Kovo 27-ąją minima Tarptautinė teatro diena. Tad artėjant šiai šventei susitikome su Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovu Aurimu Žviniu.

Teatralas mums papasakojo, kaip šiemet Šiauliuose bus švenčiama Teatro diena bei kuo šiais metais ji išskirtinė ir ypatinga tiek jam, tiek jo kolegoms.

Taip pat pasikalbėjome ir apie šiandienines teatro tendencijas, ir apie tai, kas aktoriui padeda kurti.

Be to, A. Žvinys mums atskleidė, kokią profesiją pasirinktų, jei staiga sužinotų, kad nebegali būti aktoriumi.

– Kaip švęsite Tarptautinę teatro dieną?
– Valstybinis Šiaulių dramos teatras kiekvienais metais mini Teatro dieną ir tai yra pakankamai laukiama šventė mieste, turinti gana gilias tradicijas. Kiekvieną kartą stengiamės padaryti kažką naujo, įdomaus arba dar nematyto, siekdami kažkaip išskirtinai pažymėti šią šventę.

O šių metų sumanymas yra toks, jog yra noras padaryti šventę patiems aktoriams. Dažniausiai būdavo taip, kad aktoriai  mėnesį specialiai pluša po darbo, aukoja laisvą laiką ir dažniausiai Teatro dieną rengdavo šventę žiūrovams. Čia, žinote, kaip koks gimtadienis – visiems kitiems šventė, bet ne tam, kuriam turėtų būti.

Tai šiemet mūsų teatralai sėdės salėje, žiūrės džiazo ir lindyhopo šokėjų koncertą tam, kad galėtų pabūti toje patogioje zonoje ir su artimaisiais, bičiuliais, kolegomis pasimėgauti gražia muzika bei gražiu reginiu.

Taip pat kaip visada tradiciškai vyks apdovanojimų ceremonija. Turime miesto Savivaldybės įsteigtas dvi premijas, turime ir draugų, partnerių, rėmėjų, kurie nepamiršta mūsų pamaloninti dovanomis, prizais.

Dar bus antroji tokia neoficiali dalis, kuri po truputį įgauna pagreitį. Pernai mūsų teatro jaunimas parodė iniciatyvą ir sugalvojo padaryti tokius vidinius teatralizuotus apdovanojimus  ganėtinai įdomiu pavadinimu „Perlamutrinio gaidžio apdovanojimai“. Šių apdovanojimų tikslas – paminėti visokias per metus vykusias išdaigas, linksmesnius įvykius, kurie daugiau žinomi mūsų bendruomenei.

Be to, šių metų Teatro dienos programą natūraliai padiktavo ir tai, kad teatre vyksta aktyvūs remonto darbai. Taip pat vienu metu vyksta du nauji pastatymai. Taigi laikas labai spaudžia, erdvės labai trūksta, aktoriai yra labai užimti ir atiminėti iš žmonių vakarus, naktis tam, kad jie dar po repeticijų ruoštųsi Teatro dienai, būtų buvę labai nesąžininga. Tai natūralu, jog einama link to, jog aktoriai galėtų pailsėti ir  bent vieną vakarą pabūti atsipalaidavę.

– Ši Teatro diena jums yra išskirtinė, nes ją sutiksite ne tik kaip aktorius, bet ir kaip teatro vadovas. Tai kas pasikeitė, kokios nuotaikos?
– Visi šie metai man yra ypatingi tuo, kad viskas, kas atrodytų tradiciškai vyksta teatre, man kaip vadovui nutinka pirmą kartą – ir naujas sezonas, ir teatro diena, ir naujos premjeros. Tai visus šiuos metus aš išgyvenu pirmojo karto efektą. Ir galiu pasakyti, kad visą tai išgyvenu su jauduliu. Vis tiek nori, kad viskas būtų gerai, stengiesi kažko nepražiopsoti. Viena pusė yra, kada tu esi aktorius, ruošiesi programai, premjerai ar dar kažkam ir kai tai esi daręs ne vieną kartą, atsiranda tam tikras stabilumas, žinojimas bei pasitikėjimas savimi.

O dabar, kai esu dar ir vadovas, tai vėl viskas kaip pirmą kartą – visą laiką save vakarais kankini  mintimis, ar kažko nepraleidai, kažko nepražiopsojai. Yra šiokia tokia tos patirties ir įgūdžių stokos baimė. Atrodytų, lyg ir viską žinai, lyg ir viskas aišku, bet visada kirba toks jauduliukas. Tačiau tai yra įdomu ir aš dėl to nesiskundžiu.

– Įsimintiniausia Teatro diena...
– Galiu pasakyti, kad visos Teatro dienos man yra  labai brangios bei artimos, tad tiesiog išskirti kažkurią vieną lyg ir būtų neteisinga kitų atžvilgiu. Tačiau tikriausiai iki grabo lentos atsiminsiu pačią pirmąją savo Teatro dieną Šiaulių dramos teatre. Tuo metu atvykęs visas mūsų kursas gavo tokį kaip ir nerašytą įpareigojimą debiutuoti tame žaismingame išdaigų vakare, nes tai paprastai yra jaunųjų iniciatyva, o vyresnieji aktoriai visada tiesiog pasiduoda šiam žaidimui.

Ir pamenu, mes darėme realybės šou „Teatro diena“. Tuo metu  „ant bangos“ buvo tie realybės šou, kada visi ilgą laiką gyvena po vienu stogu, kuria kažkokį muzikinį pasirodymą, tai mes ir darėme tokią inscenizaciją. Buvo daug bemiegių naktų, daug paskirto laiko ir aš nežinau, ar ta teatro diena buvo vykusi, ar ne, bet man atrodė, jog ten viskas buvo aukštumoje.

Be to, didelis džiaugsmas yra tas, jog visas teatro kolektyvas, neišskiriant nė vieno, visada labai mielai pasiduoda šioms avantiūroms. Niekada nereikia nieko įkalbinėti, dažniausiai būna parašomas skelbimas lentoje, kad dėl Teatro dienos renkamės tam ir tam kabinete, apsitarsime, ką darysime ir paprastai suguža 90 proc. kolektyvo.

Aš net turiu šiokių tokių atgarsių, kad kiti teatrai, ypač sostinės, netgi su tokiu nedideliu baltu pavydu ir nustebimu žiūri į tai, kaip mes švenčiame Teatro dieną.

– Nuo ko prasideda ir kur baigiasi teatras?
– Tradiciškai, ko gero, būtų atsakymas, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Tačiau iš tiesų žiūrovui teatras prasideda nuo rūbinės, o kalbant apie aktorius, tai čia labai sunkus filosofiškas klausimas. Jeigu žvelgiant į šiandienines teatro tendencijas, tai teatro ribos yra labai naikinamos, griaunamos ir teatras praktiškai atrandamas visose gyvenimo sferose. Labai daug matome įvairiausių projektų, kurie tiesiog lipa iš tradicinės teatro dėžutės erdvės, su savo pasirodymais eina į pačias įvairiausias erdves – į gatves, į sandėlius, į parduotuves, netgi teismo sales ir visur kitur. Todėl ta riba yra labai ištrinta ir praktiškai pasitelkę teatro meno raišką menininkai veikia labai plačiai, įvairiose srityse.

Jeigu kalbame iš aktoriaus pusės, natūralu, kad visada norėdamas pakrauti savo akumuliatorių, kuris senka su kiekvieno kūrinio kūrimu, nes save išeikvoji, nebenori kartotis, nebenori cituoti savo buvusių darbų ir nori atrasti kažką naujo, tai tą teatrą būtent atrandi visame gyvenime. Tu stebi viską, kas yra aplinkui, visas gyvenimo sritis pradedant nuo rytą išneštų šiukšlių ir baigiant vakariniu ėjimu į lovą. Tokiu būdu tu stebėdamas, analizuodamas aplinką pakrauni save. Tai galima sakyti, kad žmonių santykiai, triukšmas, sklindantis iš už sienos, kaimynų barniai ar bet kokia kita gyvenimiška situacija yra tie elementai, kurie padeda kurti teatro meną.

– Kaip ta teatro evoliucija veikia pačius aktorius?
– Tas virsmas, vyksmas, kažkokia evoliucija, transformavimasis vyko nuolatos, visais laikais. To teatro, koks jis yra šiandien, raidos kelias buvo ilgas, kažkada pradėtas graikų.

Yra kitas klausimas, kad galbūt ne visiems tai patinka, ne visi su tuo sutinka. Tačiau tai yra tik požiūrio reikalas. Aš, sakyčiau, esu už bet kokias paieškas, bet kokį eksperimentavimą. Aišku, kitą kartą tie eksperimentai neatneša tokio rezultato, kokio tikisi kūrėjas, bet tai tik stumtelėjimas į priekį, paspirtis bandyti kažką naujo.

Tačiau yra ir toks dalykas, kad kai kurie kūrėjai yra įpratę dirbti tradicinėje erdvėje, jiems truputį sunkiau tas erdves praplėsti ir jie ne itin jaukiai jaučiasi pasikeitus kažkokioms aplinkybėms.

Bet tas išėjimas iš komforto zonos kartais duoda labai puikių rezultatų. Daug kas yra įpratęs daryti tai, kas yra patikrinta, saugu, gal tai nereikalauja tiek pastangų, nesudegina tiek kalorijų ir nervų. Tačiau aš galiu pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais tiek spektaklių pastatymai čia, teatre, tiek kažkokie pabandymai išeiti į kitas erdves, davė puikių rezultatų.

Imkime ir jaunųjų režisierių pastatymus, kurie buvo gal truputį netipiški ilgalaikiam mūsų teatro repertuarui. Imkime ir tas pačias miesto šventes, kai mes per „Šiaulių dienas“ darėme naktinę ekskursiją po teatrą. Tos ekskursijos metu aktoriai tikrai su džiaugsmu šėlo, kvailiojo  rūsiuose, darė pasirodymus sandėliuose. Taip pat mūsų aktoriai važiavo ant platformos per miesto šventę parade. Žodžiu, darė tokius viešesnius, netipiškus pasirodymus, kurie susilaukė tikrai gerų atgarsių. Tad drąsiai galiu pasakyti, kad mes nesame užkerpėję, surambėję ir kažkokie nuobodūs.

– Pabaikite sakinį „Teatras man...“
– Teatras man – visas mano gyvenimas. Teatru aš gyvenu kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro.

– Jei ne aktorystė, kokią profesiją būtumėt pasirinkęs?
– Jeigu profesiją galėčiau rinktis dabar, jau su savo patirtimi bei savo žiniomis ir jei dėl kažkokių aplinkybių kažkas pasakytų, kad jokiu būdu negaliu būti aktoriumi, tai, ko gero, būčiau stalius, dailidė.

Aš tiesiog jaučiu begalinę aistrą medžiui, medžio apdirbimui. Mes turime įvairius cechus, tad einant  pro medžio apdirbimo cechą, kai vyrai ten pjausto tą medį, tai tas medžio kvapas, ta estetika man labai patinka.

Ir netgi galiu sakyti, kad šiek tiek tuo domiuosi, tai yra toks slaptas mano pomėgis – žiūrėti internete, kaip yra apdirbamas medis, kokių įvairiausių dirbinių iš jo yra padaroma. Visa tai mane žavi ir aš sodyboje, atitrūkęs nuo teatro reikalų, turiu tokią mažą savo dirbtuvėlę, kur eksperimentuoju, bandau kažką supjauti, sukalti, pagaminti. Nežinau, ar tai man sekasi, bet man tai labai patinka.

Tačiau nežinau, ar tokį kelią būčiau pasirinkęs iškart po mokyklos. Ko gero, baigęs vidurinę apie tai nebūčiau net pagalvojęs arba taip drąsiai kaip dabar.