facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kartu su miestu 75-ąjį jubiliejų švenčiantis menininkas profesorius Antanas Visockis miestui ir jo žmonėms dovanoja rinktinę savo ir kolegos, sielai artimo bičiulio iš Latvijos Janio Spalvinš akvarelių parodą „Akvarelės šviesa“. Parodoje pristatomi geriausi šių dailininkų pastarųjų metų darbai jau eksponuoti Lietuvos ir užsienio galerijose bei naujausios menininkų akvarelės.

Pokalbio metu prieš pat parodos atidarymą A. Visockis prasitarė, kad save laiko visišku akvarelės mylėtoju. Jis puoselėja akvarelės tradicijas ir savitumą, demonstruoja išskirtiną spalvos skaidrumą. Dailininkas jau nebesuskaičiuoja, kelinta čia jo paroda, ir tikina, kad serga nepagydoma dailės mylėtojo ir puoselėtojo „liga“.

– Kodėl nusprendėte rengti bendrą parodą?
– Tik ką praėjo Šiaulių miesto jubiliejus. Mano kolega ir geras draugas Janis Spalvinš yra vienas iš didžiųjų tarptautinių akvarelistų, tačiau kelią mes pradėjome nuo Baltijos šalių labai labai seniai. Tuo metu Baltijos šalis buvo mūsų akvarelistų tarsi koks sąjūdis, vyko didžiuliai forumai. Janis buvo organizatorius ir to pradininkas Latvijoje. Taip mus sujungė meilė ir idėja akvarelei. Taigi, įvairiose bienalėse, forumuose dažnai susitikdavome. Galiu pasakyti, kad mus jungia Baltijos jūra, baltų gentys, meilė akvarelei, tačiau tuo pačiu ir skirtybė. Paradoksalus dalykas – bet skirtybė savotiškai jungia. Principas mene ir yra skirtingų asmenybių pabrėžimas.

Druskininkuose dalyvavome plenere ir kilo idėja, kad savo jubiliejinę parodą darysiu ne vienas. Janis tarsi atvažiavo su savo darbų kraičiu ir mane pasveikino. Savo darbus šiuo gestu jis dedikuoja man ir Šiaulių miestui.

– Kokia yra parodos idėja?
– Apie pagrindinę parodos mintį ir idėją galiu pasakoti tik pagal save. Įvairiomis interpretacijomis dominuoja jūros tema, labai monumentali ir apibendrinta kūryba. Mano plastika yra šiek tiek kitokia – daugiasluoksnė, daugiau režisūrinė akvarelė, kur sprendžiami transformaciniai gamtos dalykai, metamorfoziniai, simboliniai-filosofiniai. Tai leidžia šitą daugiasluoksnę puantelistinę akvarelę ilgai modeliuoti ir režisuoti. Yra tam tikra išraiška. Yra ir silpnybių.
Kiekvienoje technikoje reikia pagauti tą vadinamąjį „driežą“. Čia aš parežisuoju ir tas puantelizmas man padeda, tuo labiau, kad man prancūzų istorinis laikotarpis labai jaukus ir malonus. Jis duoda ne tik prasmę. Paprasčiau tariant, tai yra sluoksnio lipdymas su kitu sluoksniu.

Žinoma, tai yra akvarelės specifika. Čia turi būti permatomumas, šviežumas, akvarelė turi alsuoti.

Iš teminių dalykų mane domina labai daug kas, ypač gamta. Parkai, medžiai, žmonės, erdvės transformaciniai momentai, kaimo motyvai, archaika, Žemaitijos momentai, pagonystės sąšaukos. Taip pat mėgstu šviesos jungtis, dangaus ir žemės, juodos saulės ir baltos saulės sąsajas. Tačiau visiems gali atrodyti skirtingai. Man kartais nuo didelės šviesos gali atrodyti tamsu ir atvirkščiai. Aš mėgstu pačią gamtą, be kurios negali išgyventi nė vienas dailininkas. Turi gyventi tuo, kas tave supa aplinkui ir iš ten semtis idėjų.

Gamtos aš nekonstatuoju, ją dažniausiai transformuoju pagal paminėtus elementus ir savo subjektyvų supratimą. Visų supratimai skiriasi ir kiti tą patį dalyką gali matyti ir suprasti visiškai kitaip.

– Papasakokite apie savo parodas.
– Yra išleistas katalogas. Esu surengęs apie 20 personalinių parodų čia, Lietuvoje, ir užsienyje. Užsienyje mano autorinės parodos organizuotos Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, o daugiau grupinės parodos.

Neseniai dalyvavau Italijoje vykusioje parodoje, ten 750 autorių atvyko iš 50 pasaulio šalių. Šiemet taip pat buvau pakviestas, ten eksponavau vieną savo darbą.

Aš buvau savotiškas Dailės katedros Šiauliuose įkūrėjas, penketą kadencijų buvau katedros vedėju. Dirbau gan aktyviai, bet dabar, pastaruosius 3 metus, intensyviai darbuojuosi kūryboje.

Šiųmetis derlius – Pasaulio žemaičių paroda. Esu nuolatinis dalyvis, labai kompetentinga, įvairiapusė paroda. Dabar parodą „Akvarelės šviesa“ ketinu perkelti į arką Vilniuje, o kitą kūrybinių darbų dalį – į Kauno filharmoniją.

Dailė man yra ir liga, ir meilė. Nuo jos nepagysiu. Kai tuo užsiimi visą gyvenimą, tai žodžiai „nebedarysiu“, „pailsėsiu“, „nebūtina“ neegzistuoja. Jei turi užtaisą, judėjimas vyksta, o noras dvasiškai pasireikšti neišnyksta.

– O kodėl pasirinkote menininko kelią?
– Žinokite, čia yra labai geras klausimas. Būtų gal kiek nedrąsu sakyti, kad mane čia kažkas apšvietė iš dangaus. Iš tikrųjų tai mano tėtis man perdavė savo šituos kūrybinius genus.

Jis buvo menininkas. Muzikas, tačiau nelabai realizuotas. Jis baigė Apolinaro Likerausko muzikos mokyklą, pirmąją Šiauliuose, kur buvo galima mokytis vokalo. Buvo dramatinis tenoras, reiškėsi šiek tiek, tačiau tada užėjo karas, jis buvo sužeistas, nebevaldė kojų. Į sceną po to jau išeidavo su lazda. Jis buvo pakviestas dainuoti Kauno muzikiniame teatre, tačiau dėl fizinių galimybių nebegalėjo savęs realizuoti.

Jis turėjo meno poreikį ir alkį ir tais sunkiais laikais parodė, kad galima kažko tai pasiekti. Šituo meno alkiu užsikrėčiau ir aš. Sunku buvo nuspręsti eiti muzikos ar dailės keliu. Vis dėlto pasukau į vaizduojamąją dailę. Šiauliuose jos dar nebuvo. Inspiruotas tėvo įstojau į dabartinę Juozo Naujalio gimnaziją. Ten baigiau mokslus. Daugelis klasiokių įstojome į dabartinę Dailės akademiją, aš įstojau ir baigiau tapybą su dailės pedagogika. Buvau gavęs pasiūlymų pasilikti Vilniuje, bet jau tiek bendrabučiai man buvo įkyrėję, tad laikinai grįžau į Šiaulius. Ir tas laikinai tęsiasi jau 45 metus.  

– Ar nesigailite savo pasirinkimo?
– Visiems kūrybinės specialybės atstovams gyvenime yra sudėtinga. Tu kasdien iš savęs turi be galo daug reikalauti, mokėti save kritikuoti, tačiau kartu turi turėti pasitikėjimą savimi. Jei nepasitikėsi savimi, nėra ko pradėti apskritai kažką daryti. Bet žinote, aš nesigailiu pasukęs šituo keliu. Savęs niekur kitur jau neįsivaizduoju.

Mano dukra taip pat pasuko į menus. Su žmona bandėme atkalbėti, bet supratome, kad tai beviltiška. Menininkas privalo norėti ir siekti būti pačioje viršūnėje – būti geriausias. Priešingu atveju... Būdamas vidutinybe nepasitenkinsi. Na ir ką, su savo tokiu užsispyrimu ji baigė mokslus, dabar jau yra Dailininkų sąjungos narė, taip pat dailės pedagogė. Džiaugiuosi, kad kūrybinio proceso ji anaiptol nepameta. Čia matyt yra toks iš kartos į kartą einantis „užkratas“. Gerąja prasme.

Apskritai, savo gyvenimą skirstyčiau į tris etapus. Pirmasis buvo dailės pedagoginis darbas, kuriame savęs aš atidaviau labai daug. Šitame etape į platų meno pasaulį išleidau labai daug savo mokinių. Universitete dėsčiau pagrindines disciplinas.

Kitas etapas – kūryba, kuri ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, kai jau nebedirbu universitete. Po darbo valandų buvo sunkiau prisiversti kažką dar papildomai daryti, o dabar visas laikas ir yra tam skirtas. Ir kita pozicija – visuomeninė veika, kuriai taip pat atidaviau visą širdį. Po visų šitų veiklų ir darbų, asmeniniam gyvenimui liko labai mažai laiko.

– Kaip manote, meninis poreikis šiais laikais didėja ar mažėja?
– Aš visuomet mačiau bangavimą. Žinoma, pradžioje galvojau, kad gal čia mūsų kartos vienoks ar kitoks bruožas, gal aš čia per daug subjektyviai vertinu. Tačiau senesniais laikais mačiau, kad patys pirmieji jauno kūrėjo prisilietimai prie meno yra patys stipriausi. Jauni žmonės visada buvo labai smalsūs, motyvuoti, ambicingi, jautė didelę konkurenciją vieni prieš kitus. Jie suprasdavo, kad norint kažko pasiekti, iš savęs reikia labai daug reikalauti.

Pastaruoju metu atkreipiau dėmesį, kad reiklumas sau buvo šiek tiek sumažėjęs. Daug ką gatavo galima gauti, pasižiūrėti į kitų kūrėjų darbus ir juos transformuoti savaip. Pasigendu jauno žmogaus  reiklumo pačiam sau. Tai jokiu būdu nereiškia, kad dabartinė karta yra kažkuo prastesnė – užauga daug puikių stipendininkų, gerų tapytojų. Jie tiesiog kitokie.

2016 09 20 14

2016 09 20 15

2016 09 20 16

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų