„Laiptų galerijoje“ atidaryta šiauliečio menininko Alvydo Šalkausko fotografijų paroda „Naturamix“, veiksianti iki kovo 15 dienos. Tai – pirmoji personalinė A. Šalkausko fotografijų paroda „Laiptų galerijoje“.

Šiaulietis jau vaikystėje pamilo fotografiją, bet pasuko pedagogo keliu, o šiuo metu dirba Šiaulių dailės mokykloje, kur vaikus moko fotografijos meno.

Rimtai į fotografiją  A. Šalkauskas pasinėrė prieš dešimt metų ir, anot jo, fotoaparato iš rankų nebepaleidžia, tad dabar save pristato ir kaip pedagogą, ir kaip fotografą.

Susitikus su A. Šalkausku pasikalbėjome apie jo fotografijų parodą, priežastis, paskatinusias į rankas vėl paimti fotoaparatą, pedagogiką, jaunąją kartą bei buvusią menininko veiklą – odininkystę.

– Papasakokite plačiau apie savo fotografijų parodą „Naturamix“.
– Ši mano paroda yra kaip ir dviejų dalių. Aišku, kalbininkai gal ir prisikabintų prie parodos pavadinimo, kadangi aš jį sujungiau iš dviejų žodžių. Natūra, kaip mes žinome, yra gamta, daiktai ir visa kita, o mix – tie visi mano tokie pažaidimai. Tad man taip ir išėjo, kad sujungiau tuos du žodžius, nes fotografijose atsispindi mano žaidimas. Na, o pagrindinės fotografijų herojės – moterys.

– Kodėl moterys?
– Net nežinau, tiesiog ateina toks laikas, kada reikia pereiti ir per šį etapą. Tų etapų turėjau įvairių – ir portretai, ir visa kita. Šiaip mano darbuose daugiau dominuoja studijinė fotografija, nes paprasčiausiai ji man patinka.

Be to, ir mano pagrindinis darbas yra su vaikais. Dirbu Šiaulių vaikų dailės mokykloje, kur turime gana gerą studiją. Tad su vaikais dirbame tam portreto žanre ir esame pasiekę jau neblogų rezultatų.  Kaune yra išleista Kuzminų knyga apie portretą, tai praktiškai iš 52 darbų, ten galima rasti aštuonis mūsų mokyklos mokinių darbus. O iš Šiaulių į tą knygą pateko tik mūsų vaikai.

– Paroda „Naturamix“ – pirmoji personalinė jūsų fotografijų paroda „Laiptų galerijoje“. Kiek apskritai jau esate surengęs parodų?
– Ši paroda praktiškai yra penktoji. Tik tiek, kad „Laiptų galerijoje“ – pirma. Anksčiau savo parodas buvau surengęs Šiaulių universiteto Dailės galerijoje, Dailės mokykloje, Filharmonijoje, Kražių kolegijoje.

Taip pat parodose dalyvauju su grupėmis, su kolegomis. Praktiškai rimtesne fotografija užsiiminėju jau dešimt metų.

– O kaip nutiko, kad pamilote fotografiją?
– Šiaip ta fotografija kartu su manimi jau nuo pat vaikystės. Mėgau fotografuoti, turėjau juostinius fotoaparatus, tai su jais pasižaisdavau. Tačiau gyvenimas keičiasi, bėga ir prie fotografijos sugrįžau tik tada, kai pradėjau dirbti Dailės mokykloje. Mano tas kelias toks ir buvo, kad pradėjau nuo politechnikos instituto, kur įgijau radioelektronikos specialybę, tai buvau toks truputį „prie technikos“. Tad kai atėjau į mokyklą, ten reikėjo pafotografuoti renginius, truputėlį padirbėti su kompiuteriu. Fotografuodamas tuos mokyklos renginukus kažkaip pats į visą tai įsitraukiau. Galima sakyti, užmečiau odą ir perėjau į fotografiją.

– Tai dar kur nors išvykstate be fotoaparato?
– Žinokit, nelabai. Praktiškai fotoaparatas visą laiką su manimi. Fotografuoju visokius renginukus, bet, kaip jau minėjau, labiausiai man patinka dirbti studijoje – portretai ir studijinė fotografija. To aš dar truputį papildomai mokiausi. Baigiau tokį internetinį studijinės fotografijos kurso variantą Maskvoje. Dar turiu sau nusipirkęs ir Niujorko fotografijos instituto kursų.

2013 metais įstojau į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Kažkaip norisi su savo tais darbais dalyvauti  parodose. Taip pat darbus siuntinėju ir į pasaulines parodas. Nežinau, ar jie yra eksponuojami, reikėtų nuvažiuoti ir pamatyti, bet jie atranką praeina.

– Vis dėlto jūsų pagrindinis kelias – pedagogika. Ką galite pasakyti apie jaunąją kartą?
– Iš tiesų pastebiu, kad ta jaunoji karta tikrai keičiasi. Ir gaila, jog nelabai į gerą pusę. Tiesiog nemažai vaikų darosi abejingi įvairiems dalykams. Tačiau negaliu sakyti, kad nėra gerų vaikų. Mūsų mokykloje tikrai nemažai gabių, smalsių, talentingų mokinių, su kuriais malonu ir gera dirbti. Kaip sakoma, visur visokių vaikų yra ir aš čia nematau nieko blogo.

Šiaip pastebiu tą tendenciją, kad vaikų, pasirenkančių menus, mažėja, jų amžius – jaunėja.  Aš pats praktiškai dirbu su vyresniais vaikais, nes dėstau tik trečiame kurse. Su tais vaikais, kurie nori, dirbu ne tik pamokų metu, su jais susitinku jau ir savo laiku. Kadangi mokykloje turime tikrai labai gerą naują studiją, tai visos sąlygos tobulėti yra, reikia tik noro.

– Jūs žinomas ir kaip odininkas. Ar dar užsiiminėjate odininkyste?
– Odininkystė – mano trečias etapas. Pirmas buvo grafika. Su grafika pradėjau dalyvauti parodose nuo 1986 metų. Paskui dirbau ten, kur baigiau mokslus – Šiaulių pedagoginiame institute, Dailės fakultete. Na, o po to laikai keitėsi, reikėjo gyventi, pragyventi, tad perėjau prie odos. Tuo metu buvo paklausa ir kažkaip tos odininkystės truputį pasimokiau iš vienos kolegės ir pradėjau tuo užsiiminėti. Paskui vėl atėjo toks periodas, kai tos odos niekam nebereikėjo ir dabar tik retkarčiais kokią vieną, kitą knygą padarau.

Matot, paklausa nebe ta, nes rinka yra užversta visokiais pigiais gaminiais ir tas vienetinis daiktas nebetenka vertės. O šiaip, kiek dar sutinku savo klientų, matau, kad jie dar turi mano gaminius, juos naudoja. Vadinasi, yra kokybė. Iš tiesų dėl kokybės aš sirgau, gal tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl tas verslas pražuvo.

– Apskritai iš meno įmanoma pragyventi?
– Na, nepasakyčiau, kad būtų labai lengva. Iš tiesų net labai suku. Yra vienas, kitas menininkas, kuris pragyvena iš savo kūrybos, bet manau, tokių nedaug.

Mano atveju, turi specialybę, tai ir dirbi, kol yra galimybės. Duonai uždirbi, o sviestui iš kūrybos gali prisidurti. Šiaip aš fotografuoju savo malonumui, dėl savęs, iš to neuždirbinėju. Kaip sakoma, uždirba tas, kas vestuves fotografuoja, o iš menų... Taip jau yra, kad fotografijos parduodi vieną, kitą darbą.

– Kaip save mieliau pristatote ar pedagogu, ar fotografu?
– Šiaip nelabai prisistatinėju. Tačiau jei tektų, tai prisistatyčiau ir fotografu, ir pedagogu. Vis dėlto mano pedagoginis darbas susijęs su fotografija, mokau jaunąją kartą, noriu jai kažką perduoti. Na, o jei rengiu fotografijos parodas, tai esu fotografas, pedagogikos čia nėra. Tai tikrai esu ir tas, ir tas.

– Gal jau kirba mintis surengti dar vieną parodą?
– Kaip ir sakiau, ši mano paroda – iš dviejų dalių. Dabar pristatau ne visus savo darbus, šiaip jų yra apie 40, iš jų į „Laiptų galeriją“ atvežiau tik pusę. Po to, šias fotografijas tikriausiai vešiu į Uteną. Apskritai, galvoju, jog šią parodą truputėlį pavežiosiu, nes mano akimis ji padaryta taip, kad aš ją galiu rodyti.

–  Kada „Laiptų galerijoje“ išvysime likusius jūsų darbus?
– Net nežinau. Pirmiausia reikia, kad mane priimtų. Žinoma, jeigu šios parodos nenušvilps, galbūt ateityje surengsiu ir likusių fotografijų parodą.