facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Solidžios padėkos ir žinia iš Olandijos
„Šiandien, minėdami ir kartu sveikindami profesorių Vitolį Trušį gražaus 80-ojo jubiliejaus proga, galime pasidžiaugti, kad jis svarbus, reikalingas ir mylimas yra ir Šiauliuose, ir Pasvalyje, ir visoje Lietuvoje. Aš, kaip „Žiemgalos“ draugijos prezidentas, didžiuojuosi, kad čia tarp mūsų yra vienas talentingiausių ir ryškiausių pastarųjų 50 metų Europos mozaikos meistrų, sukūręs daug monumentalių darbų Šiauliuose, Vilniuje ir Pasvalio krašte. Kur bebūtų gyvenęs, profesorius visada  mintimis buvo su savo vaikystės Žiemgalos kraštu, Pušaloto kraštovaizdžiu.

Malonu priminti, kad už daugybę jubiliato darbų, šiandien puošiančių ir turtinančių Šiaulių apskrities ligoninės, Dramos teatro, P. Višinskio viešosios bibliotekos ir jos filialo, gimnazijų, universiteto erdves V. Trušiui 2007 m. suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, mozaika „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitetui 1979 m. įvertinta valstybine premija.

Prof. Vitolio Trušio – Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (vardas suteiktas 1986 m.) – darbai puošia ne tik mūsų šalį. Prieš savaitę minėjome Šiaulių miesto 780 metų jubiliejų, o šventėje viešėjusi Olandijos Eteno Lero merė didžiuodamasi pasakojo, kad miestas išgirdo prieš metus išsakytą  mano prašymą. V. Trušio dovanota Van Gogo mozaika neseniai iš naujo buvo pristatyta gyventojams ir šalia jos pritvirtinta lentelė (kūrinio metrika), kurioje užrašyta autoriaus pavardė, šalis ir šio kūrinio dovanojimo susigiminiavusiam su Šiauliais miestui  metai – 1993. Ir nuotrauką atsiuntė iš to antrojo mozaikos atidarymo.

Vitolio Trušio darbus kuo palankiausiai vertina visa Lietuva. Šiandien malonu pranešti ir įteikti Lietuvos kultūros ministro Šarūno Biručio pasirašytą Padėkos raštą profesoriui Vitoliui Trušiui  garbingo jubiliejaus proga už viso gyvenimo kūrybinę veiklą“, – kalbėjo Šiaulių miesto vicemeras Stasys Tumėnas Pasvalio krašto muziejuje per V. Trušio personalinės parodos atidarymą  – rugsėjo 16-ąją.

Šiaulių universiteto rektoriaus prof. Donato Jurgaičio padėką jubiliatui, buvusiam universiteto Senato nariui, už „ilgametį pedagoginį  ir kūrybinį darbą“ įteikė miesto garbės pilietis, Lietuvoje gerai žinomas kalbininkas prof. Kazimieras Župerka.

Pasvalio savivaldybės meras Gintautas Gegužinskas, išsakydamas visų parodos atidaryme susirinkusiųjų mintis, pasidžiaugė, kad žinia apie kraštiečio, meno žvaigždės Vitolio Trušio parodos atidarymą pritraukė į muziejaus salę tiek daug kultūrai ir menui prijaučiančių žmonių, dėkojo, kad jubiliatas savo pasiekimais garsina Lietuvą, pageidauta, kiek galima dažniau atvykti į savo Žiemgalos kraštą. Tais žodžiais išsakyti su tos dienos situacija susiję linkėjimai. Paprotiniai linkėjimai – sveikatos ir laimės – mero be žodžių buvo išreikšti austos juostos užrišimu, aidint plojimams. Lietuvoje nuo seno proginei juostai priskiriama gydomoji galia, jungties su aukštesniuoju pasauliu ir tarpininkavimo plačiąja prasme funkcijos. Užrišama juosta atliko ir jubiliato bei jo šventėje dalyvaujančių bičiulių, draugų, bendradarbių, pažįstamų dvasinių ryšių palaikymo tarpininkės vaidmenį.

Sveikinta ir dainomis, ir eilėmis, ir sodo gėrybėmis, ir gėlėmis...
Dvigubą V. Trušio šventę – gimtadienį ir parodos atidarymą – pradėjo nuostabaus balso savininkė iš Mikoliškio Rasa Andžiuvienė, sveikinimui pasirinkusi amerikiečių dainininko  Frank Sinatra  (1915–1998) kūrinį „Mano kelias“, kurio žodžiai –  „Kiek daug gerų žmonių / Likimas lėmė man pažinti! / Turiu tikrų draugų / Ir neteks jais nusivilti“ – tarsi iš paties jubiliato biografijos išrašyti. Pirmiausia būtina priminti, kad R. Andžiuvienės vadovaujamas Pasvalio kultūros centro Mikoliškio skyriaus vokalinis moterų ansamblis „Rasa“ klausytoją užburiančiomis dainomis įvairino žemiečio Vitolio 77-ųjų metų jubiliejų, švęstą Šiauliuose per miesto 777-ąjį gimtadienį, jaudinančiomis melodijomis papildė V. Trušio knygos „Užgeso mano Gabija“ pristatymą 2013 m. rudenį Pušaloto bibliotekos salėje. Šįsyk skambėjo A. Raudonikio ir A. Selelionio „Mėnesiena“, A. Kulikausko „Gintarai“, L. Remeikienės „Lietaus tango“, savo turiniu ir melodika pasakojančios apie meilę, vienatvę, ilgesį...

Išgyvendamas begalinį dėkingumą ansamblio vadovei, dailininkas šįkart prabilo apie iš anksto nesuderėtus mainus: „Rasos portretas jau gatavas. Ji labai nustebs save pamačiusi mano namuose. To portreto šioje parodoje dar nėra...“

Kai solistę R. Andžiuvienę pakeitė Pušaloto delegacija, matyt, jubiliato ausyse tebeskambėjo ką tik girdėtos dainos žodžiai: „Ir tik dabar aš supratau, / Kad gyvenu ne vien tik sau“. Ne, tai ne apie studentiškų laikų akmens mozaiką, senokai dovanotą Pušaloto mokyklai, ir ne apie molbertinius paveikslus, akvareles ar piešinius, kurie, atsiradus domesiui ir kilus interesui, galėtų virsti miestelio muziejaus kvintesencija.  

Dainos užuomina apie gyvenimą „ne vien tik sau“ jubiliato mintyse turėjo iškilti plačiame jo kūrybos kontekste, būtent, kaip sugrįžimas į vaikystės kaimą, kaip susitikimas su linksmus, o kartais ir minorinius įspūdžius keliančiomis vietomis, kur ne tik atgaivinama atmintis, bet ir naujai atrandama, kur gimsta eskizai, etiudai, o kartais ir užbaigti kūriniai.

Pastelėse „Gimtinė“, „Kelias“, „Draugystė“, „Kruoja“, „Dangaus mėlynė“, „Senas tiltas“, „Sutemose“ ir kt. kūriniuose savitai ir subtiliai parodoma vaikystėje išbraidžiota lygumų erdvė (Vitolio tėvas, kaip smetoninės Lietuvos matininkas, vienai vasarai prieš pat 1940-uosius buvo išsiųstas žemėtvarkos darbams į Pušalotą, čia šeima liko gyventi) ir protėvių dvasia.

Tą šventišką gimtadienio vakarą Pušaloto seniūnė Paulyna Stravinskienė broliams dailininkams – Vitoliui ir Raimondui Trušiams, abiem gimusiems rugsėjo mėnesį, – padovanojo po gražiai parudusios juodos duonos kepalą, papuoštą reljefiniu žodžiu „Pušalotas“. Duona yra ne tik pagrindinis ir paprasčiausias maistas, visaip išgarsintas mūsų tautosakoje, bet ir dvasinio peno simbolis. Be abejonių, to dvasinio peno savo kūrybai tame vaikystės miestelyje sėmėsi abu broliai. Asta  Bitinaitė straipsnyje „Dailininkas Vitolis Trušys savo 80-metį šventė Pasvalyje“ („Darbas“, 2016 09 20) cituoja jubiliato prisiminimų fragmentą: „Patamsėjusi pavasario sniego juosta. Pro nuogus medžius pilkuojanti medinė bažnyčia. Kelios pušaitės kapinėse. Toks pirmasis mano peizažas, nutapytas prieš daugelį metų Pušalote.“

Šias korespondentės mintis galima papildyti kitais dailininko prisiminimais: „Pušaloto pleneras  buvo ypatingas: pušalotiečiai – kaip niekur kitur – pasirodė labai vaišingi. Kiekvieną vakarą buvome kviečiami į svečius; prie gausiai nukrauto stalo skambėdavo dainos ir muzika, poezijos skaitymai, prisiminimai ir pokštai. Sukūriau peizažą pastelėmis su Pušaloto varpine, keletą darbų iš Pabuojų kaimelio, o ypač patenkintas Toliūno malūno paveikslais. Vieno šimtamečio pušalotiečio išraiškingas veidas man labai tiko kompozicijoje „Toliūnų malūne“. (V. Trušys, Laikas virto akmeniu, 2010, p. 229–230). Tiesa, visos tais metais (2008) Pušalote nutapytos pastelės nukeliavo į privačią kolekciją.

Pušalotiečių svetingumas ir vaišingumas, akcentuotas citatoje, labai akivaizdus buvo ir kraštiečio 80-mečio minėjimo metu: vyr. bibliotekininkė Vera Mašalienė ir pušalotietė Kristina Kutienė iš savo darželiuose suskintų gėlių sukomponavo po nuostabią puokštę, kad jos Vitoliui primintų jo buvusių namų palangėje Mamos rūpestingai augintas įvairiažiedes. Pušalotietė Jovita Juknienė įteikė didžiulį – tikrą, ne dekoratyvinį – krepšį savo sodo gėrybių, o Vitalija Nevronienė šiai progai specialiai suliejo gardų sūrį. Tai materialinės vaišės.

Nenusakomu dvasiniu penu ir širdies atgaiva virto Genovaitės Kriaučiūnienės kreipimasis į du  broliukus dailininkus: „Mylimas, gerbiamas, laukiamas prof. Vitoli, mūsų kraštieti!  Mielas Raimondai! Pušalotiečiai atvežė Jums nuoširdžiausius sveikinimus.“ O tie sveikinimai pradėti G. Kriaučiūnienės eilėmis. Pirmiausia  autorė sakytiniu peizažu visus nukėlė  į Pušalotą: „Kur ramiai Lėvuo sau teka / Ir Amata vingiuoja, /  Nedidelėj pušų kalvelėj bažnytėlė stovi – / Pilka medinė nedidukė, /  Per tėvų namų langą /  Vaikystėje kasdien regėta...“  Po to – vaikystės epizodai: „Pirmoji raidė, piešinys pirmasis / Ir meškerė pirmoji čia – Pušaloto krašte“...

Svetingumas, draugiškumas, pagarbumas Jubiliatui ir jo parodos svečiams buvo itin akivaizdus kiekviename Pasvalio krašto muziejaus direktorės Vitutės Povilionienės žingsnyje nuo pat rengimosi šiam susitikimui pradžios. Šiaulių universiteto emeritų klubo nariai, žinoma, ir pats šventės „kaltininkas“ be galo dėkingi muziejaus vadovei už  rūpestį. V. Trušys atskirai dėkoja nepakartojamo dėmesingumo ir gerumo vairuotojui, pasvaliečiui Vytautui Nevuliui.

Būtina atkreipti dėmesį, kad Pušaloto seniūnė P. Stravinskienė juodos duonos kepalėlį – kraštiečių draugiškumo išraiškos akcentą – į salę įnešė ant puošnaus ilgo lininio rankšluosčio, kaip menininko gyvenimo kelio ir turtingo jo vidinio pasaulio, virtusio pastelėmis, akvarelėmis ir monumentaliosios tapybos darbais, simbolį.

Mūsų etnokultūroje aiškinama, kad lininis (lietuvių senajame tikėjime linas, be kitų prasmių,– sveikatos ir pagijimo ženklas, apsauga nuo blogųjų dvasių) rankšluostis, gautas dovanų, – tai tam tikra nuoroda į tolimesnį gyvenimo kelią. Ir dar svarbu, iš kieno rankų rankšluostis gaunamas. Juk kaip tik per tą žmogų dovaną priėmusiajam ateina galimybė veikti, rūpintis, kurti kažką nauja ir tuo džiuginti kitus. Taigi, rankšluosčio simbolyje užkoduoti palinkėjimai – šįkart užuomina į galimą dovanotojo ir apdovanotojo bendradarbiavimą, sprendžiant pušalotiečiams mielą problemą: brolių Vitolio ir Raimondo Trušių muziejaus steigimą mokyklos pastate.

Panevėžietis dailininkas ir fotomenininkas Sigitas Laurinavičius, sveikindamas jubiliatą, visus parodos dalyvius užbūrė iš širdies plaukiančiais, gera linkinčiais žodžiais. Jis džiaugėsi, kad buvęs prof. V. Trušio studentas, buvęs jo vadovaujamų žiemgališkųjų plenerų dalyvis, išsakė begalinį pasitenkinimą, kad gali būti šalia mokytojo per jo šventes. Primindamas lietuvių patarlę „Kas eina tyliai – eina toli“, labai glaustai nubrėžė pagrindinius V. Trušio kūrybos bruožus, akcentavo menininko dvasinį turtingumą, mozaikomis ir kitais kūriniais įamžintą meilę savo kraštui bei visai Lietuvai.  

Jubiliatą sveikino Šiaulių fotomenininkas, Mikelio prizo laureatas, Felikso Bugailiškio premijos laimėtojas Algirdas Musneckis su žmona Birute, įteikdami labai originalią trijų komponentų dovaną: paveikslą-portretinę kompoziciją, kurią dovanotojas eksponavo 2004 m. personalinėje fotografijų parodoje, ir šviesa užrašytus buvusio kolegos biografijos du variantus (filmuotos medžiagos ir nuotraukų kompaktus).

Sukaktuvininką savo atvykimu pagerbti be galo sujaudino buvę klasės draugai – Pušalote gyvenąs Mykolas Tamošauskas ir vilnietis Jurgis Navikas, buvęs katedros vedėjas Šiaulių pedagoginiame institute Pranas Jankauskas su žmona Irena, dabar gyvena Kupiškyje, nudžiugino susitikimas parodų salėje su naujų mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininku Lietuvoje, Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesoriumi Libertu Klimka... Reikia atsiprašyti visų kitų jubiliatui mielų svečių, kurių straipsnyje neįmanoma išvardyti. Kiekvieno jų ištartas palinkėjimas, palydėtas gėlių žiedais, šiltas rankos paspaudimas virto visiems regima R. Andžiuvienės atliktos dainos realybe:
Dabar širdim jaučiu –
Už viską jums esu dėkingas.
Todėl ištart turiu:
Taip – aš LAIMINGAS.

Sunkiai paaiškinama trauka menui
Ne vienam gali kilti klausimas – „Kas lėmė dviejų brolių tapatų būties žemėje  pasirinkimą?“  Knygoje „Gyvenimas virto akmeniu“ V. Trušys rašo: „Motina visą gyvenimą buvo jautri menui, ji mane skatino piešti, negailėdavo pinigų – nors jų labai trūko – dažams, teptukams, drobei nusipirkti. Tėvas pykdavo, kad aš visą laiką „priskretęs“ prie paveikslų – nepadedu motinai namų darbuose, ravėti daržus, prižiūrėti tada dar labai mažą brolį. Kartais dirbdavau pasislėpęs – dažnai pasistatydavau drobę palėpėje prie langelio ir čia leisdavau dienas tapydamas“ (p. 56).

Jauno dailininko V. Trušio kūrybinio kelio pradžia sutampa su vadinamosios „tyliųjų modernistų“ kartos formavimosi laikotarpiu. 1970 m. Vilniaus dailės salono (priešais P. Cvirkos paminklą) nedidukėje salytėje atidaroma Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojo (čia pradėjo dirbti 1961 m.) V. Trušio pirmoji personalinė tapybos paroda.

„Eksponavau darbus, kurie šokiravo ne tik žiūrovą, bet ir dailininkus. Didesnę parodos dalį sudarė abstraktūs paveikslai ir koliažai – drąsi, nežabota jaunystė! Sovietinės sistemos sargai tuoj pat apie tai pranešė Dailininkų sąjungai ir kitą dieną mano paveikslus nukabino“ (Laikas virto akmeniu, p. 141).

Tie darbai savitai dekoratyvūs. Motyvus, temas net sunkoka iššifruoti. Ne veltui 1994 m. „Laiptų galerijoje“ surengta paroda „Užmirštas Trušys“ visiems buvo labai netikėta.

Taigi, paroda veikė tik vieną dieną, bet jos pasekmės dailininką persekiojo visą sovietmetį, neišnyko nė dabar. 1970 m. ŠPI Mokslinės tarybos nutarimu V. Trušys buvo patvirtintas l. e. docento pareigoms Piešimo ir darbų katedroje, po metų – docento pareigoms (1971 10 25 Rektoriaus įsakymas nr. 370). 2013 m. V. Trušys  prašyme Mokslinio darbo stažo nustatymo komisijai rašė: „1972 m. Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto rektoratas mano asmens bylą išsiuntė Aukščiausiajai atestacinei komisijai prie TSRS Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos, prašydamas patvirtinti ŠPI Mokslinės tarybos man sutektą docento pedagoginį mokslo vardą. 1973 09 07 Aukščiausiosios atestacinės komisijos (VAK) plenumas atmetė ŠPI prašymą suteikti man docento mokslinį vardą. Priežastys nenurodytos. Galima manyti, kad mano meninė kūryba neatitiko socialistinio realizmo menui keliamų reikalavimų.“
Ideologiniu aspektu anuo metu svarbu buvo meno partiškumas: kūryboje turėjo atsispindėti socializmo idealų skelbimas ir gynimas, varančiųjų istorijos jėgų supratimas ir šlovinimas; privalu  buvo vaizduoti tipiškus charakterius, kurie išreiškia socialistinę pasaulėžvalgą, aktyvų kovotoją dėl socializmo įgyvendinimo; privalu propaguoti internacionalumą, orientuotis į revoliucinio gyvenimo vystymosi vaizdavimą, herojaus kovotojo aukštinimą, garbstymą.

V. Trušio kūryba neatitiko nė vieno socialistinio realizmo, kaip sovietinės meninės sistemos, principų. Tad visam gyvenimui buvo atimta teisė mokslininko valstybinei pensijai gauti net ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Menotyrininkė dr. Simona Makselienė, informuodama žiniasklaidą apie V. Triušio parodos atidarymą 2014 m. Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“,  rašo: „Maždaug nuo 1980-ųjų V. Trušio stilistika radikaliai pasikeičia. Jis pereina prie hiprrealizmo, turinčio metafizinės tapybos aidą.  Trušio hiperrealizmas yra savitas: jo pamėgti motyvai yra ne objektai (natiurmortai), bet peizažai. Ne bet kokie peizažai, o... itin nykūs, monotoniški tiek linijų, tiek spalvinės gamos prasme, Aukštaitijos arimų peizažai.“ Jie neturi išraiškingų vietovių ar reljefų, leidžiančių „užsikabinti“ tapant meno kūrinį. S. Makselienės žodžiais tariant, „vieninteliu atspirties tašku tampa horizonto linija ar ariamų dirvonų vertikalės“, formuojančios labai asketišką, minimalistinę kompoziciją, „kuri derinama su 2–3 tonų spalvine gama, ir „jokio efektų ieškojimo – tik pažliugusių dirvonų kvapas ir atsiskyrėliška kelionė per juos“.

„Paprastumas ir  ramybė, išgauti meistriškais štrichais“, – taip V. Trušio darbus apibūdina dailininkas S. Laurinavičius.

A. Kazlauskas straipsnyje „Du broliukai – dailininkai“ (Šiaurietiški atsivėrimai. Pasvalio krašto istorijos, kultūros leidinys, 2000, Nr. 1) pasakoja, kad jubiliejinėje Pasvalio-500 parodoje  kiekvienas jos lankytojas gėrėjęsis išraiškingais V. Trušio peizažais, „nors natūra, kūrėjo pasirinkta, atrodė tarsi be jokios įdomesnės išvaizdos: pilki arimų plotai, sulamdyta vėlyvo rudens laukų pakraščių žolė, labai gyvas apleisto tvenkinio vanduo...“  

Menotyrininko Vytenio Rimkaus teigimu, „nelengva surasti gražų peizažą lygumose: pieva, pelkė, arimas ir, atrodo, nieko daugiau. Bet V. Trušys kaip tik ir sugeba pastebėti tokių peizažų pačią dvasią“ (www.15min.lt).

Kur tų gebėjimų ištakos? Vieno tiesmukiško atsakymo, matyt, nėra.  Menotyrininkė S. Makselienė  V. Trušio gebėjimą meistriškai perteikti Žiemgalos krašto peizažą aiškina pasitelkdama mozaikas. Pasak jos, mozaikininkai dirba su akmenimis, „tad vaikščiojimas po laukus, ieškant tinkamos medžiagos yra, matyt, dažnas V. Trušio užsiėmimas“, todėl jis ir išmanąs ir jaučiąs žemės magiją, kuri menininkui esanti „pagrindinė veikėja, kurios portretą kuria savo peizažais“, savotiškai viską poetizuodamas ir sutaurindamas.

Reikia įsiklausyti ir į V. Rimkaus (mediapro.lt/Vitolis-trusys) mintis apie V. Trušio, kaip dailininko, kūrybinius ieškojimus: „Tapant molbertinius darbus (ypač pirmais kūrybos metais) formavosi dailininko braižas, vyko savito stiliaus ieškojimai, dažnai prieštaringi, diskusiniai. Atsisakė daugelio efektingų tapybos priemonių, dėmesį sukaupė į giluminį paprasčiausių kasdienių motyvų ir reiškinių pažinimą bei pateikimą. Tapybos pobūdis, kūrybos maniera, braižas – artimi monumentaliesiems darbams. Paveikslo nuotaika kuriama ne siužetiniu pasakojimu, o spalvų santykiais, linijų ritmu. Tai drobės „Arimai“, „Senas paveikslas“, „Iš Pušaloto“, „Senas namas“, „Kelias“, „Rimo portretas“.

Dailininko A. Kazlausko teigimu, 1997 m. Pasvalio krašto muziejuje eksponuotoje parodoje  monumentalistas V. Trušys žiūrovams „atsiskleidė kaip peizažistas – vietomis vien lyriškas, vietomis – lyriškai dramatiškas“. Visus jį pažinojusius labai nustebino pasteles lydintys ketureiliai-etiudai, kuriuos straipsnio autorius pavadino raktu į V. Trušio paveikslų esmę: „Tarp ketureilio ir pačios pastelės apgalvotai „palikta“ vietos žiūrovo minties, interpretacijos laisvei.“

V. Trušio 75-ųjų gimimo metinių išvakarėse Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje atidaryta jo pastelinių  darbų paroda. „Dailininko peizažuose atgyja molingos Šiaurės Lietuvos lygumos – pažliugusios, išmaurotos traktorių ratų, paskendusios miglose, papilkėjusios, o iš portretų žvelgia per plenerus sutikti paprasti žmonės“, – rašyta bibliotekos informacijoje (2011 09 20).

Tada  jubiliatas pasakojęs, kad grįžęs po tapymo iš laukų, pagautas matytų vaizdų įspūdžio ir vieną kitą eilėraštį parašąs, o iš jų susidėliojo poezijos knygelė „Už horizonto“ (2006).

Poetišką menininko prigimtį, kuri verčia kitomis akimis pažvelgti į supančią aplinką, liudija  parodos „Žemė“ katalogo įvado fragmentas: „Ūkanotoje tolumoje tirpstanti horizonto styga, plienu spindinti drėgna šviežia suarto lauko velėna, pražilęs kuokštas sudžiūvusių smilgų griovio pakraštyje, dar nespėjusio ištirpti pavasarį sniego ir pirmojo rudeninio leduko baltas raštas juodame žemės lope, rudu rudens apsiaustu tebevilkintis ąžuolas, boluojantys beržai violetiniuose alksnynuose, papuoštose pakelės vėjų suneštų lapų spalvomis, apleistas aklas namas, apaugęs jau pajuodusiais kiečiais, – mano peizažas vėlyvą ir ankstyvą pavasarį. Žemė, lygumų kilimas, raštuotas bėgančiomis į tolį keliukų linijomis, susilieja su pilku dangaus pergamentu – plati ir rami Šiaurės Lietuvos erdvė visada neatskleista paslaptis.“ Kokie poetiški šio fragmento palyginimai, koks spalvų žaismas!

Žiemgališkieji motyvai, jos dvasia susiklostė į parodos „Pastelių posmai“ ciklą, kurio paveikslais dailininkas tęsia ir netgi deklaratyviai įtvirtina „regionalizmo“ (Regionalizmas – tai apmąstyta kūrybinė pozicija, grįžimas prie savo ištakų, tai pasaulėžiūros ir pasaulėjautos deklaracija) liniją,  2000 m. eksponuotas Šiauliuose ir Kaune (mediapro.lt/Vitolis-trusys).

Pasvalio krašto muziejaus erdvėse „įsikūrusi“ dabartinė V. Trušio paroda gausi portretų, kurie tarsi iš visų pusių supa savo kūrėją. Dažniausiai tai portretuojamo asmens kūno dalies iki juosmens atvaizdas, įkomponuotas paveikslo apačioje ir tokiu būdu atveriantis aukštą perspektyvą, originaliai papildantis už jo esantį peizažą.

„Kadangi hiperrealizmas yra draugiškas portreto žanrui, – sako dr. S. Makselienė, – tai šiuose darbuose galima iš tiesų grožėtis meistrišku Trušio piešiniu, plona nepastozine tapyba, precizišku darbo išbaigtumu“. Ir tęsia: „Įdomus paradoksalus hiperrealizmo efektas yra tas, kad jis nereiškia natūralistiškumo ar buitinio tikroviškumo.“ Pasak menotyrininkės, šia maniera sukurti V. Trušio portretai savotiškai poetiški, o vaizduojami asmenys netgi idealizuoti.
Su tapybos ir akvarelės darbais dalyvavo Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje,  Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje. Paveikslų yra įsigiję Maskvos, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių muziejai, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos dailės muziejuje saugomi darbai“ „Motina“ (1966), „Natiurmortas su laikrodžiu“ (1968), „Ruduo prie Platelių“ (1978), „Autobiografija“ (1987).  

„Laikas, atrodo, prabėgo kaip viena diena“,– tai  Lietuvos dailininkų sąjungos nario V. Trušio žodžiai, išsakyti  ne tik korespondentei A. Bitinaitei. Jie, matyt, buvo  daugsyk kartojami tą šventinį vakarą.

2016 09 23 07

Algirdo ir Birutės MUSNECKIŲ nuotr.

Į viršų