Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje viešėjo Eugenijus Ališanka – žinomas poetas ir vertėjas, puikiai įvertintų poezijos knygų autorius, išleidęs ir tris esė knygas. Jis šiauliečiams pristatė naujausiąją jau ketvirtąją esė knygą „Empedoklio batas“, šiemet patekusią į Metų knygų suaugusiems rinkimų penketuką.

Naujausioji knyga – apie patirtis kelionėse
E. Ališankos kūryba neliko nepastebėta. Rašytojas apdovanotas 1992 m. Zigmo Gėlės literatūrine premija, 2001-aisiais – literatūrine „Varpų“ premija už eilėraščius, tais pačiais metais jam įteikta Kultūros ministerijos premija už eseistiką. Apdovanojimų įvairiais metais būta ir dar daugiau.

„Visos mano keturios esė knygos yra pakankamai skirtingos. Jeigu kalbėsime apie knygas „Vaizdijantis žmogus“ (1998 m.) bei „Dioniso sugrįžimas“ (2001 m.), tai jos yra akademinio pobūdžio – savotiškos studijos, kuriose aš nagrinėju temas pusiau akademine kalba (ten yra daug išnašų, citatų, kalbama apie labai konkrečius dalykus).

Pirmoji minėta knyga buvo mano studija, kurioje bandžiau aiškintis šventumo vietą kultūroje, kaip kūryboje, ypač literatūroje atsiranda galimybės apčiuopti daugiau, negu mes esame. Antroji – studija apie postmodernizmą, kultūros reiškinį, apie kurį mes neturime galutinių atsakymų ir kurį labai įvairiai interpretuojame.

Trečioji knyga – „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ – jau buvo literatūrinio pobūdžio eseistika, panaši ir naujoji knyga „Empedoklio batas“, – susirinkusiems gerbėjams aiškino E. Ališanka.

Ketvirtojoje vyrauja kelionių įspūdžiai, tiesa, pačių kelionių rašytojas neaprašinėja. Naujausioje savo esė knygoje „Empedoklio batas“ E. Ališanka gilinasi į šiuolaikinio žmogaus situaciją, subtiliai balansuodamas tarp kultūros ir kasdienybės.

„Mes visi esame keliauninkai. Vieni keliauja toliau, kiti – arčiau. Viena kelionė, kurią visiems pavyksta įveikti – nuo įsčių iki mirties. Yra kitų kelionių – vidinių, egzistencinių, vaizduotės, fizinių. Ką reiškia būti kelyje ir keliauti – tai aš ir bandau išsiaiškinti šioje knygoje“, – sakė rašytojas.

Kodėl Empedoklis ir jo batas?
Kaip pristatydamas savo knygą aiškino E. Ališanka, Empedoklis – senovės graikų filosofas, kurio raštų nedaug išlikę. Vieną įdomiausių jo teorijų – apie pasaulio atsiradimo sampratą.

„Empedoklis aiškino, kad pasaulis iš pradžių buvo kaip kosmosas, kur sklandė įvairios įvairiausių gyvūnų kūno dalys – rankos, kojos, galvos. Veikiamos meilės ir neapykantos jėgų jos jungėsi į darinius. Vieni junginiai buvo sėkmingi, kiti – nelabai. Pastarieji išnyko, o sėkmingesni išgyveno. Žmogus irgi taip atsirado.

Šiandien pats rašymas irgi yra kažkuo primenantis Empedoklio teoriją, ypač rašančiam eseistiką. Eseistika nėra nuoseklus linijinis nėrimas ar mezgimas, tai žaidimas ir kartu bandymas sujungti įvairius dalykus, kurie patys savaime pakankamai atskiri. Turiu galvoje vaizduotę, atmintį, prisiminimus, įvairias knygas, asociacijas su filmais, kitais kultūros, gyvenimo reiškiniais“, – sakė E. Ališanka.

Visas gyvenimas, pasak jo, yra išsibarstęs į skirtingas dalis, tad eseistika yra bandymas jas visas vienaip ar kitaip sujungti.

Yra dar viena teorija apie Empedoklį, tik kur kas mitologiškesnė: jis labai gerai apie save galvojo, t. y. manė, kad yra nemirtingas. Legenda pasakoja, kad jis įšoko į ugnikalnį, tikėdamasis, kad liks gyvas. Bet ugnikalnis išspjovė tik vieną jo batą.

„Prieš keletą metų keliavome į Indoneziją ir aplankėme vieną garsiausių ugnikalnių – Bromą. Buvo  galimybė apeiti jo kalderą. Skaičiau, kad tai padaryti užtruks valandą. Vienas šlaitas buvo visiškai status – iš vienos pusės skylė, iš kurios veržėsi garai, o kita pusė buvo pelenų, smėlio ir purvo košė. Įveikus daugiau kaip pusę rato staiga atsidūriau visiškai siauroje vietoje, tuomet ir pagalvojau, kad šį kartą nebus nė bato, jeigu kas“, – šypsojosi rašytojas.