facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kai kurios Lietuvos savivaldybės dėl savo gyventojų stengiasi labiau, kitos – mažiau. Netrūksta tokių savivaldybių, kurios nuolat ir daug skolinasi, yra ir tokių, kurios skolinasi minimaliai. Pasirodo, kad taip vyksta ne be priežasties.

Savivaldybės nevengia skolintis
Šiaulių universiteto bibliotekoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Geras valdymas vietos savivaldoje: veiksmingumo ir gerovės visuomenės link“ Šiaulių universiteto socialinių mokslų daktarė Dalia Rudytė pristatė ekonomistų atlikto tyrimo „Savivaldybių skolinimosi galimybės ir vertinimas“ rezultatus.

Ji kalbėjo, kad vertinant savivaldybių įsiskolinimo lygį, matyti, kad valstybė neskatina savivaldybių dirbti geriau, nes vis daugiau funkcijų yra deleguojama savivaldybėms, o finansavimo sulaukiama nedidelio ir pakankamai vėlai.
Tos savivaldybės, kurios nori per projektus įsisavinti ES lėšas ir jas investuoti į infrastruktūrą, ekonomiką, socialines sritis, yra priverstos skolintis didelę dalį lėšų, kad galėtų prisidėti prie projekto įgyvendinimo. Taigi savivaldybės skolinasi, nes joms trūksta pinigų arba nori įsisavinti ES lėšas.  

„Šiuo tyrimu siekėme išanalizuoti savivaldybių skolą ir skolinimąsi kaip reiškinį, siekiant atskleisti faktinę situaciją ir galimybes skolintis toliau“, – tyrimo tikslą atskleidė D. Rudytė.

Socialinių mokslų daktarė kalbėjo, kad skolinimasis gali būti klasifikuojamas pagal įvairius požymius, tai gali būti ilgalaikis ar trumpalaikis skolinimasis, administracinė skola ar finansiniai įsipareigojimai, nepaisant to, galiausiai viskas susiveda į vieną bendrą savivaldybės skolos rodiklį.

Savivaldybių skolinimosi reitingus lemiantys rodikliai taip pat gali būti patys įvairiausi. Tuo tarpu savivaldybių reitingavimą lemia mikroveiksniai (susiję su konkrečia savivaldybe) ir makroveiksniai (susiję su bendra sistema, kurioje veikia visos savivaldybės).

Savivaldybėms skolinantis, centrinė valdžia į tai gali reaguoti įvairiai. Skolinimosi dydį kontroliuoti arba visai nekreipti dėmesio. Vis dėlto Lietuvoje centrinės valdžios vaidmuo, kontroliuojant ir kuriant taisykles, yra pakankamai svarbus.

Potencialo skolintis dar turi
Universiteto atstovė kalbėjo, kad per tiriamąjį  laikotarpį nuo 2005 m. iki 2014 m. Lietuva, lyginant su Latvija ir Estija, yra prasiskolinusi mažiausiai ir potencialo skolintis dar turi.

„Pagal vienam gyventojui tenkančią skolos dalį, Lietuvos savivaldybių įsiskolinimas nėra toks didelis, kad nebūtų galima jo didinti ateityje. Taip yra dėl reglamentuojančių norminių dokumentų ir valstybė kontrolės, kuri skolinimąsi Lietuvoje riboja gana griežtai“, – sakė D. Rudytė.

Lietuvos savivaldybių biudžeto pajamų ir išlaidų dinamika rodo, kad nuo 2005 iki 2014 m. beveik visais metais pajamos su išlaidomis nesutapo. Išlaidos visuomet buvo didesnės, negu gautos pajamos, išskyrus 2005 m. ir 2010 m. Kadangi ekonomikoje yra daroma daugiau išlaidų, negu gaunama pajamų, formuojasi poreikis skolintis trūkstamas lėšas.

Pastebėta, kad ir patys gyventojai skolinasi vis dažniau. Vidutinė skola, tenkanti vienam gyventojui, nuo 2005 m. iki 2014 m. išaugo apie 4,8 karto. Kiekvienas Lietuvos gyventojas skolą augina gana sparčiai, nepriklausomai nuo to, kiek jam yra metų.

Lietuvos savivaldybių metinis grynasis skolinimasis rodo, kad kiekvienais metais savivaldybės skolinosi nevienodu tempu, iki 2008 m. skolinimasis augo, tačiau kai Lietuva išgyveno ekonominę krizę, keitėsi politinė valdžia ir savivaldybių skolinimasis buvo labai apribotas ir tik 20011 m. buvo pakeisti įstatymai, leidžiantys skolintis daugiau.
Lietuvos didžiųjų miestų savivaldybių metinis grynasis skolinimas per analizuojamą laikotarpį taip pat buvo netolygus. Daugiausiai skolinosi didžiosios – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – savivaldybės.

Turėtų didinti investicijas
Ekonomistė „Šiaulių naujienoms“ komentavo, kad jeigu savivaldybės nebūtų tokios priklausomos nuo centrinės valdžios, situacija pasikeistų iš esmės.

„Jeigu nereikėtų atsiskaityti valstybei, tada būtų galima savivaliauti, tvarkytis kaip savame ūkyje. Iš tiesų fiskalinė decentralizacija fiskalinėje aplinkoje galėtų būti šiek tiek didesnė, ypač savivaldybėms priimant sprendimus skolintis“, – akcentavo D. Rudytė.

Nepaisant to, kai kurios savivaldybės skęsta skolose. Dėstytoja juokavo, kad savivaldybės galėtų atsikratyti skolos naštos, tik jeigu įsiskolinimus perduotų valstybei. Kita vertus, Lietuvos savivaldybių įsiskolinimas nėra toks didelis, kad reikėtų nerimauti.

„Kitose šalyse savivaldybėms leidžiama skolintis daugiau, ir kai mes balansuojame ant minimalios ribos, negalime pasiekti maksimalaus rezultato. Norint gauti geresnį rezultatą, reikia investuoti ne į einamąsias išlaidas, kurios neduos kapitalo grąžos ateityje, bet reikėtų daugiau investuoti į verslo konkurencingumą“, – kalbėjo universiteto atstovė.

Anot jos, Lietuva priklauso tai šalių grupei, kuri norėdama pasiekti efektą, turi didinti investicijas į ekonomiką. Kadangi fiskalinė savivaldybių aplinka labai priklauso nuo centrinės valdžios, savivaldybės neturi to lauko, kuriame galėtų savarankiškai veikti. Vis dėlto tai nereiškia, kad ir tokiu atveju savivaldybės negali pasiekti geresnių rezultatų. Iš tiesų daug kas priklauso ir nuo žmogiškojo faktoriaus. Pavyzdžiui, ilgą laiką Druskininkų savivaldybė merdėjo, o dabar yra viena iš savivaldybių, keliančių šalies ekonomiką.

Dėstytojos nuomone, vienodas galimybes augti turi visos savivaldybės. Todėl jos turėtų labiau stengtis ir galvoti, kaip skatinti verslą, kad jis pasinaudotų ES lėšomis. Savivaldybės turėtų tapti tarpininkais tarp viešųjų institucijų ir bendradarbiaujant prisidėti prie verslo konkurencingumo skatinimo.

Į viršų