Aktyviai savo teises ginantys, su neteisybe kovojantys asmenys, ypač profesinių sąjungų nariai, labai rizikuoja pakliūti į darbdavio nemalonę. Negana to, vėliau dėl patirtos diskriminacijos jiems tenka įveikti ne vieną iššūkį dalyvaujant teismo procesuose. Įdomu, ar tų bėdų būtų mažiau, jeigu darbuotojai profsąjungoms nepriklausytų ir už savo teises kovotų patys.

Skundžiasi dėl teisinės sistemos
Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis sako, kad būtent profsąjungų dėka darbuotojams kyla atlyginimai, išsprendžiami konfliktai su darbdaviais ir pan. Tačiau pripažįsta, kad profsąjungos nėra visagalės, pavyzdžiui, ne visada gali apginti savo narius dėl sudėtingų teisės aktų.

Štai viešai išplatintame pranešime rašoma, kad apginti darbuotojų interesus, pavyzdžiui, dėl diskriminacijos darbe, neretai trukdo ydinga teisinė sistema.

Profsąjungos pirmininko teigimu, nuostatai, kurie turi apsaugoti profesinės sąjungos narį nuo galimos diskriminacijos darbe, realiai neveikia, nes suformuota ydinga teismų praktika šių nuostatų taikymą nepagrįstai padalija į dvi dalis: nesutikimo nagrinėjimą ir tik po to – nagrinėjamą ginčo esmę.

Pirmininko aiškinimu, profesinės sąjungos nariai, ypač išrinkti į renkamuosius organus, turi didesnę teisinę apsaugą, siekiant apsaugoti nuo galimos diskriminacijos darbe dėl savo veiklos profesinėje sąjungoje. Pagal dabar galiojančius teisės aktus, darbdavys, prieš skirdamas tokiam darbuotojui nuobaudą, privalo kreiptis į profesinę sąjungą sutikimo, kad ši įvertintų, ar nepažeidžiamos nario teisės.

Profesinė sąjunga, gavusi darbdavio kreipimąsi, tačiau ne informaciją, susijusią su galimu darbo drausmės pažeidimu, privalo įvertinti ir nuspręsti, ar duoti sutikimą. Jei sutikimas neduodamas, bet darbdavys vis vien nori taikyti sankciją darbuotojui, jis privalo kreiptis į teismą, kad būtų panaikintas nesutikimas.

Supasi teismų karuselėje
Anot K. Juknio, čia ir kyla problema, nes teismas vertina tik, ar skiriama nuobauda yra susijusi su profesinės sąjungos renkamojo organo nario funkcijomis, nesigilindamas, ar darbdavys apskritai turi pagrindą skirti darbuotojui nuobaudą. Kadangi dažniausiai diskriminacijos dėl narystės profesinėje sąjungoje neįmanoma įrodyti nesigilinant į nuobaudos skyrimo esmę, tokiose bylose profesinės sąjungos yra vienareikšmiškai pasmerktos pralaimėti.

CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Tačiau Aukščiausiojo teismo praktika nustato priešingai.

„Susidaro paradoksali situacija, kuri priverčia „teismų karusele“ darbuotoją pasisupti du kartus – ginčijant atsisakymą skirti nuobaudą ir tuomet dar kartą ginčijant pačios nuobaudos pagrįstumą ir teisėtumą“ – pabrėžia Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas K. Juknis.

Ši griozdiška procedūra, galinti užtrukti kelerius metus, iš esmės pažeidžia darbo bylose taikomą principą, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių pusė, todėl darbo bylos turi būti nagrinėjamos remiantis koncentruotumo, ekonomiškumo principais, joms numatomi trumpesni terminai.

„Vieninteliai, kas laimi šioje situacijoje yra advokatai  ir teisėjai – visiems darbo užtenka ir valstybės biudžeto lėšų „įsisavinama“ daugiau“, – paaiškina K. Juknis.

Gina profsąjungos narius
Ar tai reiškia, kad šiais laikais profsąjungų tartas žodis nieko nereiškia ir neapsimoka būti jų nariu? Profesinės sąjungos „Sandrauga“ atstovas „Šiaulių naujienoms“ teigia priešingai. Jis tvirtina, kad profsąjungoms priklausantys darbuotojai laimi daugiau: „Vien profesinės sąjungos įsteigimas darbdavį verčia elgtis ne taip, kaip jam šauna į galvą, bet pagal teises aktus, padorumą, teisingumą. Be to, įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, atlyginimai bus keliami tik profsąjungos nariams, bus kovojama tik už profsąjungos narius. Nebus taip, kad profsąjungų nariams pakėlus algas, tuo galėsis naudotis visi, kaip tie zuikiai, kurie važiuoja autobusu ir nemoka už bilietą.“

Pirmininko nuomone, nesunku nuspėti, kodėl darbuotojai neskuba jungtis prie profsąjungų. Pirmiausia žmonių atmintyje vis dar gyvi tie atsiminimai, kai profsąjungos buvo siejamos tik su talonais, dovanėlėmis ar ekskursijomis. Tuo tarpu šiandien profsąjungų atstovai aktyviau dalyvauja tiek individualiuose, tiek kolektyviniuose ginčuose.

Aišku, nenoras prisidėti prie profsąjungų kyla nebūtinai tik dėl susidariusių stereotipų. Tam įtakos turi ir paprasčiausias vilties praradimas.

„Gyvenime yra daug neteisybės, socialinės nelygybės, biurokratizmo, žmogaus niekas negerbia. Manote, gyventojai emigruoja tik dėl mažo darbo užmokesčio? Ne, dėl to, kad pas mus nėra socialinio teisingumo, ypač provincijoje, kur yra vos keli darbdaviai“, – pabrėžia K. Juknis.

Jis sako, kad pagrindinė nauda, įstojus į profsąjungas, yra ta, jog darbuotojai yra konsultuojami, jie geriau įsisąmonina, kokios yra jų teisės ir pareigos. Be to, tuomet darbuotojams nebereikia asmeniškai aiškintis su darbdaviu. Jam užtenka tik parašyti elektroninį laišką darbdaviui apie patirtą neteisybę ir profsąjungos darbdavio paprašys pateikti tam tikrą informaciją ir viską išsiaiškins.

Siūlo įsidarbinti pas užsieniečius
Lietuvos darbo federacijos pirmininkas Svajūnas Andriulis pritaria minčiai, kad profsąjungos darbuotojams gali padėti viską pakreipti teigiama linkme, tačiau, anot jo, pirmiausia turi keistis pats darbuotojų ir darbdavių mąstymas. Štai šiuo metu galiojančiame Darbo kodekse norint galima rasti įvairių išlygų, keistų traktavimų ir įstatymus apeiti. Tad kol darbuotojai ir darbdaviai galvos tik apie save, tol situacija ir nesikeis.

Jo nuomone, Lietuvoje gyventi būtų lengviau, jeigu šalyje atsirastų daugiau investuotojų iš užsienio. Vieša paslaptis, kad darbdaviai iš užsienio labiau paiso darbuotojų teisių ir moka geresnius atlyginimus. Be to, Lietuvoje visi teigiami pokyčiai atsiranda būtent pabuvojus užsienyje ir pamačius, kaip gyvena kiti.

S. Andriulis tiki, kad apskritai darbuotojai pasiektų daugiau, jeigu tarpusavyje susivienytų, dažniau piketuotų ir panašiai: „Kritikuoti profsąjungas visada lengva. Todėl visada sakau: ateikite ir kažką padarykite geriau. Tačiau žmonės kažko pabūgsta, vis atranda kitų reikalų. Pavyzdžiui, Rumunijoje be didelių pastangų žmonės susirenka ir apgina, ką reikia. Tuo tarpu pas mus pirmiausia bandoma pažiūrėti, kaip vienam žmogui pasiseks. Jeigu jam pasiseka, vėliau prie jo prisideda, o jeigu nepasiseka, ir vėl palieka vieną. Kol nebūsime vieningi, tol visi aplinkiniai bus kalti, tik ne mes.“

Diskriminacijos bylų yra ne viena
Advokatė Sandra Ponelienė patvirtina, kad tiek Lietuvos Respublikos nacionaliniai, tiek tarptautiniai, tiek ir Europos Sąjungos teisės aktai numato, jog žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Darbo teisėje deklaruojamas vienas iš pagrindinių principų – darbuotojų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis.

Diskriminacijos draudimas teisės aktuose reiškia draudimą diskriminuoti darbuotojus visais darbo teisinių santykių susiformavimo etapais: įsidarbinant, dirbant, nutraukiant darbo sutartį, todėl joks subjektas, tiek reglamentuodamas darbo teisnius santykius, tiek juos aiškindamas ar taikydamas, negali vieniems darbuotojams sudaryti geresnes darbo sąlygas ar nustatyti socialines garantijas, kitiems prastesnes.

Praktinis to pavyzdys galėtų būti darbo skelbimas spaudoje, kuriame nurodytas reikalavimas, suteikiantis pirmenybę į darbą būti priimtam pretendentui, jei jis yra lietuvis, vyras ir ne vyresnis nei 45 metų. Tokio pobūdžio darbo skelbimai draudžiami.

Nepaisant to, advokatės teigimu, diskriminacija yra visuotinai paplitęs reiškinys, kuris darbo teisiniuose santykiuose pakankamai ryškus. Darbo teisiniuose santykiuose su diskriminacija dažniausiai susiduriama nustatant darbo sąlygas, darbo užmokestį, siekiant paaukštinti pareigas, norint mokytis, persikvalifikuoti, nutraukti darbo sutartį.

„Nuo diskriminacijos darbe nukentėję asmenys gali rinktis keletą teisinių kelių, kaip ginti pažeistas teises. Nors dažniausiai kreipiamasi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, tačiau reikia pripažinti, kad tik teismas gali priimti kompensacinio pobūdžio sprendimus – grąžinti į darbą, priteisti negautas pajamas ar neturtinę žalą“, – pabrėžia S. Ponelienė.

Problema buvo matoma ir anksčiau
Tuo tarpu kalbėdama konkrečiai apie profsąjungos narius ji sako negalinti sutikti su visomis anksčiau profsąjungų atstovų išsakytomis mintimis. Tačiau patvirtina, kad teisės normos iš tiesų numato papildomas garantijas profesinės sąjungos nariams, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės.

„Su pateiktu profsąjungų teiginiu buvo galima sutikti anksčiau, kai teismuose buvo formuojama tokia praktika, kad profesinė sąjunga svarstydama dėl leidimo davimo neturi vertinti drausmės  pažeidimo aplinkybių ir teismo procese taip pat nėra vertinamas pažeidimas ir jo aplinkybės. Tačiau pastaruoju metu teismų praktika pakrypo kiek kitokia linkme“, – paaiškina  S. Ponelienė.

Anot jos, naujausiose Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse teigiama, kad visgi teisme svarstant, ar atsisakymas duoti tokį sutikimą darbdaviui yra teisėtas, darbo drausmės pažeidimo faktų ir aplinkybių tyrimas tam tikra apimtimi yra reikalingas, nes to nepadarius nebūtų galima įrodyti nei darbdavio interesų pažeidimo esmingumo, nei kad darbdavio norima skirti drausminė nuobauda yra nesusijusi su darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje.

Pataria palaikyti draugiškus santykius
Advokato Justino Usonio teigimu, darbdavys iš tiesų turi įrodyti teismui, jog darbuotojas netinka ne todėl, kad jis profsąjungos narys, o todėl, jog yra blogas darbuotojas. Tačiau, anot jo, pasitaiko ir tokių atvejų, kai darbuotojai tuo piktnaudžiauja.

„Darbuotojas mato, kad jam nesiseka darbe, yra nekompetentingas ir darbdavys tuoj jį atleis. Tuomet įkuria dirbtinę neveikiančią profsąjungą, tampa jos pirmininku ir sako, kad darbdavys negali jo atleisti, nes turi gauti profsąjungos sutikimą. Tada darbdavys kreipiasi į teismą, prašo sutikimo. Teismas sutikimą duoda, peržiūri visą situaciją, įsitikina, kad darbuotojas yra nekompetentingas ir jį atleidžia. Tokių atvejų yra daug“, – pasakoja J. Usonis.

Aišku, jis neneigia, kad pasitaiko ir tokių atvejų, kai darbdaviai iš tiesų nenori, jog profsąjunga veiktų ir tą narį persekioja. Tačiau tuomet galbūt tai jau nebe diskriminacija, bet mobingas ar psichologinis smurtas. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo konkretaus atvejo, todėl daryti kažkokias bendras išvadas – nelengva.

Apskritai, advokatas mano, kad jeigu mūsų šalyje būtų daug stiprių profesinių sąjungų, tuomet tokių nesusipratimų nekiltų: „Dabar, kai profsąjungos tokios mažytės, pastebiu, kaip jau ir minėjau, kad jos dažnai būna sukurtos dirbtinai. Tuomet ir kyla tokių konfliktų smulkiose įmonėse, kurių taip paprastai neišspręsi.“

Taip pat jis neigia mintis, esą teismai į visą procesą žiūri tik formaliai: „Iš teismų praktikos negaliu pasakyti, kad teismai į viską žiūri neobjektyviai, formaliai ir neapgina darbuotojo. Manau, yra kaip tik priešingai. Jeigu pasitaiko bent menkiausias pažeidimas, jis visuomet traktuojamas darbuotojo naudai.“

Reziumuodamas advokatas sako, kad siekiant išvengti diskriminacijos atvejų darbe, turi stengtis abi šalys ir į darbo santykius žiūrėti geranoriškiau. Štai darbdaviai ir taip turi daug įsipareigojimų, sukurti tinkamą darbo aplinką ir t. t. Tokių nuostatų yra daug, tačiau jų kartais nesilaikoma, nes jos per griežtos. Tai jeigu abi šalys sutartų geriau ir būtų viena kitai draugiškesnės, tokių konfliktų kiltų mažiau.