Gegužių progimnazijos dailės galerijoje „Erdvė“ atidaryta dailės mokytojos metodininkės, Lietuvos dailininkų sąjungos narės Vitos Žabarauskaitės jubiliejinė tapybos darbų paroda „Žiemgalos legendos“.

V. Žabarauskaitei sukako 55-eri, ji jau spėjo surengti beveik 200 didelių ir mažų personalinių parodų.

Tik įžengus į gimnaziją užlieja tiršta ir sodri spalvų galybė. Kolegos sutinka, kad jubiliejaus proga surengta išties didelė ir graži, galinga, įspūdinga, spalvota paroda.

Pačios V. Žabarauskaitės kilmės šaknys prasideda būtent Žiemgalos krašte...

Gegužių progimnazijos direktorė Silvija Baranauskienė sako, kad dailininkę ir mokytoją V. Žabarauskaitę galima apibūdinti pačiais gražiausiais žodžiais. „Todėl, kad ji yra ypatingas žmogus, labai gilus, labai meniškas, turintis ypač savotišką ir menišką požiūrį į pasaulį. Vaikai, kuriems nusišypsojo laimė ir sėkmė mokytis pas tokią mokytoją, gauna daug. Vien būti šalia Vitos yra tam tikra dovana. Ji perduoda išmintį ne tik apie spalvas, potepius, temas. Vita vaikus apdovanoja ne tik gebėjimais piešti ir tapyti, bet ir savo asmenybės dovanomis. Ji nuolat kuria, yra nuolat kūrybinėje tėkmėje“, – sako S. Baranauskienė.

Antai vienu mokyklos projektu V. Žabarauskaitė jungia literatūrą ir dailę: vaikai ne tik žodžiais supranta autorių kūrybą, bet ir mokosi spalvomis, vaizdais išpiešti, ką rašytojų kūriniuose pajautė. Pasakoms vaikai kuria iliustracijas.

„Pedagoginis darbas reikalauja daug jėgų ir energijos, tačiau jos tai nenualina. Gali būti, kad vaikų pasaulis įkvepia V. Žabarauskaitę ieškoti temų savo darbams, kai jungiasi vaikystė ir kūrybinis talentas“, – sako S. Baranauskienė.

Tad kalbiname V. Žabarauskaitę.

– Kodėl paroda surengta progimnazijoje?
– Pirmąją savo jubiliejinę parodą atidaryti pasirinkau savo darbovietėje neatsitiktinai. Su šitais žmonėmis dirbu beveik 30 metų. Aš labai dėkinga, jog mano kolegos visus tuos metus pakentė mano menines „paranojas“. Ir dėl daugelio kitų dalykų aš turiu būti dėkinga savo darbovietei.

– Kaip gimė šie darbai?
– Lietuvių kilmės lenkas rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas parašė nuostabią knygą „Isos slėnis“. Tad man šis Isos slėnis yra Žiemgala. Iki pat antros klasės aš vaikštinėdavau po krašto dvarus ir parkus. Man Žiemgala yra tas kraštas, į kurį aš visuomet labai mielai sugrįžtu, kuriame džiaugiuosi restauruotomis sinagogomis, pėsčiųjų alėja...

„Žiemgalos legendų“ kolekcijos darbai sėkmingai keliauja po Šiaulius ir po Lietuvą. Man atrodo, kad ji keliaus ir toliau. Pirmoji paroda buvo Joniškyje, mano močiutės krašte neatsitiktinai. Paskutiniu metu tam kraštui stengiuosi atiduoti duoklę.

– Kolekcija susiformavo iš kelių skirtingų.
– Buvau pakviesta į tarptautinį plenerą Žeimelyje kartu su latvių dailininkais. Nesu peizažistė. Ilgai kankinausi, galvodama ką tapyti. Darželio, kuriame apsistojome, auklėtojų išprašiau atnešti Žeimelio legendas. Man atnešė dvi storas knygas apie Žiemgalą, bet ten buvo tik istoriniai, biografiniai, chronologiniai faktai. Viena moteris prisiminė, kad gyveno toks kraštotyrininkas J. Šliavas, kuris buvo nepaprastai šviesus žmogus. Jis išleido knygutę apie Žiemgalos legendas. Mane ji sužavėjo.

Yra labai daug archajinių dalykų, kurie bendri žiemgaliams, gyventiems Lietuvoje, ir žiemgalių palikuonims, gyventiems Latvijoje. Pavyzdžiui, aitvarą jie vadina pūkiu, kuris žiemgalių žmonėms neša turtus. Buvo įdomu atrasti mitus apie lietuvių kilmę, legendas, kalbančias apie tai, kaip susidarė kalnai, apie undines – vadinamas narėmis, laumes.

Esu daug girdėjusi apie Barborą Žagarietę. Teko pravažiuoti visas pasienio kapines. Kai grįžau, pajutau, kad grįžau ne viena. Yra tokia legenda, pasakojanti, kad  abiturientai, studentai, melsdavosi jai, jog išlaikytų egzaminus. Saugumietis neapsikentęs iškasė iš kriptos jos palaikus ir esą išvežė ją tyrinėti. Ji gyveno baroko laikotarpiu ir garsėjo tuo, kad buvo labai geros širdies, turtą atiduodavo neturtingiems. Niekas iki šiol nežino, kur jos palaikai. Kol nenutapiau 18 darbų, tol negalėjau nusiraminti. Tuomet sujungiau tas dvi legendas į vieną.

Antrame progimnazijos aukšte yra ir Lietuvos legendos – nutapiau Birutės, Gedimino legendas ir daug kitų.

− Ar sunku susitarti su vaikais?
− Nereikia jų „užterorizuoti“ pedagogika, tiesiog reikia duoti veiklos. Niekas nemėgsta atviros didaktikos. Mokiniai mėgsta veiklą. Dabar nauji laikai ir kalti vadovėlių medžiagos nebūtina. Kiekvienas išmaniuoju telefonu gali susirasti informacijos apie tai, kas ką reiškia.

− Kuo dailė svarbi vaikui?
− Ja ugdomas charakteris – pradėjai, tai turi pabaigti. Su daile auga siela, bet galima kalbėti labai daug apie daugelį kitų aspektų. Per dailę labai patogu supažindinti su Lietuvos istorija ir tauta, lavinti apie tai, kas tu esi. Globaliame pasaulyje greitai tirpstame, jau nekalbu apie didelę emigracijos bangą. Per dailę galima įskiepyti labai daug.

− Pedagogika atima daug energijos. Neišsenkate?
− Kurti į dirbtuves einu švariu kūnu ir švaria siela. Tikrąja to žodžio prasme duše nusiplaunu visas blogas mintis. Antra, niekada nedirbu vieno darbo, visuomet dirbu ciklais, kurie kartais išauga iki 17, kaip antai Barboros Žagarietės – čia 18 darbų. Niekada nedirbu vieno darbo, nes taip esu išmokyta mokytojo. Nuolat matydavau, kaip mano mokytojas Daniliauskas visada dirbtuvėse pasistatęs 8-10 tapybos darbų dirba. Niekada dažo nesumaišysi vienam darbui. Vienas potėpis ten, kitas potepis ten. Vienu darbu neišsisakau, mažiausiai turi būti bent jau diptikas. Taip lengviau būti produktyviai.

− Labai daug dėmesio skiriate literatūrai.
− Kai neįstojau į Dailės akademiją, aš norėjau studijuoti literatūrą, norėjau būti rašytoja. Pati sau rašau. Kažkada buvau tokiame plenere ir prisirašiau tokių japoniškų haiku. Po penkerių metų pasiėmiau užrašus į rankas ir pamėginau įskaityti. Pasirodo, daktaro raštas, iki šiol negaliu įskaityti savo eilėraščių, teks ieškoti šifruotojo.

− Neįstojote į Dailės akademiją?
− Trūko pusės balo, pavėlavau penkiomis minutėmis į traukinį... Bet aš tai vertinu kaip privalumą – iš manęs niekas nepadarė antrojo Jusionio ar Gudaičio, aš esu aš.

− Esate Ožiaragis.
− Taip. Pats romantiškiausias ir pats praktiškiausias zodiako ženklas. Aš net, pavyzdžiui, pasistengsiu atsisėsti mikroautobuso gale, kad man nereikėtų dirbti kasininke ir kitiems talonus ir išmušinėti. Tai praktiškoji pusė. Romantiškoji pusė – galiu susidėti daiktus į rankines ir dingti iš gyvenimo vietos, jei kas nors man įgrysta. Jaunystėje taip ir būdavo: susidėdavau lagaminus ir manęs nebėra. Pabėgimo atstumai siekdavo 300 ar 200 km. Tai padaryti būdavo lengva. Tarsi Jonas Mekas, kuris sakydavo – jeigu tau blogai, keiski aplinką.

− Vis tiek sugrįždavote.
− Išmintis byloja, kad nuo savęs niekur nepabėgsi.

− Ar išvis yra tekę kovoti su kūrybinėmis kančiomis?
− Taip, yra tekę. Gali atrodyti, kad kuo daugiau tapai, tuo daugiau išmanai, o yra atvirkščiai: kuo giliau į mišką, tuo šis tamsesnis. Kartais pasimeti meniniame pasaulyje. Aš gyvenu tokiu įdomiu laikotarpiu, kai vyksta intensyvi kaita, kai vienu metu grįžtama prie šaknų, kiti ieško savo unikalumo, dar vieni kosmopolitėja, kūrybinės tendencijos supanašėja…
Kiekvienam menininkui reikia priemonių, ir kartais jauti, kad viso to, ką tu darai, niekam nereikia. Bet tai lengvai ateina ir praeina.

Jei nuo dešimties metų kas dvi valandas ar keturias laikai kasdien teptuką rankose, pasidarai kone amfibija. Tai kaip antras kvėpavimas: negali gyventi be tų teptukų. Kartais susiklosto nepalankios buitinės, materialinės aplinkybės ir negali tapyti. Laikas tampa tarsi atimtas, kažkokia jėga neprileidžia prie drobių, turi sutvarkyti kažkokias problemas. Kartais jauti, kad nebėra ko tapyti. Tuomet – keliauji...

Kai suintensyvėjo teroro išpuoliai, ėmiau baimintis tų kelionių, bet aplankiau beveik 40 nematytų objektų Lietuvoje.

Noriu pasakyti, kad Lietuva be galo graži, joje yra tikrai ką pamatyti. Antai Agailių bažnytėlė Šiaulių rajone – visiškai arti. Tai buvo viena mano įspūdingiausių kelionių. Motyvus iš šios kelionės tapiau kalėdinių miniatiūrų parodai. Agailiai, į kuriuos atvažiavau vidury nakties, man padarė didžiulį įspūdį, net šiurpuliukai vaikščiojo kūnu: iš apačios spindinti žvakė nuo Marijos rankų atspindėjo šešėlius. O kur dar restauruoti Suvalkijos dvarai, net ir labai įspūdinga tekstilės paroda Kaune...

– Esate intravertė ar ekstravertė?
– Man atrodo, kad esu mišrus tipas. Kai pavargstu nuo žmonių, lendu į save, dingstu, o kada jų pasiilgstu – išlendu iš savo kiauto.

Parodos darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.