facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje žurnalistė, keliautoja Kristina Stalnionytė šiauliečiams pristatė savo knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“ ir pasidalijo piligrimystės įspūdžiais. 2006 metais ji pirmą kartą nuėjo prancūziškąjį Šv. Jokūbo kelią nuo Sen Žan Pjė de Poro miesto iki Santjago de Kompostelos. Štai tuomet K. Stalnionytė suprato, kad šis kelias ją pavergė visam gyvenimui ir kad dar ne kartą į jį sugrįš...

– Kaip viskas prasidėjo? Nuo pat pradžių buvote žurnaliste?
– Mano profesija su žurnalistika nesusijusi. Aš studijavau anglų filologiją, kalbas. Visgi viskas prasidėjo nuo to, kad man labai patikdavo turistams rodyti ir pasakoti apie Vilnių. Man taip patiko ši veikla, kad baigusi savo studijas nusprendžiau studijuoti turizmą. Tuo pačiu pastebėjau, kad moku rašyti, tad ėmiau rengti reportažus apie užsienio šalis, apie vietas, kurias aplankau. Nuo to ir prasidėjo mano žurnalistika, rašymas apie keliones. Savęs nelaikau žurnaliste ar kelionių rašytoja, nors reportažuose kalbu apie aplankytų šalių kultūrą, meną, gamtą, apie turistinius maršrutus ir kitus dalykus. Rašau savo malonumui – šios veiklos vaisius yra mano parašytos knygos.

– Kur patenka jūsų reportažai?
– Į laikraščius, žurnalus, internetą. Įvairiai. Taip pat turiu savo internetinį puslapį, kuriame galima apžiūrėti mano portfolio.

– Kodėl patiko vesti ekskursijas?
– Man patinka bendrauti su žmonėmis, o ypač su užsieniečiais. Juk kiekvienos kultūros žmonės kitaip mąsto, kitaip galvoja ir mato pasaulį. Man buvo įdomu bendrauti su užsieniečiais, nes jie buvo kitokie. Palaipsniui tai išaugo į didesnį pomėgį domėtis šalimis, kultūromis ir t. t.

– Kada tiksliai prasidėjo jūsų kelionių žurnalistika?
– 2005-aisiais, kai parašiau patį pirmąjį kelionių straipsnį į žurnalą, kai dar studijavau turizmą. Labai džiaugiausi, kai mano straipsnį išspausdino žurnalas „Turizmas“ (jo jau nėra). Nusprendžiau rašyti straipsnius toliau, juolab kad to žurnalo redaktorius pasiūlė toliau rašyti kelionių temomis. Aš sutikau. Tad dabar jau rašau 17 metų.

– Kada įvyko pirmoji kelionė užsienin?
– Kai man buvo 18 metų, tada keliavau į Prahą.

– Ar įspūdžiai buvo įsimintini?
– Taip, Čekija man pasirodė labai įdomi. Bet tikrąjį užsienį – Švediją, pamačiau, kai buvau dvidešimties. Išvykau visam pusmečiui į šalį, bendravau švedų kalba,o šalis labai skyrėsi nuo tuometinės Lietuvos, ypač žmogaus požiūris, kalbėjimo būdas, manieros, supratimas, geranoriškumas. Viskas skyrėsi kaip diena ir naktis.

– Kaip vyksta, kaip atrodo jūsų darbas? Kada rašote?
– Pirmiausia viską užsirašau fotoaparatu – viską fotografuoju. Man nuotraukos yra tarsi dienoraštis, dėl kurių aš viską atsimenu: kvapus, spalvas, mintis, žodžius, kurie man buvo pasakyti, žmones, vaizdus. Taip atmintis atgyja. Kiekvienas turi savo prisiminimų ir mąstymo registravimo būdą, tai manasis – fotokamera. Jeigu neturiu nuotraukų, padarytų kelionės metu, dažnai pamirštu ir svarbias smulkmenas.

– Kiek gali gimti kadrų per dieną?
– Tiek, kiek reikia, priklausomai nuo to, ką noriu prisiminti. Apie 200-300.

– Galiniame knygos viršelyje – jūsų nuotrauka. Plati šypsena ir didžiulė kuprinė ant pečių...
– Iš kuprinės, kurią esu užsidėjusi, galima spėti, kad tai buvo mano pirmoji piligriminė kelionė. Kuo daugiau piligrimas kelionių įveikia, tuo mažesnė darosi jo kuprinė su kiekviena kelione. Tad čia buvo mano pirmoji kelionė ir kuprinė svėrė 12 kg. Tai man atrodė visiškai normalu, nes žmonės kopia į kalnus ir su 25 kg sveriančiomis kuprinėmis. Ir aš į juos kopiau.

Bet piligrimų kelyje, kai eini nesustodamas 20-40 dienų, tokią kuprinę nešti yra neįmanoma. Tai gali sukelti sveikatos problemų. Jau pirmąją dieną supratau, kad mano manta yra per sunki. Rekomenduojama, kad kuprinė svertų 1/10 kūno masės. Jei svėriau 50 kg, tuomet mano kuprinė turėjo būti penkių kilogramų.

– O kaip buvo paskui?
– Paskui daiktai iš kuprinės pradėjo nykti. Po truputį, kiekvieną dieną. Netgi iškarpiau iš drabužių etiketes. Man atrodė, jei iškirpsiu dar nors vieną gramą, bus vis lengviau. Viską sumažinau, ką tik galėjau. Maisto paketėlius apkarpiau, sausainių pakelius. Norėjau kuo mažiau šlamšto neštis savo kuprinėje. Dalį daiktų išmečiau arba atidaviau. Ir galiausiai mano kuprinė svėrė 9 kg. Bet vis tiek buvo sunku, o ir kuprinė buvo didelė – 60 litrų. Tokios nereikia. Pakanka 45-35 litrų. Dabar mano kuprinė – 35 litrų ir joje viskas telpa.

– Kas būtina piligrimo kelionėje be vandens ir maisto?
– Svarbiausia, kad būtų patogūs batai, jog neprisitrintum pūslių. Jie turi būti nesunkūs ir lengvi, gerais lanksčiais padais. Kelionės distancija išties ilga, ji atsiliepia kojoms ir sąnariams.

Labai svarbu, jog nešamas svoris būtų kuo mažesnis. Būtinas miegmaišis. Nakvodamas piligrimų namuose kiekvienas atsineša savo miegmaišį. Kilimėlis nebūtinas, nes šiuose namuose yra dažniausiai dviaukštės lovos ir tau duoda čiužinį už simbolinį mokestį. Būtinas pleistras (batai kartais nutrina). Reikia medicininių priemonių. Trupučio muilo drabužių skalbimui, be abejo, dantų šepetėlis ir dantų pasta.

Aš paprastai keliaudama nešuosi dvejus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir dvejus ilgomis rankovėmis, kelnes dėviu eidama, o kitos – elastinės treninginės kelnės, kad galėtumei persirengti švariais rūbais. Taip pat reikia šlepečių į dušą, kad kojos pailsėtų. Ir, žinoma, kepurė, kad saulė galvos nekaitintų.

– Keliaujate viena?
– Kad ir koks tu vienišas ir vienas iškeliautum, visgi neįmanoma būti vienam. Per dieną kelyje ar piligrimų namuose sutinki daugybę piligrimų. Su vienais bendrauji, su kitais tik pasisveikini, su kitais vėl pasimatai. Visuomet randi savo širdies žmonių, su kuriais malonu bendrauti ir patirti nuotykius. Ir kartais kai kuriuos žmones nuolat sutinki iki pat kelio galo.

– Kas kiek kilometrų yra piligrimų namai, kiek kasdien turėjote nueiti?
– Šis piligrimų kelias, kurį aprašiau knygoje, yra prancūziškasis, tradicinis, juo eina dauguma piligrimų. Suskaičiavus visų Ispanijos piligriminių kelių (piligrimų kelių šalyje yra ne vienas) intensyvumą, 70 proc. piligrimų eina būtent šiuo. Jis dar vadinamas Šv. Jokūbo keliu. Jame piligrimų namai yra kas 3-5 km. Jeigu per dieną nueini 20 km, tai praeini pro daugelį nakvynės namų, kai kuriuose miestuose yra ir po tris piligrimų namus. Iki tikslo keliavau 42 dienas ir vidutiniškai per dieną nueidavau po 20 km. Kartais nueidavau ir 30, o kartais – tik 5 ar 7, priklausomai nuo nuovargio ir vietovės.

– Kas šiame kelyje buvo įdomiausia?
– Atrinkti, kas įdomiausia, labai sunku. Kiekvienas regionas – labai skirtingas, ypač savo gražumu man patiko Navara ir Riocha. Tai yra vyno regionai, kuriuose įsikūrę senoviniai miesteliai – ant kalvelių, žaviai atrodantys tolumoje. Čia buvo galima išvysti labai gražius peizažus, o vietiniai žmonės – labai draugiški.

Taip pat visuose regionuose man labai patiko pamatyta architektūra. Šiame kelyje architektūra ėmė kilti nuo pat viduramžių, seniausias pastatas mena devintą amžių. Taip pat yra labai daug nuo XI-XII a. išlikusių pastatų. Žmogui, besidominčiam architektūros istorija, tai yra tiesiog lobių skrynia.

Viename miestelyje išvydau pusės kilometro ilgio stalą, pilną vaišių, nes kaime vyko fiesta ir visi kaimynai šventė drauge.

Man labai patiko nokstančių vynuogių vaizdas...

Pakeliui gali netikėtai užsukti į kokį vyno rūselį. Sykį vyndarys kaip tik gamino vyną ir pakvietė piligrimus užeiti, stebėti gaminimo procesą, papasakojo, apie gamybą, pakvietė paragauti.

Labiausiai man patiko žmogiškasis faktorius. Man domu bendrauti su žmonėmis, klausytis nuoširdžių jų pasakojimų, legendų, šie momentai man patinka labiausiai. Patiko piligrimai, kuriuos sutikau, juos aprašiau savo knygoje. Kartais suprantu, kad matau pasaulį jų akimis.

– Kokia yra piligrimystės prasmė?
– Smegenims, sielai ir dvasiai piligriminė kelionė yra poilsis, o kūnui – darbas. Po tam tikro laiko eidamas supranti, kad su kiekvienu tavo žingsniu mintys ir nereikalingi dalykai patys ima byrėti iš galvos. Aš jausdavau, kaip kiekvieną dieną dalykai, buvę labai svarbūs iki tol, darosi maži, kaip kiekvienas rūpestis praranda reikšmę ir viskas tampa daug paprasčiau. Supranti, kad pasaulyje viskas yra paprasta, tik mes patys tai sureikšminame.

Tai paprastumo, karūnos nusiėmimo, lengvo ir laisvo vėjo gūsio įsileidimo į save kelionė. Išeidamas viską paleidi ir palieki iki tol buvusį gyvenimą. Mėnesį ir du manęs nėra. Ir pasaulis dėl to tikrai nesugrius. Dažniausiai niekas tavęs nepasigenda. Tuomet pamatai, kad nesi nei toks svarbus, nei reikalingas ir tada pažvelgi į pasaulį daug laisvesnėmis ir atviresnėmis akimis.

– Ko išmokė tokios kelionės?
– Pirmiausia išmokau gyventi su itin mažu kiekiu daiktų. Supratau, kad viską, ko tau reikia gyvenime, galima neštis 8 kg kuprinėje, ir jeigu įsidėsi dar 2 kg, tai gali gyventi metus ar dvejus. Reikalingas tik stogas virš galvos. Kąsnis tai dienai. Nuo lietaus reikia apsiausto, nes kitaip šalta, reikia patogių batų. Svarbu, kad kūnas sąlyginai patogiai jaustųsi, gyventų, pailsėtų. O  visa kita yra pridėtinė vertė, gyvenimo patogumas ir galbūt pataikavimas sau.

– Ar teko nakvoti po atviru dangumi?
– Taip, teko. Keletą kartų negavau vietos prieglaudoje. Bet tai buvo mano pačios įsimintiniausios ir gražiausios naktys. Rasa krenta ant tavęs, girdi jūros ošimą. Taip buvo keliaujant kitu, šiauriniu keliu, kuriame piligrimų namai yra maždaug 20 km. Tad jei į vienus nepatenki, kitų gali nepasiekti. Vasaros metu yra šilta, lyja tikrai nedaug.

Sykį su keliais piligrimais nusprendėme ieškoti nuošalesnės vietos ir prisiglausti netoli jūros. Radome gražų skardį, ant jo pasiklojome savo miegmaišius. Aš visą naktį „kaifavau“ – girdėjau kaip jūra ošia, mačiau žvaigždes, miegojau prie paties skardžio kraštelio. Aštrūs gamtos reiškiniai ir kiti dalykai mane labai jaudina ir veikia.

– Kas tie piligrimai? Tikintys? Ieškantys?
– Labai didelė dalis jų yra tikintys ir ieškantys savęs, keliaujantys religiniais, tikėjimo, krikščioniškais tikslais. Kiti atgailauja, kiti nori pabūti vieni ir rasti artimesnį ryšį su gamta, Dievu.

Vienas eina melsdamasis, kitas svarsto apie save ir nori atrasti teisingą gyvenimo kelią, pakeisti santykius su žmonėmis. Tai irgi savotiška atgaila. Ypač daug tikinčių brazilų, pietų amerikiečių, argentiniečių. Kita dalis – sportininkai, kurių tikslas yra nubėgti maratoną iki Santjago de Kompostelos. Jie tiesiog bėga nesižvalgydami ir niekuo nesirūpindami. Jie taip pat apsistoja piligrimų namuose. Jų tikslas yra išbandyti save, įveikti atstumą kuo greičiau ir pasitikrinti, ar neprarado fizinės formos.

– Ką pasakoja Šv. Jokūbo legenda?
– Šv. Jokūbas buvo vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų. Jis visą gyvenimą skelbė Evangeliją Iberijos pusiasalyje, kuriame dabar yra Ispanija. 44 m. po Kr. sugrįžo atgal į Jeruzalę, bet ten buvo suimtas karaliaus Erodo įsakymu. Jokūbui buvo nukirsta galva.

Pagal tų laikų papročius, jei žmogus visą gyvenimą atsidavęs idėjai gyveno kitoje šalyje, ten ir turi būti palaidotas. Kaip pasakoja legenda, Jokūbo palaikus mokiniai atgabeno sarkofage į Galisiją ir ten slapta palaidojo. Slaptumo reikėjo laikytis, nes tuo metu Iberijos pusiasalis buvo pagoniškas, o mokiniai norėjo apsaugoti palaikus nuo išniekinimo.

911 m. atsiskyrėlis, ganęs tose apylinkėse avis, pamatė ryškią žvaigždę ir suprato, kad ja reikia sekti. Netrukus jis atrado olą, kurioje buvo Jokūbo palaikai. Nuo tada prasidėjo pirmosios piligrimystės į Santjago de Kompostelą – miestą, anot legendos, pastatytą ant šv. Jokūbo palaikų. Pirmas šv. Jokūbo palaikų aplankyti atvyko Astūrijos karalius. Jis vienuoliams, kurie saugojo kapą, skyrė žemės. Ir toje žemėje vienuoliai pradėjo gyventi, statyti bažnyčią – dabartinę Santjago de Kompostelos katedrą, aplink kurią ir įsikūrė miestas.

– Žmonės iki šiol lanko šv. Jokūbo palaikus?
– Taip, šv. Jokūbo palaikai yra saugomi po didžiuoju katedros altoriumi. Ant jo – sėdinčio šv. Jokūbo auksiniais rūbais, dekoruotais pusbrangiais akmenimis, statula. Piligrimai pirmiausia užlipa prie šio altoriaus ir apkabina statulą iš nugaros. Per kitą pusę nusileidžia į kriptą, kuri yra po didžiuoju altoriumi. Ten po stikliniu gaubtu saugoma sidabrinė dėžutė su šv. Jokūbo palaikais.

Vieni čia ateina kažko paprašyti, kiti padėkoti. Aš padėkojau už tai, kad turėjau galimybę ateiti į miestą, vildamasi ateiti dar kartą, pasidžiaugiau tuo, kas išsipildė ir kas galbūt išsipildys ateityje. Apskritai atsidūrusi šiame mieste visuomet jaučiu didelį dėkingumą ir gerą jausmą.

– Kas puošia jūsų kaklą?
– Čia yra šv. Jokūbo kriauklė. Tai piligrimo simbolis, kurį nešasi piligrimai keliaudami į Santjago de Kompostelą. Kriauklė žmonėms gyvenusiems pakeliui leisdavo atpažinti piligrimus.

Šis simbolis išliko aktualus iki šių laikų. Aš, tiesą sakant, kiekvienam keliui turiu skirtingą kriauklę. Su šia kriaukle nuėjau pirmąjį kelią. Kriaukle galima pasisemti vandens ir iš jos atsigerti, valgyti iš jos.

Dar ikikrikščioniškojo tikėjimo manyta, kad iš jos gimė Afroditė. Tai yra atgimimo ir jaunystės simbolis. Na, o ant šios kriauklės yra pavaizduotas raudonas tamplierių kryžius. Tamplierių ordinas viduramžiais globojo ir saugojo piligrimus, kurie ar pėsčiomis, ar keliaudami žirgais gabendavo į Santjago de Kompostelą turtus, auką bažnyčiai. Neidavusiuosius tuščiomis plėšikai užpuldavo, užmušdavo, apvogdavo. Tad ordinas siekdavo juos apsaugoti nuo plėšikų ir suteikdavo nakvynę.

2017 03 03 15

Šv. Jokūbo katedra.
K. STALNIONYTĖS archyvo nuotr.

2017 03 03 14

Piligriminio žygio akimirka.
K. STALNIONYTĖS archyvo nuotr.

2017 03 03 12

Su knygos herojais – Patriku, Mauriuku ir Aušra.
K. STALNIONYTĖS archyvo nuotr.

 

Į viršų