Keliautoja ir žurnalistė Giedrė Steikūnaitė išdrįso viešai prabilti apie tai, kas iš tiesų vyksta Palestinoje. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje vykusiame susitikime ji pristatė savo knygą „Palestina: laisvė yra labai graži“.

Pristatydama knygą pabrėžė, kad tai ne istorijos vadovėlis ar politinė apologija, o liudytojų dienoraštis. Knygos puslapiuose į mus prabyla kenčiantys, juokaujantys Palestinos žmonės, kurie dalijasi gyvenimo istorijomis. Menininkai, ūkininkai, studentai ir vyresni vietos gyventojai pasakoja apie savo kasdienybę. Autorė pažymėjo, kad šios knygos tikslas – supažindinti mus su tikrąja Palestina, jos kultūra, tikėjimu, papročiais.

Apie palestiniečius ir jų kasdienę kovą už išlikimą autorė pasakoja ir „Šiaulių naujienoms“.

– Kodėl Palestina?
– Ilgą laiką apie Palestiną nelabai ką žinojau, tačiau man visada buvo artimos socialinės, teisingumo, žmogaus teisių, kultūrinės temos. Pati būdama žurnaliste daugiausia šiomis temomis ir rašiau. Pasaulyje vyksta daug įvairiausių konfliktų, baisumų – visų nesužiūrėsi. Todėl kai kurias temas pasirenki, kai kurios lieka šone.

Vienu metu perskaičiau vienos palestinietės profesorės gydytojos autobiografiją, kurioje ji pasakoja apie savo šeimą ir Palestiną. Perskaičiusi knygą supratau, kad tai, ką anksčiau maniau žinanti apie tą kraštą ir jo žmones, buvo nevisai tiesa. Pastebėjau neatitikimą tarp to, kokia informacija mums yra pateikiama vadovėliuose, žiniasklaidoje ir kaip yra iš tiesų. Pradėjau domėtis, kapstytis, ieškoti įvairesnių šaltinių. Neradusi daugiau informacijos lietuvių kalba, supratau, kad noriu atrastą Palestiną pristatyti Lietuvos žmonėms. O tam, kad galėčiau šalį pristatyti, reikėjo ten nuvažiuoti. Taip viskas ir prasidėjo.

– Kokią Palestiną pamatėte?
– Labai įvairią. Palestina – tai didžiulis spektras spalvų: nuo nuoširdaus gėrio, kuris ateina iš vidaus, iki didžiausių baisybių: nužmoginimo ir nužmogėjimo. Taip, kaip Palestina pristatoma Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidoje, tėra yra tik maža jos dalis ir nebūtinai teisinga. Apskritai žiniasklaidoje gausu stereotipų, kuriuos vėliau visuomenė sąmoningai ar nesąmoningai perima. Todėl iš pradžių panorėjau praplėsti savo akiratį, o vėliau tapti tarsi tiltu, kuriuo galėčiau perduoti savo patirtį. Mano knygoje visa informacija yra paremta faktais, įvairiausių žmogaus teisių ir tautų organizacijų ataskaitomis bei žmonių pasakojimais.

Palestina yra labai graži. Tai nuostabus kraštas, apdovanotas puikia gamta. Čia gamta vizualiai labai įvairi, kaip ir patys žmonės. Pirmas dalykas, kuris labiausiai krenta į akis – tai palestiniečių svetingumas. Palestiniečiai „nesvietiškai“ svetingi, ypač tam svečiui, kuris atvyko su taika. Kuris atvyko ne vogti, ne teisti, bet iš širdies pakalbėti, pamatyti, kaip viskas yra iš tiesų.

– Vietiniai gyventojai yra kalbūs?
– Palestinietį daug sunkiau nutildyti, nei prakalbinti. Kaip žurnalistė galiu pasakyti, kad kai kuriuos pašnekovus iš tiesų labai sunku prakalbinti. Nebūtinai todėl, kad klausi apie tai, ką jie norėtų nuslėpti. Tiesiog kai kurie žmonės nelabai kalbūs.

Tačiau beveik visi palestiniečiai mėgsta pasakoti apie save, savo šeimą. Noriai rodo vaikų nuotraukas, pasakoja ką jie veikia. Palestiniečiai labai atviri ir nuoširdūs. Galbūt dėl patiriamos priespaudos arba, nepaisant to, yra labai svetingi. Jie atvirai viską pasakoja, nes žino, kad palestiniečių balsas žiniasklaidoje yra tildomas. Jeigu kas nors atsisėda šalia jų ir prašo papasakoti apie savo realybę, pasakoja, nes tai yra jų būdas bendrauti su pasauliu.

Palestiniečiams pasakoti savo istorijas, okupacijos daromus nusikaltimus yra svarbu, nes tuomet istorijos dokumentuojamos. Viskas užtvirtinama, filmuoja tam, kad ta žinutė būtų transliuojama kuo plačiau, jog kuo daugiau žmonių apie tai žinotų. Tuo pačiu jiems tai tarsi savotiška psichologinė terapija, leidžianti į viską pažvelgti kitu kampu.

– Ką palestiniečiai mano apie savo šalį?
– Kalbinau įvairių sričių atstovus: menininkus, psichologus, politinius kalinius, studentus, ūkininkus. Atrodo, kad jie pasakoja paprastus dalykus, tačiau tuo pat metu atskleidžia, kaip okupacija paveikė jų gyvenimą. Todėl nori to ar ne, palestiniečių istorijos tampa politinėmis. Tu negali pasakoti apie savo gyvenimą, neatskleisdamas, kaip tave okupacija veikia.

Kadangi okupacija veikia kiekvieną palestiniečių gyvenimo aspektą, jie neturi tokios prabangos apie ją dažnai negalvoti arba bandyti jos išvengti. Palestiniečiai, kaip ir visi žmonės, nori paprastų dalykų: laisvės, ramybės. Nori niekieno netrukdomi išleisti vaiką į mokyklą. Su juo ruošti pamokas, nesibaiminant, kad pasibels į duris, vaiką atims ir patupdys į kalėjimą nežinia už ką. Žmogus nori sau leisti bent kartą per metus nuvažiuoti prie jūros, pagulėti paplūdimyje ir paskaityti knygą. Nori turėti darbą, laisvai važinėti iš vieno miesto į kitą, laisvai kirsti šalies sieną, nekenčiant viešo pažeminimo pasienyje.

– Emigracija galėtų tapti išeitimi?
– Turintys giminių užsienyje arba turtingesni palestiniečiai išvažiuoja, nes pavargsta gyventi nežinomybėje. Tačiau reikia suprasti, kad kai žmonės išvažiuoja, nuteka protai, talentai. Jie gėrį ir ateitį kuria kažkur kitur, o tai – didelė problema.

Kita vertus, jeigu žmogus išvažiuoja, nes nori įgyti geresnį išsilavinimą, įgyti daugiau darbinės patirties ir paskui grįžti – tai nieko baisaus. Dar kitokia situacija, jeigu esi priverstas išvažiuoti, nes nebegali pakęsti gyvenimo okupacijoje. Mes, lietuviai, puikiai žinome, kokį džiaugsmą kelia galimybė laisvai keliauti. Gerai prisimename tuos laikus, kai norint kur nors važiuoti tekdavo stovėti keletą valandų ir laukti, kol iškratys visus tavo daiktus. Dabar mes skraidome lėktuvais, kur niekas nieko neklausia ir netikrina. Tai kodėl laisvai keliauti negali ir kiti? Jeigu tėvynėje gyventi taip blogai, kad savo vaikams nebematai ateities, nematau priežasčių, dėl kurių reikėtų emigracijos atsisakyti.

– Ką vietiniai gyventojai galvoja apie turistus?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad palestiniečiai yra labai geranoriški. Jie, aišku, pastebi, ypač jeigu nekalbi jų kalba arba pasakai tris žodžius su akcentu, kad esi ne vietinis. Klausia, iš kur atvykai ir ką čia veiki. Vėliau seka šiltas priėmimas. Galbūt taip yra, nes palestiniečiai žino, jog bet kurią dieną jiems gali kas nors nutikti. Todėl atvykusį svečią siekia kaip įmanoma labiau apsaugoti, kad jis išvyktų turėdamas tik gražių prisiminimų. Aš tikrai nesu sulaukusiu jokių piktų komentarų su raginimais išvykti ir pan.

Manau, kai mes, lietuviai, gyvenome už geležinės uždangos, su svečiais elgdavomės panašiai. Mums norėjosi svečią apkabinti, priimti, pavaišinti, juo labiau kad užsieniečių, panorusių įsitikinti, jog po komunizmo saule prašėmės ne patys, nebuvo labai daug.

– Palestinoje jautėtės saugiai?
– Turistai iš tiesų gąsdinami, esą visi palestiniečiai yra teroristai, galintys bet kada tave nužudyti. Apskritai kuriama grėsminga atmosfera, todėl tu esi priverstas jaustis nesaugiai, nepaisant to, ką darai. Nuolat jauti įtampą ir tai labai vargina. Tačiau aš, būdama tarp žmonių, visą laiką jaučiausi saugiai.

Juo labiau kad Palestinoje beveik nėra gatvės vagių. Gali netyčia taksi automobilyje palikti mobilųjų telefoną ir tau vairuotojas jį grąžins. Net mieste vaikščiodama tamsiu paros metu galėjau būti visiškai tikra, kad man nieko neatsitiks. Štai mūsų žiniasklaidoje nuolat skelbiama informacija apie Lietuvoje įvykdytas vagystes, nužudymus, bet patikėkite, Palestinoje tokių dalykų nėra.

– Kodėl žiniasklaidoje Palestina vaizduojama iš blogosios pusės?
– Izraelis dabar yra aštunta galingiausia pasaulio valstybė, kurią globoja ir rūpinasi galingiausia pasaulio valstybė – Jungtinės Amerikos Valstijos. JAV Izraeliui teikia ne tik politinę, bet ir didžiulę finansinę paramą. Todėl Izraelis gali sau leisti ignoruoti bet kokius kitų šalių priekaištus. Jie mato tik vieną tiesą ir nepripažįsta jokių kitų. Be to, žiniasklaidoje nerasime įvairesnės informacijos, nes žmonės tiesiog bijo būti apkaltinti antisemitizmu.

– Ar savo knyga ką nors pakeisite?
– Mano knyga yra apie Palestiną, bet kartu ir žmogiškumą. Manau, kiekvienas iš mūsų privalo nepamiršti žmogiškumo, juk svetimo skausmo nebūna. Visiems turėtų rūpėti, kas vyksta pasaulyje, ypač Palestinoje, kuri mums yra tokia svarbi geopolitiškai. Galbūt geografiškai Palestina nėra taip arti Lietuvos, tačiau pasaulyje viskas yra susiję. Jeigu mes suvoksime, kas iš tiesų vyksta Palestinoje ir kodėl, bandysime ieškoti būdų, kaip tą situaciją pakeisti, tai mums atsivers didesnės erdvės ir mes dar geriau suvoksime, kas vyksta pasaulyje. Iš tiesų viskas yra labai paprasta. Vieni užsiima priespauda, o kiti priespaudoje gyvena. Mums belieka pasirinkti, kurią pusę palaikome patys.

Palestiniečiai nuo seno dirbo žemę.
G. Steikūnaitės archyvo nuotr.

Tolumoje – Jordano upės slėnis.
G. Steikūnaitės archyvo nuotr.