„Te šviečia saulė Šiauliams“. Taip vadinasi ciklas 360 fotografijų, kuriose Šiauliai dažnai nušvinta netikėtomis spalvomis. Netgi naktį. Tik 15 fotografijų jų autorius Petras Slonksnis parodė P. Višinskio bibliotekoje surengtoje parodoje, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. Visos kitos – socialiniuose tinkluose. Žvelgiant į fotografiją tik pomėgiu laikančio Petro kūrinius, esi priverstas pakelti akis nuo slidžių gatvių, pustuščio bulvaro ir kitų miesto bėdų. Gali patikėti, kad gyveni nuostabiame, jaukiame, šiltų spalvų nuspalvintame Šiaulių mieste. Tiesiog skanus gurkšnis optimizmo.

Apie fotografijos pradžią
Pats P. Slonksnis beveik du dešimtmečius Savivaldybėje dirbo Architektūros ir urbanistikos skyriuje vyr. specialistu, tačiau po administracijos reorganizacijos liko laisvas. Jis iškart paneigė, kad fotografija užpildo darbinę pauzę.   
„Nieko panašaus. Tai daryti pradėjau 2014 m., kai nuėmėm Šaulį restauracijai. Pakilome aukštai su bokšteliu, turėjau fotoaparatą, padariau nuotraukų ir pradėjau galvoti, kodėl gi netęsti tą temą“, – pasakoja apie pradžią.

Susidomėjo projektu „We love Lithuania“. Pamatė, kad ten nėra Šiaulių vaizdų. Susirado kontaktą, pradėjo siųsti savo nuotraukas šiam projektui. Kai jos ten atsirasdavo, autorių pakylėdavo. „Atrodė gyvenimas spalvotas prasidėjo. Tai buvo atsvara darbo Savivaldybėje rutinai“, – sako Petras.

Jis prisipažįsta, kad susikurti paskyrą Facebooke jį paskatino vaikai, paaiškinę, kad jei tavęs ten nėra, nėra ir pasaulyje.

„Dar 2006 m. man pavyko surasti geo (geo – tai žemė) kupolus. Mane užkabino vizualas. Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Internete Amerikoje pavyko surasti entuziastų, kurie išvystė tą geometriją. Po poros metų sukūriau pirmąjį kupolą ir padariau... šiltnamį, kuriame irgi gyvena saulė. Kad suprasti konstruktyvą, dariau fotografijas. Todėl facebooke mano paskyra ir vadinasi Geo Kupoliukai“, – pasakoja fotografijų autorius.

Apie miesto spalvas
Iš pradžių fotografavo gamtą. Pabandė „padaryti“ miestą.

„Dizaino magistrantūrą baigianti dukra nutėškė savo seną fotoaparatą ant lentynos ir aš atsiklausęs ėmiau juo naudotis. Ėmiau lakstyti vakarais ne tik po miškus, bet ir po miestą. Buvo gėda išeiti į bulvarą su fotoaparatu, nes nesu profesionalus fotografas. Nors mane nuo vaikystės lydėjo fotografija, tėvukas fotografavo su didintuvais, su „bliūdais“, pats dar armijoje fotografavau. Dabar jau kitaip“, – pasakoja autorius.

Petras pats nustebo bulvare atradęs tokias ypatingas spalvas ir supratęs, kad fotografija toks malonumas, kurio jau nebepaliks. Trūko žinių, perskaitė keletą knygų apie fotografiją. Daug profesinių subtilybių jam atskleidžia bendravimas su profesionaliais fotografais – Rolandu Parafinavičiumi, Rinatu Tarzumanovu. „Nesu tas žmogus, kuris galėtų teikti fotografijas profesionaliame pavidale. Norėjosi išrodyti Šiaulius. 360 nuotraukų per du metus, tai kas antrą dieną po fotografiją. Kad vieną fotografiją padaryti reikia apie 100 kadrų. Kartais ir iš tiek neišsirenku. Yra tokių objektų, kurie manęs nepriima. Karais mane tiesiog išvaro, išmeta lauk. Pavyzdžiui koncertų salės „Saulė“ vieną fotografiją padariau, ir ta pati man nepatinka. Ten tiesiog trūksta erdvės“, – dalijasi savo patyrimu Petras.

Autorius sako „nemušąs“ spalvų. Kiti sako, jei nepavyko fotografija, daryk juodai baltą ir bus menas. Petras laukia spalvų. Laukia tų auksinių valandų, kai saulė sėda ir įsijungia gatvių apšvietimas. Saulė dar visai nenusileidusi, nėra visiškai tamsu, matosi dangus, bet veikia ir miestas. Autoriui kitas svarbus dalykas – metų laikai. Kai kurie objektai, anot jo, reikalauja atitinkamo metų laiko. Pavyzdžiui, skulptūra „Aušra“. Tamsus fonas, medžiai, nesimato. Reikia sniego, geriausiai tinka popietė.

Jis miestą fiksuoja kaip siluetą, kaip kraštovaizdį, kaip architektūros objektą. Neseniai atėjo supratimas, kad fotografija – ne tik menas, bet ir dokumentas, istorija. Pavyzdžiui, 2014 m. daryta Šiaulių banko pastato nuotrauka dabar jau istorija. Autorius pastebi, kad tada kabėjo senoji žalvarinė iškaba, dabar – jau plastikas. Buvo šiltų lempučių kalėdinės dekoracijos, dabar – ledinės, ir šviesa atrodo mirusi.

„Tai, ką darai, turi vežti. Jei nepatinka, nėra nuotaikos, nepadarysi. Redaguojant nuotraukas visada įsijungiu muzikinį foną. Jei žmona žiūri serialą, kažkas man dirbant nelimpa, kažko trūksta meninei erdvei. Aš įpresuoju muzikinį kontaktą. Mane gydo spalvų terapija“, – sako fotografas.

Prisipažįsta, daug sykių žadėjęs mesti. „Kam man reikia, juk niekam nereikia“ – kirbėjo mintis. Ir dabar dar abejonės aplanko, tačiau pasirinkimas aiškus: arba procesą  reikia tęsti, arba nužudyti.

Apie laumžirgius
Petras be miesto turi dar vieną temą – gamta, kuri niekada nemeluoja. Kūrėjas sako, kad žmonės meluoja, situacijos apgauna, gyvenimas išduria.
„Kai išeini į mišką, atsijungi. Kartą fotografavau laumžirgius. Pro mūsų sodybą kaime prateka upė ir ten įsikūrusios laumžirgių plantacijos. Šiam vabzdžiui nufotografuoti reikia atstumo, jo negalima išbaidyti. Nusigauti reikia iki jų kokiu tai būdu. Susikaliau plaustą, pasidariau jame tokią buveinę, atsiguliau. Nusiramini, aplinka nebereaguoja, pradeda tave priimti. Kai tie laumžirgiai ėmė suskristi, pradėjau fotosesiją. Pozuotojų daug,  jie tokie jautrūs, kad kvėpavimą sulaikai. Nepastebėjau, kaip seilė nutįso. Kaip vaikas nusibraukiau. Na kaip tu paliksi tokį dalyką, nuo kurio tįsta seilė“, – atvirauja Petras.

Apie ateitį
Nelinksmai konstatuoja, kad pradeda pavesti fototechnika. Kai fotografai sužino, su kuo Petras fotografuoja, nustemba, kaip jam pavyksta tokias fotografijas padaryti su sena technika. Tik nuo to pačiam atėjo supratimas, kad ne fotoaparatas daro fotografiją, o stebėtojas kuria projekciją ir pasiekia rezultatą.

Socialiniuose tinkluose savo kūrybą skleidžiantis P. Slonksnis pasidžiaugė, kad sulaukia daug palaikančių. „Nenoriu socialiniuose tinkluose komentarų. Kai pradedi į juos veltis, atsiranda politika. Aš pasirinkau stebėtojo ir transliuotojo vaidmenį. Tinka – žiūrit, netinka – nežiūrit. Facebookas yra toks – ten daug ir netikusių dalykų“, – aiškina fotografas.
Petras prisipažino sulaukiantis raginimų išleisti fotoalbumą.

„Kai sužinojau kainą, ūpą numušė. Nesinorėtų fotoalbume reklamos, bet jau suprantu, kad be rėmėjų neišsiversčiau. Parodą padariau be jokių injekcijų iš šalies, pats atspausdinau“, – pasakoja kūrėjas.

Mintis Petrui kirba dėl to albumo, bet neslepia esąs materialistas ir supranta, kad tai bus daiktas padėtas į lentyną. Nors albumų apie Šiaulius yra vienetai. Kitas dalykas, ko trūksta – atvirukų su Šiaulių vaizdais. Jie mobilesni nei fotoalbumas, mėgiami turistų.

Jis neslepia, jog dabar toks laikotarpis toks, kai vykdo savo gyvenimo atsparos taško paiešką. Užsiimti savirealizacija įdomu, tačiau turi galvoti, iš ko duoną valgys.

„Dar rimtai nepagalvojau, ką veiksiu. Bandau slėptis už fotoaparato ir bėgti į miestą“, – atsidūsta.

Paroda P. Višinskio bibliotekoje – antroji. Pirmąją atidarė – mažų tiražų spaustuvėje Vilniaus gatvėje „Bruknė“ atidirbęs paskutinę darbo dieną Savivaldybėje. Ketina Petras ir toliau „rodytis“.

Kodėl paroda vadinasi „Te šviečia saulė“? „Nėra stipriau, kaip vidinės saulės, optimizmo paieškos savyje. O fotografija – tai šviesa“, – paaiškina.

2017 01 13 16

2017 01 13 17

2017 01 13 15

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų