Grupė „Kitava“ 15-ąjį kūrybinės veiklos gimtadienį pasitinka išties įspūdingai – teatralizuota gyvo garso koncertine programa „Balsas vandeny“, kurią palydės ir nauja šio projekto kompaktinė plokštelė.

Tokio vaidybinio-muzikinio koncerto idėja kilo grupės nariams vartant dovanotą tarpukario Lietuvos kariuomenės kareivio dienoraštį. Sąsiuvinyje, menančiame 1933–1938 metus, užrašyti tuo metu populiarių liaudies dainų tekstai, tarnybos kariuomenėje prisiminimai, laiškai mylimajai. Teatralizuotame koncerte atgyja  Smetonos laikų Lietuvos kareivio kasdienybės ir asmeninių išgyvenimų  fragmentai. Tai, pasak grupės narių, jaukus ir šviesus muzikinis-teatrinis pokalbis apie laiką, vertybes, tautinį tapatumą, istorinį virsmą. Į teatralizuotą muzikinį projektą, įvyksiantį lapkričio 23 d. 18 val. „Saulėje“, kviečia „kitaviečiai“ Rasa ir Kęstutis Stoškai. Su jais ir kalbame apie grupę, šventinį sumanymą, muziką ir netgi sąsajas su egzotika.

– Grupė švenčia 15 metų jubiliejų. O kaip viskas prasidėjo?
Rasa: Kaip ir viskas, kas gimsta iš minties. Jei kas nors atliktų labai kūrybingą mokslinį statistinį darbelį, kaip tveriasi grupės... Paprasčiausiai atsiranda bendraminčių, juos susieja maloni saviraiška, ir, žiūrėk, kažkas jau vyksta.

Pradėjome groti šešiese universiteto koridoriuje. Mums buvo labai smagu vakarais po paskaitų, kai universiteto koridoriai buvo tušti, susėsti su instrumentais ir groti. Iš to kilo saviraiška, atsirado muzika, tokia, kurią grojame dabar. Ir smagu, kad mintis įgavo tokį kūną, kuris užaugo iki gražios paauglystės – 15 metų.

– Kas buvo vedlys?
Kęstutis: Rasa buvo vedlė, kadangi jai buvo pasiūlyta formuoti netradicinį liaudiškos grupės ansamblį, t. y. kažką, ko universitete nebuvo. Universitete yra liaudiškos muzikos ansamblis „Saulė“, tad buvo tokių ženklų, kad reikėtų kolektyvo, kuris liaudies muziką atliktų kiek kitaip. Ji ir ėmėsi tos iniciatyvos. O aš buvau šalia.

– Koks jūsų atliekamos muzikos žanras?
Rasa: Čia irgi – didelė istorija. Apie tai rašiau disertaciją. Iš tiesų buvo labai daug niuansų – kaip vadinti tą keičiamą liaudies muziką, kuri yra nestilizuota, nearanžuota. Ko tik nebuvo… ir netradicinė, ir neofolkloras, ir postfolkoras, ir modernus folkloras. Na, ir po mokslinio darbo buvo prieita praktikams ir teoretikams tinkanti išraiška – tai yra modernizuotos raiškos formos.

Kęstutis: Modernizuotas folkloras galbūt yra daugiau mokslinė sąvoka. Kitos grupės groja folkmetalą, folkroką, mes esame tarp folk-rock. Mūsų muzika artima post folk, modern folk stilistikai.

Rasa: Iš tiesų smagu, kad nėra vieno tipažo, kuriame reikštųsi trys grupės ir mums nepakaktų vietos po Lietuvos saule. Tiek grupė „Žalvarinis“, tiek „Thundertale“, tiek „Kūlgrinda“, tiek mes esame kitokio žanro, bet visų šaknis yra ta pati – tai liaudiškos dainos intonacija.

Paskutiniu metu mes modernizuojame ne tik liaudies dainas, bet remiantis tomis intonacijomis, kuriame savo autorines dainas. Džiaugiamės, kad palypėjome dar vienu laipteliu aukščiau – kartais liaudies dainų turinys ypač jaunajai kartai yra sunkiai suvokiamas. Bet tai yra natūralu – nei dabar aria, nei akėja, nei per mergvakarį verkia. Juk tokių dainų turinys aktualus buvo prieš 100–200 metų. Jau jaunų žmonių tėvai šito nebemena.

Tačiau mūsų dainų turinys ir tematika kalba apie lietuviškąsias vertybes, apie tai, kas žalia, apie mūsų kraštą, kas gražu ir vertinga. Liaudies daina, kūryba neša šias vertybės, mes nuo jų nepabėgame.

– Ar turite savo klausytoją?

Kęstutis: Iš tikrųjų turime labai plačią auditoriją – nuo paauglių, nuo moksleivių iki...

Rasa: Nuo septynmečio iki aštuoniasdešimtmečio. Bet mūsų grupės bosisto sūnus irgi jau dainuoja „tiu Lie-tiu-va, tiu ma-na, tiu gaži tėvyne“. Jis galbūt dabar nesupranta, ką daro. Bet dainų intonacijos kaupiasi visą gyvenimą. Gal kada nors jis susidurs su ta liaudies daina, ir ji jam nebus svetima.

Kodėl mamos dainuoja lopšines? Vaikams plečiasi intonacynas, per visa tai jie susitapatina su kultūra, kurioje gyvena ir lengviau priima tos kultūros tam tikrus segmentus. Tai čia irgi tas pat – vaikas atidainavęs tikrai nebijos tos melodijos.

Nesame tokia grupė, kuri į savo pasirodymus pritraukia arenas. Taip nėra, nes mes grojame neformatinę muziką. Bet čia ir yra žavesys – kiekvieną dieną turi galvoti, kaip tą klausytoją išlaikyti ir kaip pritraukti bei auginti naują.

Esame groję ne vienoje jaunimo stovykloje, kur kompanijos taip šoka ir linksminasi, kad patys nesupranta, ką daro. Paprasčiausiai jie džiaugiasi, nes patys netikėjo, jog galima taip smagiai ir įdomiai išsidūkti. Tad džiaugiamės, kad galime susikalbėti su įvairiausia auditorija, net jei ši iš pradžių būna ir skeptiška.

– Ne pirmą kartą klausiama, iš kur kilęs grupės pavadinimas. Bet iš kur?
Kęstutis: Kitava yra kilęs nuo žemaitiško „kitap va“. Tai reiškia „kitaip, va“. Štai taip ir išėjo „Kitava“. Ir galų gale paaiškėjo, kad egzistuoja tokia sala Saliamono jūros salyne. Jeigu pasidomėtumėte ja – oho kokia sala! Esame nusprendę, kad ten švęsime 20 metų gimtadienį.

– Kas jus vienija be muzikos?
Rasa: Mes esame būrelis gerų kolegų, vienas kitą gerbiantys, su sveiku humoru jausmu žmonės. Susirinkę į repeticiją turime bent pusę valandos išsikalbėti, išsilieti. Ta gera atmosfera tarp mūsų yra geri klijai.

Kęstutis: Grupė yra mūsų saviraiška, iš to mes didelių pinigų neuždirbame. Mums svarbiausia koncertuoti. Smagiausia, kai mes vykstame į tolimesnius kampelius ir dviejų-trijų valandų trukmės kelionėje mes diskutuojame.

Dalyvaujame tokioje Čekuolio popietėje. Joje būna du pagrindiniai veikėjai – Gintautas (grupės mušamieji, perkusija) ir Arūnas (groja grupėje akordeonu, skrabalais), o mes prisidedame. Kokių tik temų nepaliečiame – Visatos, politinių, globalių, meilės. Pakankamai intelektualiai kalbamės, nors kartais užsikalbėjęs sustoji degalinėje ir staiga žiūri – vieno žmogaus trūksta.

– Apie koncerto idėją.
Rasa: Labai džiaugiamės, kad 15 grupės gyvavimo metų pažymėsime neeiliniu koncertu. Su tokia perspektyva, į tokį pabandymą, virsmą į kažką naujo. Norime, kad tai būtų daugiau nei koncertas, kuriame būtų dovanojama ne tik gera nuotaika, lietuviška muzika, malonus bendravimas. Tai bus „Kitava“ – ta pati ir visiškai kitokia.

Bandysime per tam tikrus teatrinius, muzikinius, vizualizacinius dalykus džiuginti širdis. Kokia graži ta lietuviška muzika, koks gražus tas lietuviškas žodis, o šitoje darnoje ir harmonijoje galima per jusles sau suteikti galimybę prisiminti, pasvajoti, pamatyti tai, ko nebematome – juk bėgame, lekiame, buitis, darbai, pirmadienis-sekmadienis, pirmadienis-sekmadienis, 2016, 2017, 2018 ir…senatvė.

Todėl kviečiame prie to vandens kaip gyvybės simbolio. Visas kūrybines idėjas ir vertybes, kurias nešame kartu su savo muzika, norime sudėti ant to bėgančio vandens – iš ten kalbės balsas, kuris skatins klausytoją iš tiesų pamatyti, pajusti, išgirsti, ko mes tikrai nebematome, ir pasidžiaugti, kad esame čia, šitame taške, kad esame šiandien Lietuvoje, kuri būna pilka, žalia, balta…

Smagu, kad šitam projektui susibūrė šauni komanda.

Tai aktorius Evaldas Stokė (Panevėžio Juozo Miltinio teatras), Šiaulių dramos teatro jaunas ir perspektyvus aktorius Anicetas Gendvilas, scenarijaus autorius ir režisierius Romanas Dudnikas.

Teatralizuotas muzikinis projektas – šiuolaikiškas ir modernus.     

Juk šiandien mes norime matyti, girdėti ir jausti. Mūsų manymu, pavyko rasti skanią prieigą tarp teatro – kas, atrodo, yra labai uždara, tarp mūsų muzikos ir tarp tos vizijos – šou, ko siekia šiuolaikinė muzika. Ruošdami projektą vieni iš kitų labai mokomės, išvystame kitų kūrybinių meninių perspektyvų. Smagu, kad šitas gimtadienis bus būtent šitoks.

Kęstutis: Metai bėga ir kasmet jauti, kad nori padaryti profesionaliau, save vertini pagal aukštesnius kriterijus. Šis koncertas – naujas „Kitavos“ veidas.

Tiesa, manęs klausia, ko mes renginio plakate tokie rimti. Ateisite į koncertą ir pamatysite kodėl – atsakau. Nesakome, kad grupė pasikeis ar pasikeitė, ji liks tokia, kokia yra. Tiesiog šįkart užsikėlėme kartelę, ir tai vertėjo padaryti.

– Kiek šiandien aktualu tos vertybės, kurios atsiskleis projekte?
Rasa: Tavo tapatumas – tai tavo aplinka, kurioje esi ir kurią jauti. Tai medžiai, paukščiai, vanduo, tavo artimieji, kaimynai, tavo svajonės, ilgesys, norai... Mes kalbėsime apie tai kaip, pavyzdžiui, žvelgdamas į upę ar medį prisimeni tam tikrus dalykus – galbūt pirmąją meilę….Visa tai ir kuria tam tikrą metaforišką kodą finale – žiūrėk, žmogau, kiek tveria žodis, muzika, gamta.

Kodėl šis projektas būtent toks? Prieš metus gavome rankraštį – Smetonos laikų kareivio dienoraštį. Mes tai priėmėme kaip neatsitiktinį atsitiktinumą.

Sąsiuvinį rašė paprastas žmogus, tarnavęs Smetonos laikų kariuomenėje. Jame surašyti prisiminimai, tuo metu dainuotos dainos, sentencijos, laiškai savo mylimajai. Tekstuose – tiek daug paprastumo ir nuoširdumo. Juk tai ne kažkoks raštingas dainius, politikas, visuomenininkas. Jis sudėjo į tuos lapus meilę, pagarbą savo kraštui – taip, kaip jautė, to laikmečio kalbėjimo maniera. Todėl koncerte mes atsidursime tarp šiandienos ir praeities, koncerto turinį sudaro grupės aranžuotos/modernizuotos lietuvių liaudies dainos, autorinės dainos bei dainos iš minėto kario dienoraščio.

Rasa ir Kęstutis viens kitam ir juokais, ir ne juokais neprieštarauja: po kitų metų koncertų maratono po Lietuvą grupė keliaus į Kitavos salą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.