Politikai nuolat akcentuoja, kad Lietuvoje mokesčių tarifai yra maži. Tai patvirtino ir Europos Parlamento sudarytas žemėlapis, kuriame pavaizduota, kiek procentų nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) Europos Sąjungos (ES) šalys surenka mokesčių. Vis dėlto tai neįrodo, kad mokesčiai Lietuvoje nėra dideli.
Įmonės slepia pajamas
Ekonomistas Rokas Grajauskas „Šiaulių naujienoms“ paaiškina, kad mažai mokesčių surenkame tikrai ne dėl tarifų dydžių. Viskas dėl aukšto šešėlinės ekonomikos lygio. Nepaisant to, kad šalyje „šešėlis“ mažėja, jis vis tiek yra vienas didžiausių Europoje.
Net egzistuoja tam tikri sektoriai, kuriuose šis rodiklis yra ypač intensyvus. Pavyzdžiui, maitinimo įstaigos, apgyvendinimo paslaugas teikiančios įmonės, grožio salonai neretai slepia savo pajamas, neišmuša fiskalinio čekio. Dalį sumos palieka savo kišenėje ir tai tampa dingstimi nemokėti pelno mokesčio.
Ekonomisto teigimu, šešėlio mastai didžiausi yra Rytų Europos valstybėse. Dėl to ten ir mokesčių surenkama mažiausiai. Pietinėse Europos valstybėse situacija galbūt yra šiek tiek kitokia, nors ten irgi „šešėlio“ yra daug. Skirtumas tik tas, kad pietinės Europos šalys „šešėlį“ bando kamšyti didesniais mokesčiais.
Kitaip tariant, mokantiems mokesčius uždedama dar didesnė mokestinė našta. O vengiantys mokėti mokesčių taip ir nesumoka. Tuomet pasireiškia didelė nelygybė. Negana to, ten mokesčių tarifai yra dideli, dėl to nepritraukiama pakankamai užsienių investicijų. Visa tai ir lemia pietinių Europos valstybių nekonkurencingumą.
„Lietuvai nereikėtų eiti pietinių Europos valstybių keliu ir sekti jų pavyzdžiu. Pirmiausia reikėtų siekti pažaboti „šešėlį“. Aišku, nekalbu, kad „šešėlį“ galima visiškai panaikinti. Tačiau bent jau dvigubai būtų galima jį sumažinti. Tuomet galbūt surinktumėme apie du milijardus eurų mokesčių. Net nepakeitę mokesčio tarifo, vis tiek atrodytumėme kaip pakankamai mokesčių surenkanti šalis“, – sako R. Grajauskas.
Išeitis – mažinti „šešėlį“
Taigi lyginant su kitomis valstybėmis matyti, kad Lietuvos biudžetas remiasi ant dviejų pagrindinių mokestinių ramsčių. Pagrindinis ramstis – tiesioginiai mokesčiai (įmonių mokamas pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis ir „Sodros“ mokesčiai). Kitas ramstis – netiesioginiai mokesčiai (PVM ir akcizai).
„Kitos valstybės, lyginant su Lietuva, mokesčių surenka gerokai daugiau. Taip yra, nes ten taikomi ir kiti mokesčiai, kurių pas mus nėra, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos. Galima sakyti, kad pas mus papildomų mokesčių praktiškai nėra“, – esminį skirtumą įvardija ekonomistas.
Kita vertus, pašnekovas net nebando paneigti fakto, kad mūsų šalies mokesčių tarifai nėra maži. Ypač tai akivaizdu vertinant darbo jėgos apmokestinimą. Šis rodiklis viršija bet kokį ES vidurkį. Jeigu norime pritraukti daugiau užsienio investicijų – darbo jėgos apmokestinimą reikėtų mažinti.
Ekonomisto teigimu, Lietuvai reikia siekti išlaikyti šalies ekonomikos konkurencingumą, pritraukti investicijų. Tol, kol esame besivejanti ekonomika, negalima didinti mokesčių. Tai reikštų užstrigimą tame lygyje, kuriame esame dabar.
„Neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) didinimas, darbo apmokestinimo, „Sodros“ tarifų mažinimas – tai kryptis, kuria reikėtų eiti. Svarbiausia, jokiu būdu nedidinti mokesčių tarifų, nes tai reikštų šūvį sau į koją. Kitaip tariant, pakenktumėme tik patys sau“, – paaiškina R. Grajauskas.
