Visai neseniai Šiauliuose šurmuliavo menininkai, atvykę iš įvairių Lietuvos miestų ir netgi iš užsienio. To priežastis – „Laiptų galerijoje“ ir kitose miesto erdvėse vykęs 13-asis tarptautinis festivalis-pleneras „Šiaulių Monmartro Respublika 2016“.

Vienu iš pagrindinių festivalio akcentu tapo jo metu atidaryta garsaus mūsų šalies grafiko, šiauliečio Eduardo Juchnevičiaus (1942–2011) grafikos darbų paroda. Tad tarp gausaus dalyvių būrio buvo galima išvysti ir E. Juchnevičiaus sūnų karikatūristą Martyną Juchnevičių, atvykusį iš Didžiosios Britanijos.

M. Juchnevičius Šiauliuose 13-ąjį kartą rengiamame dailininkų plenere dalyvavo pirmą kartą ir pripažino, kad jo tėčio paroda šio festivalio metu buvo atidaryta ne be priežasties – šiemet minimos 5-osios E. Juchnevičiaus mirties metinės.
Pats M. Juchnevičius neslepia, kad Saulės mieste nėra dažnas svečias – parvyksta vos kartą ar dukart per metus. Jau šešerius metus Didžiojoje Britanijoje gyvenantis ir ten kuriantis menininkas teigia, jog gyvenimas užsienyje ir Lietuvoje skiriasi – svečioje šalyje geresnės sąlygos. Tad kol kas į Lietuvą parvykti neplanuoja.

O mes pasikalbėjome ne tik apie gyvenimą svečioje šalyje, bet ir apie į M. Juchnevičiaus kuriamas karikatūras bei animaciją, prisiminėme pirmuosius jo darbus ir sužinojome daugiau apie kitą – muzikinę – šio menininko kūrybą.

– Nuo ko prasidėjo jūsų kaip menininko kelias?
– Nuo paprastų piešinukų. Juk kiekvienas vaikas nori piešti, tik duok jam lapą ir jis ką nors nupieš.

Tad ir aš vaikystėje gal ne tai, kad geriau, bet daugiau piešiau. Pirmiausia prasidėjo tų istorijų kūrimai, po to perėjau į karikatūrą ir praktiškai nuo 1988 metų iki pat dabar aš bandau suvaldyti tas karikatūras. Žinoma, prie viso to prisidėjo ir Dailės fakultetas, kur mokiausi visų tų rimtesnių akademinių dalykų.

O kai išvažiavau iš Šiaulių, tai ėmiausi ir animacijos. Šioje srityje labai ilgai dirbau Vengrijoje. Apskritai, animacijoje esu jau beveik 12 metų. O šiaip animacija, knygučių vaikams iliustracijos, visokie piešinukai ir karikatūra eina šalia.

– Kodėl pasirinkote karikatūrą, animaciją?
– Tai labai susiję ir labai linksmi dalykai, daromi tokiu rimtu veidu. O iš tiesų man labai patikdavo vartyti tokį humoro žurnalą „Šluotą“ ir kitus panašius žurnalus. Ten būdavo labai daug linksmų piešinukų, kurie man tikriausiai ir padarė kažkokią įtaką. Taip pat šiam mano pasirinkimui didelės įtakos turėjo ir animaciniai filmai. Vaikystėje, kai tų kanalų nebuvo daug, skubėdavai žiūrėti filmukų, kad tik ko nepraleistum. Taigi nuo tų dalykų viskas ir atėjo.

– Ar prisimenate savo pirmąjį darbą?
– Jeigu kalbame apie karikatūrą, tai buvo susiję su dviračių tema „Šiauliai – dviračių miestas“.

Tada mūsų centriniame bulvare esančiose stiklinėse vitrinose šia tema buvo pristatyta paroda. Ji buvo tarptautinė, dalyvavo žmonės iš viso pasaulio ir, aišku, šiauliečiai, tame tarpe ir aš. Taigi šį savo pasirodymą su karikatūra prisimenu labiausiai.

O šiaip tų parodų neturėjau labai daug. Daugiausiai darbus siunčiu internetu, nes juk visur nenuveši.

Nors pamenu dar vieną kartą, kai parodoje dalyvavau būdamas studentas, mano darbai buvo rodomi Šiaulių dailės galerijoje. Kažkaip tuomet nebuvo labai sunku surengti parodą, niekas nekliudė, viskas buvo paprasčiau, tad ir mes, trys studentai, tai padarėme.

– Kaip nutiko, kad apsigyvenote Didžiojoje Britanijoje?
– Kai Vengrijoje dirbau animacijos srityje, tai sulaukdavau nemažai užsakymų iš Didžiosios Britanijos. Taigi vienas iš ten nuvykimo niuansų – važiuoti ten, kur viskas gimsta, kur gaminami tie projektai. Be to, tie metai animacijoje jau buvo tokie kritiniai – labai sumažėjo tos tradicinės animacijos. Ir dabar skaitmeninės ir trimatės animacijos yra daug, o tradicinės, deja, mažėja. Šiuo metu ja užsiima tik išrinktieji, nes tai prabanga. Čia kaip šilkografijos kortelės, kurias dabar mažai kas daro.

O šiaip dirbdamas Anglijoje aš niekam nepriklausau, esu laisvai samdomas.

Jei kalbame apie paskutinę mano iliustruotą knygelę, tai ji pasirodė tik pernai. Šią knygelę padarėme kartu su tėčio jaunystės draugu Zeniumi Jurgelaičiu, kuris yra poetas, rašo istorijas vaikams. Toks mūsų bendras darbas – jau antras. Knygelės pavadinimas – „Mindaugas Ilgakojis ir paslaptingieji buteliai“. Pirmą šios knygutės dalį mes išleidome dar 1994 metais, o dabar perleidome ir aš iš naujo perpaišiau visas iliustracijas. Prekyboje turbūt tos knygutės dar nėra. Jos kiekis labai ribotas, bet gal autorius šį kūrinį dar paleis į kokį knygyną.  

Be to, nors ir negyvenu Lietuvoje, tačiau gaunu užsakymų iš Lietuvos kompanijų. Su animacija ir iliustracija esu ir vieno mobiliojo ryšio reklamoje dalyvavęs. Tai buvo greitas, vienkartinis projektas, tačiau džiugu, jog manęs nepamiršta, susisiekia. Taigi nesvarbu, kur gyveni, tie kontaktai išlieka.

– Planuojate grįžti į Lietuvą?
– Kol kas ne.

– Skiriasi menininko gyvenimas Lietuvoje ir užsienyje?
– Pirmiausia skiriasi požiūris į menininką – niekas neužlaiko atlygio. Ten tiesiog visa sistema yra veikianti.

Iš tiesų tas skirtumas yra didžiulis, todėl man ir patinka ten gyventi. Galiu pasakyti, kad Anglijoje yra didelis kultūrinis įdirbis ir didžiulė rinka. Pavyzdžiui, gyvendamas šioje šalyje aš kūriau ir atvirukus. O Didžiojoje Britanijoje vienas žmogus per metus išsiunčia keletą šimtų atviručių. Atvirukai tik atrodo toks labai paprastas dalykas, bet kad jas išsiųstum, jų turi būti pridaryta.

Anglijoje yra net tokių atvirukų, kuriuos šuo gali nusiųsti kitam šuniui, aišku, su šeimininko pagalba. Šiuose atvirukuose aiškiai parašyta, kad šitas šuo siunčia linkėjimus kitam šuniui. Ir jeigu tų šunų vardai atitinka, jų šeimininkai ir perka tokias atvirutes.

Ir šiaip Anglijoje pilna menininkų bendruomenių, tik reikia turėti noro ir dalyvauti, nes tų galimybių tikrai yra. Apskritai man patinka, kad ten tau kaip menininkui daug kas priklauso. Tik reikia pasiskaityti įstatymus, domėtis ir gali „prasisukti“.

– Iš kur semiatės kūrybinių idėjų?
– Stebėdamas aplinką. Viską stebiu – žmones, daiktus, gamtą, viską. Žinoma, dar truputį prikuriu, kad būtų įdomiau, o kitais atvejais – kad būtų juokingiau.

Viena iš mano mėgstamiausių sričių – portretai. Matot, karikatūra tai ne tik istorija, tai gali būti ir vieno žmogaus veidas. Jeigu veidas įdomus, tai jį labai įdomu daryti. Be to, labai įdomu sukurti kažkokį išskirtinį stilių, kuris tiktų tam personažui. Tad ši sritis man tikrai labai patinka, o ir įvairiausių karikatūrinių portretų jau esu nemažai prikaupęs.

– Ką dar mėgstate veikti?
– Dar komponuoju muziką. Šis užsiėmimas eina greta animacijos, karikatūros. Savo laiku buvo tokia muzikos grupė „Lygiailyja“, kuriai priklausiau. Ji Šiauliuose buvo gerai žinoma ir veikė nuo 1991 metų iki maždaug 1996-ųjų.  Kai 1997 metais išvažiavau iš Šiaulių į Vilnių, grupės veikla jau buvo nutrūkusi. Šiaip tuo metu labai daug kas nutraukė muzikinę veiklą, nes muzikinė situacija buvo prasta. Tad ir grupės „Lygiailyja“ pabaiga buvo tokia natūrali.

O kadangi aš vis dar mėgstu muziką, tai surandu įvairiausių būdų kaip įgyvendinti visokias idėjas. Paskutiniu metu jungiu savo tėčio eilėraščiams pritaikau tinkamą muziką.

Radau netgi įrašų, kur pats tėtis skaito savo eilėraščius, juos sujungiau su muzika ir, galiu pasakyti, visai įdomiai išėjo. Kada nors gal tai pristatysiu.
Be to, dar yra ir vaizdo medžiagos, kur tėtis pasakoja apie įvairius meno niuansus, niekas turbūt nėra matęs tokių dalykų. Visą tai irgi apjungiau muzika. Šią vaizdo medžiagą jau galima rasti internete. Na, o ateityje gal viską pavyks išsamiau pristatyti visuomenei.

– Artimiausi planai?
– Jau yra prikaupta visokių darbelių, galbūt kažkur reikėtų surengti parodą – arba Londone, arba Lietuvoje. Žinoma, jei susiruošusiu kažką rengti Lietuvoje, reikėtų tartis iš anksto. Na, o Londone tų galerijų šimtai, tad taip pat reikėtų bandyti tartis. Nors matot, ten nėra viskas taip paprasta, nes daugelis galerijų jau turi savo menininkus. Tačiau vėlgi Londone yra iliustratorių gildijos, vyksta iliustratorių pasirodymai, kur man yra tekę dalyvauti. Panašiame renginyje vėl planuoju dalyvauti galbūt šių metų pabaigoje.

O šiaip jeigu tik turi galimybę kažką parodyti ir fiksuoti idėją, tai tik spėk piešti. Vis dėlto piešimas – fizinis darbas. Žodžiais viską gali greičiau papasakoti, o pavaizduoti užtrunka ilgiau.

– Jūsų gyvenimo moto.
– Na, jeigu reikia įvardyti, tai aš dažnai pagalvoju, kad viskas galima, bet ne viskas naudinga.

M. Juchnevičiaus darbas „Eduardo korta“.
Asmeninio archyvo nuotr.

M. Juchnevičiaus darbas „Tom Waits“.
Asmeninio archyvo nuotr.