Galima drąsiai teigti, kad šiaulietė Sandra Kazlauskienė – puikus valios, užsispyrimo ir ryžto pavyzdys. Į sporto salę vos prieš trejus metus įžengusi ir tik antrą sezoną varžybose dalyvaujanti 29-erių moteris jau spėjo suspindėti Lietuvos kultūrizmo ir fitneso varžybose.

Šiuo metu bikinio kategorijoje dailių kūno linijų šiaulietė neturi sau lygių – spalį absoliučios moterų bikinio kategorijos čempionės titulą iškovojo antrą sezoną iš eilės. O šį savaitgalį sportininkė išvyksta į Lenkiją, kur savo jėgas išmėgins pasaulio čempionate.

S. Kazlauskienė apie savo pergales kalba kukliai. Anot smulkutės, 158 cm ūgio moters, į sporto salę ji atėjo ne dalyvauti varžybose, o pirmiausia norėdama patikti sau. Be to, ji visuomet žavėjosi raumeningesnėmis merginų figūromis, nes esą plona gali būti kiekviena, o sportiška – ne.

Tad,  kaip sakoma, kartą pabandžius, negali sustoti. Taip nutiko ir S. Kazlauskienei, kuri teigia, kad sportas tapo jos gyvenimo dalimi, o ir tobulėti visada yra kur.

Į sporto salę – po gimdymo
Pasak S. Kazlauskienės, ji į sporto salę „išsikraustė“ tuomet, kai dukrytei sukako pusė metukų. Tačiau jos tikslas buvo ne ruoštis varžyboms, o kaip ir kiekvienos moters – tiesiog norėjo būti pasitempusi, graži ir pirmiausia patikti sau.

„Išbandžiau tikrai ne vieną sporto klubą, kol galiausiai atsidūriau čia, kur esu dabar. Iš tiesų aš ieškojau ne sporto salės, o trenerio, kuris man padėtų įgyvendinti savo norus. O pagrindinis mano noras buvo atrodyti sportiškai“, – apie tinkamo trenerio paieškas pasakojo sportininkė.

Atėjus į sporto klubą S. Kazlauskienę pastebėjo jos dabartinis treneris Armandas Narušis, kuris pasiūlė dalyvauti varžybose. Moteris iš pradžių šią mintį atmetė, nes galvojo, jog tai tikrai ne jai.

Tačiau sportininkė juokėsi, kad treneris buvo labai įkyrus, tad ji galiausiai nusprendė pabandyti. „Susigundžiau, nes varžybos sporte padeda siekti dar aukštesnių rezultatų, padeda tobulėti. O man norisi tobulinti, šlifuoti savo kūną. Nors ir dabar kartais, kai dalyvauju varžybose, negaliu tuo patikėti, ir neretai pagalvoju, ar ten ant scenos stoviu tikrai aš“, – kuklinosi S. Kazlauskienė.

Pasiekimai sporte ir asmeninės pergalės
Tik antrą sezoną sportuojanti S. Kazlauskienė jau gali pasigirti nemenku laimėjimų sąrašu. Pavasarį triumfavo Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio čempionate, naujokių bikinio kategorijoje. Geriausia S. Kazlauskienė buvo ir spalį vykusiose „Lietuvos taurės“ varžybose, kur ne tik užėmė pirmąją vietą  moterų bikinio iki 168 cm kategorijoje, bet ir iškovojo absoliučios moterų bikinio kategorijos čempionės titulą. Pasiektomis pergalėmis sportininkė džiaugėsi ir kitose varžybose. Galima sakyti, šiais metais šiaulietei bikinio kategorijoje tiesiog nėra lygių.

Bet vis dėlto labiausiai S. Kazlauskienė didžiuojasi rudenį iškovotais absoliučios nugalėtojos titulais, kuriuos pavyko laimėti du savaitgalius iš eilės. Anot jos, juk tikrai ne kiekvienai naujokei taip pasiseka.

Be to, kalbėdama apie savo pasiekimus sporte,  S. Kazlauskienė nepamiršo paminėti ir asmeninės pergalės. „Manau, asmeninės pergalės neką mažiau svarbios už pergales, pasiektas sporte. O mano asmeninė pergalė – išmokau perlipti per save. Žinokit, tikrai nėra taip paprasta užlipti ant scenos. Tu tų drabužėlių esi apsirengęs nedaug, visų akys yra įsmeigtos į tave, tad tam pasiryžti, susitvarkyti su tuo jauduliu tikrai nėra taip lengva. Tačiau visas tas palaikymas, kurį jaučiu, mane stumia į priekį. Be to, kiekvienam sportininkui labai smagu, kai teisėjai jį įvertina, tuomet visas sunkus darbas salėje atsiperka su kaupu“, – teigė sportininkė.

Laikosi tam tikro režimo
Anot S. Kazlauskienės, nusprendus dalyvauti varžybose jai teko perlipti per save, bet dabar tuo ji labai džiaugiasi ir pats režimas, kurio privalu laikytis prieš varžybas, jai patinka.

„Nuo to momento, kai nusprendi ruoštis varžyboms, ir prasideda pasiruošimas. Tuomet vyksta visiškai kitoks sportas, kitokia, atidesnė trenerio priežiūra tam, kad neprisiaugintum to, ko nereikia, ir tam, kad užsiaugintum to, ko labai trūksta. Prieš pat varžybas treniruojuosi 6–7 kartus per savaitę. Na, o ne sezono metu treniruotės vyksta tik keturis kartus.

Žinoma, mano mityba taip pat „švaresnė“. Tenka kai ko atsisakyti, o likus keliems mėnesiams iki varžybų iš valgiaraščio yra išbraukiama gan daug produktų, tam tarpe ir saldumynai. O  man tikriausiai, kaip ir dažnai moteriai, saldumynų atsisakyti labai sunku.

Tačiau nepaisant visko, šis režimas man patinka. Pavyzdžiui, pavasarį po tokio režimo savaitę valgiau bet ką ir prisipažinsiu, jog labai pasiilgau tos kontrolės, nes pradėjau labai blogai jaustis. Tad po to vėl kažkaip savaime grįžti prie to savo režimo. Tik aišku, jei nesiruoši varžyboms, tas maistas visiškai kitoks, galima labiau atsipalaiduoti“, – apie tai, kokio režimo laikosi, siekdama išsaugoti dailias kūno linijas, atskleidė S. Kazlauskienė.

Taip pat sportininkė paneigė mitą, jog jos sporto šakos atstovai nieko nevalgo ir laikosi dietų: „Ne sezono metu mes valgome viską, ko norime, aišku, jeigu tik norime. Ir dietų mes nesilaikome, o tiesiog sveikai maitinamės. Mūsų sporte mityba turi būti tokia, kad organizmas gautų visus mineralus, visas medžiagas, t. y. kokybiškus baltymus, angliavandenius, riebalus. Norint užsiauginti kokybišką raumenuką, mityba turi būti visavertė. O jeigu mes laikytumėmės dietų ir nieko nevalgytume, tai tiesiog būtume be formų. Savaime suprantama, jog ne toks mūsų tikslas.“

Didžiausias ramstis – šeima
Paklausus S. Kazlauskienės, ar vyras nepavyduliauja matydamas savo žmoną ant scenos tik su bikiniu ir į ją įsmeigtas šimtus akių, moteris tik nusišypsojo ir atsakė: „Mano vyras pats buvo sportininkas ir jis puikiai žino, kas yra azartas ir tikslo siekimas. Iš tikrųjų jis – šaunuolis. Nepavydi, supranta. Scena yra scena ir ten nekyla jokių pašalinių minčių. Svarbiausia – kuo geriau pasirodyti, papozuoti. Taigi vyras mane palaiko, džiaugiasi mano pasiekimais ir, kai grįžtu iš varžybų, mane sveikina, pasitinka su dovanomis. Pavasarį jis pats važiavo į visas varžybas, stebėjo mano pasirodymus, o dabar tokios galimybės dėl darbo jam nebuvo. Šiaip didžiausias mano ramstis – šeima. Labai smagu, kai mano trejų metų dukrytė ateina prie manęs, kai puošiu bikinį, juo grožisi. Tos jos emocijos ir labai juokingos, ir labai mielos.
Mano mamytė taip pat visuomet pagiria mano išvaizdą. Tik labai gaili manęs dėl griežtos mitybos  pasiruošimo varžyboms metu. Toks jausmas, kad kitiems sunkiau į mane žiūrėti nei man pačiai.

Be to, net mano garbaus amžiaus močiutė yra mano fanė, visuomet pasidomi, kaip man sekasi. Tad esu be galo laiminga, nes artimųjų palaikymas man labai svarbus.“

Žinoma, didelio palaikymo S. Kazlauskienė sulaukia ir iš savo trenerių – A. Narušio ir Arūno Vandžio, kuris, beje, šį rudenį Prahoje vykusiose kultūrizmo ir fitneso varžybose iškovojo auksą medalį: „Vis dėlto mano pergalės yra komandinis darbas ir už jas esu be galo dėkinga savo treneriams. Didžiuojuosi savo komanda. Apskritai nuostabu, kiek stiprių sportininkų turi Šiaulių miestas.“  

Anot S. Kazlauskienės, tokio stipraus palaikymo ji sulaukia ne veltui – pradėjus sportuoti ji gyvena visavertiškesnį gyvenimą.

„Manau, sportininko gyvenimas vis tiek yra sveikesnis. Ir aš galiu pasakyti, jog pradėjus sportuoti mano gyvenimas tikrai tapo kokybiškesnis. Nors daug kas iš šalies manęs gailisi, sako, jog daug ko atsisakau, bet taip tikrai nėra. Toks režimas ir disciplina kaip tik man“, – prisipažįsta S. Kazlauskienė.

Kompleksas virto privalumu
S. Kazlauskienė džiaugėsi, kad sportas joje išugdė stiprią valią, o stipri valia, anot jos, lygu stiprus charakteris. Be to, sportininkė pažymėjo, kad sportas jai padėjo save realizuoti. Dėl žemo ūgio kompleksavusi moteris, sportuodama pamatė, kad tai ne trūkumas, o privalumas: „Aš anksčiau netgi kompleksuodavau, jog esu itin žema. O dabar treneriai man visada sako, jog mano ūgis yra didžiulis pliusas, nes man ir raumenukas kitaip auga, yra gražesnis, žodžiu, vieni pliusai. Tad esu labai patenkinta, kad pagaliau galiu save kažkur realizuoti bei galiu būti kažkur ir didelė.“

Į klausimą, ar savo ateityje dar ilgai mato sportą, S. Kazlauskienė pasikartojo ir atsakė, kad  tai, ką daro, jai patinka. Pasak sportininkės, kai kurie jos gaili ir galvoja, kad į sporto salę ji eina kaip į darbą, tačiau taip nėra.

„Kiek dar leis galimybės, tikrai sportuosiu. Norėčiau kažko pasiekti ir užsienyje, ne tik Lietuvoje. Tad dar, manau, turiu ką nuveikti ir iš sporto pasaulio greit nedingsiu. Bent jau taip norėčiau“, – vylėsi šiaulietė.

Išvyko į pasaulio čempionatą
Na, o dabar susišlavusi čempionės titulus Lietuvoje S. Kazlauskienė intensyviai ruošėsi pasaulio čempionatui, kuris vyksta šį savaitgalį Lenkijoje.

„Galima sakyti, kad tai svarbiausios šio sezono varžybos. Nors man svarbiausios varžybos buvo Lietuvoje. Labai norėjau gerai pasirodyti spalį vykusioje „Lietuvos taurėje“ ir džiaugiuosi, jog viskas taip gerai pavyko.

O į pasaulio čempionatą vykstu neturėdama kažkokių labai didelių lūkesčių. Iš tikrųjų nieko nesitikiu. Mes ten važiuojame tam, kad aš užlipčiau ant scenos, atsistočiau prie tų tikrų bikini ir pasižiūrėčiau, ko man dar trūksta, kokiu keliu reikia eiti“, – prieš išvykstant į pasaulio čempionatą atviravo sportininkė.

Nors apie pasaulio čempionatą S. Kazlauskienė kalbėjo gan nedrąsiai, vienu dalyku ji labai džiaugėsi – bikinio kategorijos ten bus kas 3 cm, tad, anot 158 cm ūgio sportininkės, ji jausis savo vėžiose.

„Džiugu, kad varžysiuosi su savo ūgio kategorijos priešininkėmis, nes iš tiesų Lietuvoje labai pasigendu daugiau kategorijų. Man labai norisi atsistoti šalia tų mažulyčių. Kai scenoje atsistoji šalia aukštos sportininkės, kartais jautiesi nelabai smagiai. Aukšta mergina vis tiek atrodo visai kitaip nei žema – pas ją ir kojos ilgesnės ir tas vaizdas kitoks. O pasaulio čempionate manęs laukia panašaus ūgio varžovės“, – tuo, kad pagaliau jėgas išmėgins tarp panašaus ūgio sportininkių, džiaugėsi S. Kazlauskienė.

2016 11 11 01

Vilniaus kultūrizmo, fitneso ir bikinio taurės varžybose S. Kazlauskienė iškovojo absoliučios moterų bikinio kategorijos čempionės titulą.  
Asmeninio archyvo nuotr.

2016 11 11 15

S. Kazlauskienė ir varžybose ją dalyvauti įkalbėjęs treneris A. Narušis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų