su Šiaulių kultūros namų vadove, kuri paskatino grįžti. Taip čia pradėjome dirbti – aš direktoriumi, o žmona  ėjo meno vadovės pareigas. Tačiau kiek gerumo iš šio darbo, geriau nepasakosiu, nes dirbome daug, net ir naktimis. Žinoma, kad buvo daug gražių metų, nes kolektyvai dalyvavo įvairiuose konkursuose. Grįžęs į Šiaulius dar ir mokiausi pedagogikos.

– Įgijote net kelias, atrodo, visiškai skirtingas, profesijas. Kaip taip atsitiko?
– Daugelis klausdavo, kodėl blaškausi: tai jūrininkų mokykla, tai žemės ūkio mokykla, tai muzika. Juokėsi, kad esu daug ką baigęs, bet mažai kas išeina dirbti. Tačiau kai pradėjau studijuoti pradinių klasių mokytojo programą, supratau, jog mokytojui visko reikia, ir tada mano žinios tapo vertingos. Taip aš per dvejus metus baigiau pedagogiką. Kai kurie piktinosi, kodėl mokausi mažiau nei kiti, tačiau buvo nesunku pamatyti įskaitas, kurias įskaitė iš kitų studijų.

Atėjo laikas, kai iš algos neišgyvenau, tai tada pradėjau derinti muzikos instrumentus. Norėjau mokytis tvarkyti vargonus, bet reikėjo papildomų pinigų. Kai pradėjau tvarkyti vargonus, visi stebėjosi, kad aš pats jais net nemoku groti. Taip buvau vadinamas muzikantu, kuris negroja.

Tačiau nebuvo kada mokytis, nes sutvarkius vargonus iš karto prie jų sėsdavo muzikantas.

– Devyni amatai ir dešimtas badas. Ar jums tai galioja?
– Tai tikra teisybė, reikia tik įsivaizduoti, kiek reikia turėti nervų, kantrybės, užsispyrimo, kad kelerius metus ėjus viena kryptimi staiga pasirinkti kitą kryptį ir eiti toliau. Tai dažniausiai žmones ir sustabdo. Reikia pažiūrėti, jog šiandien daugelis dirba už minimumą, o kai kuriems dar ir to minimumo nesumoka. Kvaili žmonės, nors ir mato, kad iš jų darbdavys tyčiojasi.

Visada sakiau, jei nesiseka, reikia pasisukti į kitą pusę ar paprasčiau – traukti, kur akys veda, nes vis tiek rasi ir turėsi. Taip buvo ir man. Technikume pasikausčiau teorinėmis žiniomis ir tik vėliau atkeliavau iki pradinių klasių mokytojo specialybės. Nors visą gyvenimą mano hobis buvo vargonai, o darbas – pianinų derinimas, ką darau iki šiol, nes pensijos neužtenka. Vis dirbu dviem etatais: Radviliškio muzikos mokyklos muzikos instrumentų derintoju ir esu Šiaulių universitete vargonų ir rojalių derinimo ir remonto meistras. Jei pagal pareigų ilgumą būtų ir atlyginimas didelis, tada būtų gerai, nors nesiskundžiu.

– Daug veiklos, o ar spėdavote namuose pabūti tėčiu ir vyru?
– Ne, ne visada. Ypač sunku buvo tais metais, kai abu su žmona dirbome kultūros namuose. Vykdavo įvairios šventės, po kurių ir naktį kviesdavo koncertuoti. Grįždavome namo paryčiais, o mūsų dukrytės miegodavo apsikabinusios ašarotomis akimis. Jos bijojo... To niekada sau neatleisiu. Tai yra nusikaltimas.

Užaugo dukros ir viena pasekė mano pėdomis – man net nieko nesakydama pradėjo filmuoti. Daug laiko praleido žaisdama su kameromis. Taip mano dukra tapo laidų montuotoja. Dabar kai reikia montuoti kokius filmukus, ji mane ir pabara. Bet aš juk mažiau tuo užsiimu, o ji montuodavo kasdien po laidą. Dabar džiaugiuosi, jog ji man padeda.

Kita dukra norėjo būti šokėjėle, tačiau tapo siuvėjėle. Išvažiavo dirbti pagal Erazmus programą į užsienį, kur susipažino su vyru. Atsigėrė kavos ir iki šiol kartu geria kavą.

– Laiką atsukus atgal, ką keistumėte?
– Galima kiek tik nori atsukti laiką, tačiau per gyvenimą vis tiek savo pasiimsi. Gal kas ir keisis: atsiras kitas aplinkinių žmonių, draugų ratas, tačiau vargu ar nuo to bus žmogus laimingesnis. Manau, kad aš savo gyvenime nieko nenorėčiau keisti. Manau, kad kitaip ir negalėjo būti. Aš gyvenimo net nepajutau – žinojau, kad reikia pinigų ir bandžiau juos pasiimti dirbdamas.

Tik Sąjūdžio laikais sustojau ir atsigręžiau į savo gyvenimą. Tada pradėjau filmuoti, fotografuoti. Taip atradau naują veiklą ir naujų pomėgių. Ir dabar galvoju, jog filmuotojo profesija man yra arčiausiai širdies. Tai mano kelias, nes tai darbas, kurio metu nufilmuojamas visas gyvenimas.

– Esate ne kartą įvertintas, gavote Sausio 13-osios medalį. Ką jums reiškia šie apdovanojimai?
– Mane apdovanojo Sausio 13-osios medaliu, tačiau filmuojant šiuos istorinius momentus iš tikrųjų teko patirti labai daug užgauliojimų, nes kaltino, jog kažkas specialiai užsakė tai daryti. Mano savanorišką darbą įvertino tik vėliau. Filmavau daug. Filmavau ir atmintinų dienų minėjimus.

Visi įvertinimai kelia tik džiaugsmą. Nors nebijau pasakyti, kad per gyvenimą turėjau du kelrodžius: tai Vytautą Landsbergį ir Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį.

Šiaulių kino meno klubo narys, visuomenės veikėjas, mėgėjiškų filmų kūrėjas, vargonų meistras A. Kulikauskas neseniai atšventė 80-metį.
Ramūno SNARSKIO nuotr.