Michailas Chazinas.
Aurimo Šrubėno nuotr.
Skirmantas Malinauskas, 15min.lt
Pasaulinę krizę nuspėjęs vienas žinomiausių Rusijos ekonomistų Michailas Chazinas lankėsi Lietuvoje. Interviu 15min.lt M.Chazinas perspėjo, kad skolintais pinigais skatinamo vartojimo laikmetis baigėsi. Pasaulio laukia nauja bendrovių bankrotų virtinė ir dar nematytas nedarbo lygis.
– Dažnai girdime aiškinimus, kad krizė jau baigėsi. Kaip situaciją vertinate jūs?
- Šiuolaikinė politinė sistema neleidžia politikams sakyti, kad rytoj gyvenimas bus blogesnis nei šiandien. Jie gali sakyti, kad šiuo metu yra sunku, bet visada pridurs, kad rytoj arba poryt bus geriau. Ypač, jei juos išrinks į valdžią. Kiekvienam politikui žmogus, kuris sako, kad rytoj bus blogai, kyla pavojus. Todėl tokių žmonių nėra daug.
Didelė dalis politikų ir net tarptautinių institucijų sąmoningai vengia termino „krizė“. Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Harvardo ir kitų žymiausių universitetų mokslininkai situaciją vertina kaip ekonomikos cikliškumą, svyravimą, laikiną problemą.
– Kodėl nepritariate šiam požiūriui?
– Tai neteisinga nuomonė. Nuo 1981 m. visame pasaulyje ekonomika augo dėl paskolomis stimuliuojamo vartojimo. Tam pirmą kartą istorijoje panaudotas skolos refinansavimo mechanizmas. Iki tol buvo vadovaujamasi nuostata, kad norėdamas pasiskolinti žmogus pirmiausia turėjo grąžinti pirmąjį kreditą. Sistema pasikeitė.
Nuo 1981 iki 2008 m. JAV Federalinės rezervų sistemos nustatoma palūkanų norma bankams sumažėjo nuo 19 iki 0 procentų. Reikia suprasti, kad pasaulio ekonomika – tai vis dar JAV dolerio ekonomika. Nuo 2008 m. paklausos stimuliavimo mechanizmas nebeveikia.
Prasidėjo procesai, kurie vartojimą grąžins į jo normalų lygį. Šiuo metu vidutinė alga JAV, atmetus infliaciją, yra tokia, kokia buvo 1957–1958 metais.
Įsivaizduokite, kad jūs gyvenate normalų gyvenimą, tačiau vieną dieną gaunate laišką, jog Australijoje mirė jūsų dėdė ir jūs nuo šiol kas mėnesį gausite tūkstančio dolerių čekį iš jo palikimo. Gaudamas papildomų pajamų jūs smarkiai keičiate savo vartojimo įpročius. Tačiau pinigai baigiasi. Tai yra tai, kas vyksta šiuo metu. Dėdės palikimas pasauliui buvo JAV Federalinė rezervų sistema.
– Kaip teks grąžinti susikaupusias skolas?
– Teoriškai skolas reikia grąžinti, o praktiškai visi supranta, kad tai neįmanoma. Ekonomika negeneruoja pakankamo finansinio srauto. Tai puikiai iliustruoja Graikijos pavyzdys. Tačiau ne viskas susiveda į valstybių skolas. Prasidėjus krizei Europos Sąjunga ėmėsi taupymo politikos – buvo pradėtos karpyti išlaidos. Tai natūralu, tačiau kyla klausimas, o kodėl valstybių biudžetai buvo tokie išpūsti? Todėl, kad valstybės skolinosi ir pinigus skirdavo savo reikmėms, taip pat ir biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimams, pensijoms, išmokoms.
– Tačiau Lietuva – santykinai mažai skolų turinti valstybė.
– Į Lietuvą pinigai ateina kaip ES parama, taip keliamas žmonių pragyvenimo lygis. Valstybės taupymas visada reiškia pragyvenimo lygio mažėjimą daliai visuomenės – žmonės netenka darbo, traukiasi vartojimas, mažėja pensijos ir pašalpos. Galima tiksliai nustatyti, kiek sumažės žmonių pragyvenimo lygis. Kol gyventojų išlaidos nesusilygins su pajamomis, tol krizė tęsis. Vartojimo finansavimo šaltiniai išseko.
Prieš metus Kazachstano sostinėje Astanoje vyko diskusija, kurioje dalyvavo Nobelio premijas gavę ekonomistai, garsūs politikai – buvęs Europos Komisijos vadovas, Italijos premjeras Romanas Prodi, buvęs Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovas Tony Blairas. Valstybių lyderiams buvo aiškiai nurodyta, kad jų šalių gyventojų namų ūkių išlaidos 20–25 proc. didesnės nei pajamos. Niekas neprieštaravo. Kol gyventojų išlaidos nesusilygins su pajamomis, tol krizė tęsis. Vartojimo finansavimo šaltiniai išseko. JAV Federalinė rezervų sistema sustojo, valstybių skolinimosi galimybės labai ribotos. Žmonėms teks mažinti vartojimą. Ir ne ketvirtadaliu, o kur kas daugiau, nes mažėjant vartojimui smarkiai mažės ir žmonių pajamos.
– Jūs teigiate, jog krizės poveikį galima prognozuoti gana tiksliai. Ko tikėtis žmonėms?
– Jų išlaidos turės būti sumažintos du kartus. Galime prisiminti istoriją. Skirtumas tarp pajamų ir išlaidų, kuris sukėlė didžiąją depresiją JAV buvo apie 12–15 proc. Tada nedarbo lygis siekė 40 proc. Šiandien Graikijoje arba Ispanijoje nedarbas siekia apie 20 proc. Tai rodo, kad viskas, kas blogai, dar ateityje.
– Jaunimo nedarbo statistika panaši į jūsų įvardintus skaičius didžiosios depresijos metais. Ar tai reiškia, jog auga nauja „prarastoji karta“?
– Žmogus gali vystysis tik tam tikroje socialinėje terpėje. Nuo 14 iki 30 metų žmogus išauga vaikystės etapą ir pradeda gyventi savarankiškai, save išlaikyti, kurti šeimą. Tuo metu jis turi turėti pajamų šaltinį. Jei iki 30 metų žmogus nepradeda rūpintis savimi, išlaikytiniu jis lieka visą gyvenimą. Tai labai pavojinga situacija. Negavęs, ko nori, toks žmogus visą laiką ieškos kaltų. Ir tai jau biologinė problema, kurios neįmanoma išspręsti.
Tokio žmogaus neištaisys kalėjimas ar kita bausmė. Jis tiesiog neįgyja įgūdžių ir instinkto pasirūpinti savimi. Kaip vilkų užaugintas Mauglis neturi įgūdžių bendrauti su žmonėmis. Tokie asmenys ims vogti, kerštauti visuomenei, taps teroristais arba revoliucionieriais.
– Tačiau didžiuliai protestai vyksta jau dabar. Ir juose dalyvauja ne tik jaunimas. Į gatves eina ir pensininkai, ir darbo netekę vidurinės klasės atstovai.
– Vidurinė klasė apibrėžiama tuo, kad ji turi tam tikrą nuosavybę ir didelį interesą ją apginti, tačiau jie nepakankamai turtingi, kad tai padarytų savarankiškai. Tikrai turtingam žmogui valstybės pagalba nereikalinga, skurdžiai valstybės nemyli, todėl vidurinė klasė tapo pagrindiniu valstybių ramsčiu.
Tai žmonės, kurie laikosi tam tikrų elgesio standartų. Jie nori būsto, automobilio, kelionių. Viso to, kas reklamuojama televizorių ekranuose. Vargšams ši reklama nerūpi, nes jie neturi pinigų, o turtingi turi visai kitus pirkimo mechanizmus. Jachtos reklamos televizijose nepamatysite.
Vidurinės klasės atstovai renkasi ne tik tipines prekes, bet ir tipines politines paslaugas. Jiems reikia labai konkrečių dalykų – kad gatvėse būtų ramu, kad parduotuvėse būtų prekių, kad veiktų sveikatos apsaugos, švietimo sistemos. Jeigu smunkant ekonomikai iš žmonių atimama tai, prie ko jie priprato, minia tampa labai pavojinga.
Skurdžius supranta, kad valstybė yra jo priešas, bet jaučiasi mažas ir silpnas. Kiekvienas policininkas gali jam trenkti bananu ir nieko jam už tai nebus. Buvę vidurinės klasės atstovai žino savo teises, išmano įstatymus, moka naudotis šiais mechanizmais ir nebijo kovoti už save.
Taip kyla didžiulis pavojus valdžiai. Looseris gali būti vienas iš šimto. Galbūt vienas iš dešimties. Tačiau kai aštuoni iš dešimties tampa looseriais, jiems kyla mintis – o gal tai jau ne mūsų problema? Gal tie likę tiesiog mus apgaudinėja? Tada prasideda politinė konfrontacija, demonstracijos ir tai, kas šiuo metu jau vyksta Bulgarijoje, Ispanijoje ar Graikijoje. Į gatves išeina viduriniosios klasės atstovai, kuriems kyla reali grėsmė tapti skurdžiais.
– O kokia situacija Rusijoje? Tai didžiausia Lietuvos eksporto rinka.
– Šiuo metu Rusijos valdžia pripažįsta, kad ekonomikos augimas sustojo, nors realiai kritimas prasidėjo dar praėjusių metų spalio mėnesį, tačiau jis vyksta lėtai.
Turite suprasti, kad veikianti muitų sąjunga labai skausmingai reaguos į importą iš kitų šalių. Pasaulinė prekybos organizacija čia nepadės, nes yra daug netarifinių būtų apsaugoti savo rinkas. Bus pasakyta, kad baltarusiška grietinė gera, o lietuviška negera, nors karvės ganosi čia pat. Importas bus mažinamas lėtai, tačiau taip tikrai bus. Tai galiu pasakyti vienareikšmiškai.
– Jūs kalbate, jog krizė tik prasideda. Ko laukti Lietuvai?
– 2013 m. jokių kardinalių permainų neįvyks. Manau, kad kitas pablogėjimas bus susijęs su JAV vertybinių popierių biržos griūtimi. Tai pasaulį, taip pat ir Lietuvą, palies 2014 m. rudenį. Vyks masiniai bankrotai. Iki to laiko bendra situacija pasaulyje blogės po truputį.
– Lietuvos ekonomika auga sparčiausia visoje ES. Sunku patikėti, jog po metų padėtis gali taip pasikeisti.
-Mažos šalys dėl krizių kenčia labiau. Trumpuoju laikotarpiu joms gali padėti santykinai nedidelės finansinės paskolos ir sumažintas išlaidavimas. Didžiųjų šalių kritimas yra ilgas ir lėtas. Mažosios valstybės gali kristi, po metų kilti, o vėliau kristi dar giliau. Tai sunku prognozuoti, nes mažas šalis veikia daugiau atsitiktinių veiksnių. Tačiau sakyti, kad Lietuva įveikė ekonominę krizę, negalima.
