„Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ – išskirtinis šiauliečio Mariaus Čepulio leidinys apie Lietuvos laukinę gamtą. Knygoje visos fotografijos darytos tik laukinėje Lietuvos gamtoje. Kartu su įspūdingomis nuotraukomis publikuojamos tikros klajoklio M. Čepulio istorijos, pasakojimai, mintys. Visos nusėdo klajojant miškais, braidant pelkėse ir tūnant slėptuvėse. „Metuose“ autorius dalijasi ne tik žiniomis apie mūsų gamtą, bet ir netikėčiausiais nuotykiais, patirtais bandant įamžinti įprastus ir rečiausius Lietuvos gyvūnus bei gamtos reiškinius. Akivaizdu, kad fotografas ne tik puikiai valdo fotoobjektyvą, bet ir auditoriją.
Jo pasakojimai, kuriuos jis traukė vieną po kito, privertė ne tik šypsotis, bet ir gardžiai juoktis. Susitikime su šiauliečiais, kuris vyko Šiaulių dailės galerijoje, jis tikino, kad darbui jį motyvuoja nesėkmė – iš jos galima sukurti ne tik istoriją, bet ir išmokti vertingą pamoką, kurios niekada šiaip sau negausi.
Kantrybė – paskiausia
M. Čepulio nuotraukos išties įspūdingos. Kaip jam tai pavyksta? Pasak jo, reikia mylėti gamtą, bet pats svarbiausias dalykas – žinios. Kantrybė, pasirodo, tik paskutinėje vietoje.
„Labai svarbu žinios apie gamtą, apie gyvūną, apie kiekvieną žvėrį. Žinoma, atrodo, kad nufotografuoti lyg ir nėra ką veikti: pamatei stirną, bėgančią laukais, išsitraukei „fotiką“ ir pyškini. Bet norint gražiai nufotografuoti, reikia turėti telefoną su krūva technologijų.
Pirmiausia, kad žinotum, kokios yra orų prognozės, kokia saulės ar mėnulio padėtis, reikia žemėlapio programos. Reikia turėti šiek tiek technikos, kuri sveria... 40 kg. Aš niekuomet neleidžiu fotoaparatui už mane galvoti. Jis visuomet daro tai, ko aš noriu“, – pasakoja M. Čepulis.
Pasak jo, fotografijoje sėkmę lemia trys pagrindiniai dalykai, kurie turi derėti – šviesa, fonas ir objektas. O dažniausiai darnios sintezės nepavyksta sudėlioti: tinkama būna šviesa, tuomet ieškai fono. Arba kai tinkamas fonas yra, tuomet nėra tinkamos šviesos.
Kartais būna objektas ir nebūna nė vieno iš kitų minėtų dalykų. „Kartais sėkmė pati ateina pas tave, tiesiog fotografuoji paukščius nė nesitikėdamas, kad vienas iš gražiausių paukščių – mažasis baublys – ateis visiškai šalia ir ims žvejoti“, – sako M. Čepulis.
Fotografas demonstruoja kadrą, kurio niekas niekuomet nepakartos: ūdra šiaip sau nelaksto sekluma ir nebėga tiesiai į fotografo slėptuvę. Virš jos – aštrios ir negailestingos erelio kojos, šis bando ją pačiupti.
Bet dažniau fotografui tenka ilgai tūnoti slėptuvėje, nieko neveikti, t. y. fotografuoti, bet nieko ypatingo nevyksta – nuo ryto septynių iki vakaro šešių lauki erelio, o jis neatskrenda...
„M. Čepulio fotoklajonės prasidėjo nuo pagrindinės istorijos – nesėkmių savaitės, todėl ir pradėjau rašyti. Turėjau savaitę atostogų, išvykau fotografuoti į Pamarį, ant Minijos upės, pasistačiau slėptuvę, pasiruošiau vietą, pasirūpinau priemonėmis, kurios svėrė 50 kg.
Iš ryto patraukiau fotografuoti, per naktį pakilo Minija. Kelias valandas fotografavau, dar po pusvalandžio apsėmė mano slėptuvę, tad turėjau skubiai susirinkti daiktus, bėgti iki automobilio (netrukus jau reikėjo bristi), upė pakilo per metrą ir vos vos pavyko iš ten išvažiuoti.
Dvi dienos buvo sugadintos, todėl nuvažiavau šalia Šiaulių, prie Kurtuvėnų fotografuoti erelių, masalui buvau pasiruošęs žuvį, bet šeškas pavogė. Susierzinęs išvykau į Ignaliną vėl fotografuoti erelių. Šie buvo, bet neatskrido. Ten gyvenau dvi dienas. Sugedo mano dujinė viryklė, negalėjau ruošti maisto, negaliu ir atsigerti – sušalęs. Vienu žodžiu, po savaitės namo grįžau ir nė vieno kadro, išskyrus šeško“, – pasakoja M. Čepulis.
Motyvuoja nuotykio laukimas
Nuotykių M. Čepulis patyrė nemažai. Sykį po paukščių fotosesijos teko kone skęsti, o apačion vilko ir sunkus naro kostiumas. Fotografas yra išgyvenęs ir akistatą su elniu, nes šis pamanė, kad M. Čepulis būsiąs jo konkurentas.
„Iš tikrųjų gyvūnai niekuomet nėra manęs užpuolę. Jie niekuomet nepuola žmonių. Žmogus – pats baisiausias žvėris miške, kitų nereikia bijoti“, – sako M. Čepulis.
Ir štai jis prisipažįsta, kad nesėkmių netgi laukia. Jeigu bus nesėkmė, vadinasi, bus istorija, kurią galės parašyti. O kur kantrybė – šešios laukimo valandos vandenyje ant nendrių ritinėlių. Nelengva būtų ir vienuolika valandų ant kėdutės tykoti, kai temperatūra siekia minus dvidešimt vieną laipsnį, o dieną – minus dešimt.
Kaip įveikti šešiolika valandų laukimo slėptuvėje, kad nufotografuotum kurtinį?
„Kaip aš tai iškenčiu? Visiems jau seniai sakiau, kad esu laimėjęs visus žaidimo „Angry birds“ lygius, įveikti ir „Monster buster“ lygiai. Dabar jau nebežaidžiu, atsibodo, tad skaitau“, – sako fotografas.
Kantrybės prireikia ir daugiau nei per kelias valandas pačiu lėčiausiu pasaulyje greičiu slinkti prie baubiančio elnio, nors reikia įveikti tik keliolika metrų. Nėra nė kalbos apie staigius kūno judesius ar staigų žvilgsnį.
„Fotografai turi išskirtinę galimybę daugiau negu bet kurie žmonės pamatyti nuostabių žvaigždėto dangaus, pašvaisčių vaizdų. Taip, jos yra Lietuvoje. Fotografai mato saulėtekius ir saulėlydžius. Mane labiausiai motyvuoja nuotykio laukimas. Kaskart antrą ryto išeidamas iš namų ir sėdęs į automobilį išvažiuoju į mišką, burnoju, kad taip anksti reikia keltis. Kai lendi į slėptuvę, pasiruoši fotoaparatą, lauki – šis jausmas vienas iš geriausių jausmų pasaulyje“, – tikina fotografas.
M. Čepulis skaidrėse pademonstruoja ir vieną iš naujausių savo atradimų, kurį išvydusi auditorija leipsta juokais. Tai kelis metus konstruotas arklio kostiumas, kuriam specialiai daryta konstrukcija, nors akivaizdu, kad gyvulio kojos liko paralyžiuotos…
Gal dėl to yra bėda, šypsosi M. Čepulis. „Paukščiai šio kostiumo bijo labiausiai. Ateini kaip žmogus – jie ramūs, pamato arklį – sprunka. Užtat prie stirnų priėjau per 50 metrų – stirnos suprato, kad tai tik kreivas arklys, tad viskas gerai. Kostiumą reikės patobulinti. Labai nejauku atviroje vietoje eiti jį dėvint. Neramu, kad ūkininkas pastebėjęs vargšą paralyžiuotą arklį, šaus pasigailėjęs“, – sako M. Čepulis.
Jis pripažįsta, kad dirbti paskatina ne tik kitų kolegų sėkmė, apdovanojimai, bet ir vadinamasis fotomedžioklės instinktas. Jo manymu, kiekvienas turi mažesnį ar didesnį norą „pagauti“ arba apgauti žvėrį ar paukštį.
„Aš darau tai dėl jūsų. Noriu šviesti žmones ir pasakoti, kokie gražūs dalykai yra Lietuvoje. Taip, Afrika yra Afrika, bet Lietuvoje galima daug įdomesnių dalykų pamatyti. Todėl stengiuosi juos parodyti“, – tikina jis.
Fotografas jau gerai žino, kad nesėkmė – tai būsima istorija, įdomus nuotykis, pamoka, kurios paprastai negausi niekada.
Šiauliečiams jis atskleidžia, kad viską galima padaryti kur kas paprasčiau ir greičiau. Antai jei turite pinigų, fotoaparatą, pakanka nuvykti, pavyzdžiui, į Suomiją ir jaukiai įsitaisyti mokamose fotoslėptuvėse. Ten laukia sumuštiniai, kava, lovos, gidai ir kiti patogumai, privalumai.
Pro specialias ertmes gali iš karto fotografuoti meškas, kurių aplink sukinėjasi netgi kelios dešimtys – nėra ką ir veikti.
„Dauguma nuotraukų, kurias matote žurnaluose, yra padarytos būtent taip. Sumoki pinigus ir fotografuoji, kaip ereliai medžioja vaivorykštinį upėtakį, pelėda – pelę. Tai yra gerai, nes žmonėms reikia kadrų. Tačiau mano tikslas yra procesas ir žmonių švietimas. Vilką, lūšį kada nors nufotografuosiu ne aptvare. Džiaugsmas dėl to bus daug didesnis“, – sako jis.
Gerbėjų M. Čepuliui, regis, Šiauliuose netrūksta – po pristatymo norinčiųjų knygos su autoriaus autografu nusidriekė nemenka eilė.
Juditos ČEPULIENĖS nuotr.
