„Šiaulių gatvių apšvietimas“ pernai atšventė savo 30-metį. Visus tuos dešimtmečius prie įmonės vairo stovėjo vienas ir tas pats žmogus – Edmundas Juozas Laugalis. Kitą savaitę ilgametis direktorius atidirbs paskutines darbo dienas ir užleis savo vietą naujai paskirtam vadovui. Kasdien besirūpindamas ketvirto Lietuvos miesto gatvių apšvietimu, eismo saugumu E. Laugalis sakosi net nepastebėjęs kaip stuktelėjo 73-ji. „Reikėjo jau seniau išeiti. Jėgos jau nebe tos“, – prisipažįsta direktorius ir papasakoja savo gyvenimo istoriją, kuri neatsiejama nuo Savivaldybės įmonės „Šiaulių gatvių apšvietimas“.

– Esate kilęs iš Tauragės rajono. Kaip tapote šiauliečiu?
– Buvo pokaris. Tėvas buvo agronomas, baigęs žemės ūkio mokyklą. Jam grėsė tremtis, todėl dažnai kilnojomės iš vienos vietos į kitą, kol apsistojome Kelmės rajone. Po 7 klasių įstojau į Šiaulių politechnikumą. Besigindamas diplomą trumpai dirbau Panevėžyje, o daugiau – visą laiką Šiauliuose. Vėliau baigiau Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakarinį fakultetą.

– Kaip likimas suvedė su „Šiaulių gatvių apšvietimu“?
– Buvau įgijęs žemės ūkio elektrifikacijos specialybę, savo karjerą pradėjau nuo meistro, darbų vykdytojo. Perėjau į elektrinę. Dar sovietmečiu buvo išėjęs vyriausybės nutarimas, kad didieji Lietuvos miestai privalo turėti specialistą, kuris kuruotų gatvių apšvietimą. Gavau pasiūlymą, pradėjau dirbti Šiaulių kelių eksploatacijos valdybos viršininko pavaduotoju. Atsirado didesnis judesys.

Pasiuntė mane į vadovų kursus. Diplominį darbą parašiau apie gatvių apšvietimo atskyrimą į savarankišką įmonę. Įvertino gerai, parodžiau savo valdžiai ir ji nusprendė pradėti atskyrimą. 1986 m. buvo įsteigtas „Šiaulių gatvių apšvietimas“, o aš paskirtas direktoriumi. Iš pradžių glaudėmės viename pastate su  Kelių eksploatacijos valdyba, vėliau pasistatėme naują pastatą ir persikėlėme. Pasidarėme neono šviesas. Miesto vadų ambicijos reikalavo, kad ir Šiauliai neoną turėtų, nes ir kiti didieji miestai turėjo. Mūsų darbuotojai mokėjo viską išlankstyti, ką reikėjo.

– Kokia buvo pradžia?
– Sunkoka. Reikalai judėjo, prasidėjo miesto kabelizavimas (oro linijų keitimas į požeminius kabelius – aut.). Visi miesto centre pakloti kabeliai sukloti moksleivių ir studentų iškastose tranšėjose. Kviesdavome juos į talkas.

Trūko medžiagų. Du kartus per mėnesį su GAZ-52 (sunkvežimiu) į Vilnių važiuodavome ieškoti  medžiagų. Kai pradėjome, buvome jauni, energingi. Įkūrėme visuomeninę gatvių apšvietimo asociaciją. Draugiškai gyvenome tarpusavyje. Ėmėme daryti profesinius konkursus. Laimėdavome pirmas vietas, įgavome autoritetą, tapome lygiaverčiai su kitais didžiaisiais miestais.

– Sekėte naujienas, diegėte naujoves?
– Susipirkome reikalingą techniką tinklams statyti. Šiandien turime modernią techniką.

Nusipirkome „prastūmėjus“, kurie prastumia kabelius be tranšėjų iškasimo. Pvz. Šv. Jurgio bažnyčios apšvietimas padarytas be kastuvo. Mes niekuo neatsiliekame nuo europietiškų įmonių.
Šiandien mes vieninteliai (iš gatvės apšvietimo įmonių) šalyje turime GIS'ą, visi mūsų tinklai suvesti į geografinių informacijų sistemą.

Kol išgertumėte puodelį kavos, mes galėtume pateikti visus susistemintus duomenis apie apšvietimo tinklus, šviesoforus, kelių ženklus. Iš tikrųjų tai turėtų atlikti tas, kieno turtas (Savivaldybė), bet mes nusprendėme, kad jei pats nenorėsi, už tave niekas nepadarys, ir mes padarėme. Net Vilnius tik dabar pradeda šį procesą. Užpatentavome savo GIS'ą, sunkiais ekonominės krizės laikais, kai eidavome į konkursus, tai buvo mūsų pranašumas.

2003 – 2006 metais renovavome visą miesto apšvietimą pakeičiant gyvsidabrio lempas į natrio lempas. Tai miestui leido perpus sutaupyti apšvietimui skirtas lėšas.

– Šiandien įmonėje dirba 46 darbuotojai. Kaip sekėsi burti kolektyvą, techninius specialistus?
– Stengėmės, kad kolektyvas būtų profesionalus. Šiaulių universiteto studentai prašydavo leisti įsidarbinti diplominės praktikos metu. Kad jie neišvažiuotų į užsienį, mes stengdavomės mokėti tiek pat, kiek gaudavo mūsų elektromonteriai. 85 proc. mūsų darbuotojų turi koleginį išsilavinimą. Kolektyvas draugiškas. Gyvename taip, kad visi jaustųsi lygūs, nepaisant pareigų, kad būtų gera kolektyvinė dvasia.

Atlyginimai pas mus nėra prasti, uždirbame pinigų patys. Sunkiais laikais, kai Savivaldybė nemokėjo mums pinigų, iki Dotnuvos (Kėdainių r. – aut.) buvome nuėję darbuotis, kad galėtume išmokėti žmonėms atlyginimus. Dabar dirbame tik Šiauliuose, nes čia padaugėjo darbo, todėl į kitus miestus nebelandome.

Turėjome paruošę labai stiprų GIS'o specialistą, bet neseniai lenkai paviliojo. Pas mus porą metų tvyrojo įtampa, neaiški perspektyva, tai žmogus ir išėjo.

– Dėl ko tvyrojo įtampa?
– Norėta, kad į įmonę įeitų privatus kapitalas. Buvo planuojama pakeisti šviestuvus iš natrio į LED pritraukiant privatų kapitalą. Tokios pretenzijos buvo visuose šalies didmiesčiuose.

– Per tris dešimtmečius keitėsi santvarka, valdžios, kaip pavyko išlikti vadovu?
– Reikia mylėti savo darbą, už jį pakovoti, nebūti akiplėša. Aš esu kaimo vaikas, turiu pagarbą vyresniesiems. Visus darbus matydavau, viskas judėjo į priekį. Nedirbi, tai niekas ir nelaikys. Daug metų dirbau vienas, neturėjau pavaduotojo. Ir dabar neturiu. Įpratau, atrodo, taip ir reikia. Kaip kaime žmonės dirba be atostogų, nes ciklas nesustojantis, taip ir aš.

– Ar nesiūlė jums kuri nors partija papildyti jos gretas?
– Aš neutralus. Jei aš būčiau kokioje nors partijoje, būtų nesąžininga. Net nesiklausydavau, ką jie sako. Pasakiau visiems garsiai, kad į jokią partiją neisiu. Čia yra ūkinis objektas ir politizavimo negali būti.

– Pasidalykite ilgamete patirtimi, kaip įmonės vadovui pelnyti pagarbą.
– Niekada žmogaus negalima užgauti. Jei viskas gerai, vadovui reikia būti pačiam mažiausiam, o kai reikia paimti vairą į rankas, reikia atsistoti į priekį ir konkrečiai viską pasakyti. Niekada nereikia puldinėti ten, kur nereikia. Tada pelnai žmonių pagarbą. Jie tave supranta, ateina kalbėtis, tai svarbu.

Reikiamas žmogus reikiamoje vietoje – ir darbas vyks. Toks turi būti vadovo kredo.

Niekada nesakiau, kad negalima, nepavyks. Viską padarydavome. Fontaną Prūdelyje įrengėme, senojoje bulvaro dalyje – šviestuvus su burbulais sumontavo mūsų darbuotojai, prisidėjome ir prie laikrodžio „Gaidys“  įrengimo – paties laikrodžio mechanizmo parvežti važiavau net į Ordžonikidzės miestą (tuometinės Sovietų Sąjungos Gruzijos respublika).  Viską darėme. Buvome jauni.

– Gyvenote ne tik darbu, beveik 20 metų esate tarptautinės LIONS organizacijos narys, buvote klubo prezidentas. Ką ši veikla jums davė?
– Klubas mūsų aktyvus, atmosfera, kaip pas mane įmonėje: niekas nieko neužgaulioja, jokių apkalbų, ramiai pasikalbame, turime susitikimų, vykstame į parodas. Visa tai skirta saviugdai, plečiasi akiratis. Kartu darome gerų darbų – dalyvaujame talkose, paremiame akluosius ir silpnaregius.

– Kai tapote direktoriumi, šeimą jau turėjote. Su žmona Regina užauginote du sūnus. Dirbote netausodamas savo asmeninio laiko. Ar jautėte šeimos palaikymą?
– Mano žmona – mokytoja, mes kartu jau 46-tus metus. Labai griežta, reikli. Ir namuose pedagogiška, bet aš nepykstu. Šeima yra pagrindas. Tik šeimoje užuovėją galima rasti. Sūnūs užaugo, baigė mokslus, gyvena su šeimomis Vilniuje. Turiu tris anūkus. Kaip ir bet kuriam seneliui, taip ir man atrodo, kad jie patys gabiausi ir protingiausi.

– Po trijų dešimčių metų „Šiaulių gatvių apšvietimą“ paliekate naujo vadovo Tomo Petreikio rankose. Ar ramu?
– Tomas smalsus, gerai valdo žodį, viską žino mūsų įmonėje. Atitinka visus kriterijus. Pavaduotojo neturėjau, todėl tiesiogiai kam perduoti darbų nebuvo. Vadovui kiekvieną žmogų reikia pažinti, žinoti, ką jis gali. Tomas, manau, susitvarkys.

– Ar įsivaizduojate, ką veiksite po ištisų dešimtmečių išaušus dienai, kai nebereikės eiti į darbą?
– Trys anūkai, sodas – veiklos užteks (juokiasi).

Įmonės dvidešimtmečio proga E. Laugalį sveikinę tuometiniai Savivaldybės vadovai jau tada pabrėžė ypatingus ilgamečio direktoriaus sugebėjimus sutelkti kolektyvą sėkmingam darbui.  Dovana direktoriui nuo tada administracijai vadovavusio J. Sartausko.
Asmeninio archyvo nuotr.