Septynerius metus kartu dirbantys ir populiariausią radijo laidą jaunimui vedantys „radistai“ šmaikščiai ir įtaigiai pasakojo jauniesiems šiauliečiams savo sėkmės istoriją, atsakinėjo į klausimus, žarstė patarimus.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Penktadienį Šiauliuose vyko jau penktasis praktiniais mokymais ir žinomų žmonių konsultacijomis kelius į nuosavą verslą jaunimui atveriantis nemokamų renginių ciklas „Verslas veža“. Čia su jaunuoliais bendravo ir patirtimi dalijosi net 10 pranešėjų – nuo pramogų verslo banginių iki šaldyto jogurto parduotuvės, skaitmeninių sprendimų ir kitų sričių įmonių kūrėjų. Didžiausio jaunųjų šiauliečių dėmesio sulaukė radijo laidų ir renginių vedėjų Jono Nainio ir Rolando Mackevičiaus sėkmės istorija. Anot „radistų“, kelias iki sėkmės labai sunkus, tačiau didžiausia paslaptis – laužyti stereotipus ir nebijoti klysti.

Kelius atvėrė vaikystės pomėgis
Abu populiariausios jaunimo radijo laidos vedėjai pasakojo, kad pasiekti tikslą ir būti tokiems, kokie jie yra dabar, reikėjo daug darbo ir pastangų. Tiesa, R. Mackevičius tikino, kad jo istorija buvo daug paprastesnė. Atrodo, kad pats gyvenimas jaunuolį vedė svajonės link.
„Savo istoriją pradėsiu nuo mokyklos laikų. Prisipažinsiu, aš buvau padykęs vaikas ir niekada nemėgau mokytis. Tačiau visą laiką stengdavausi išlaikyti kartelę, kad būčiau pažangus moksleivis. Grįžęs namo vietoj namų darbų ir vadovėlių aš pasiimdavau kokią nors įdomesnę knygą ir skaitydavau pats sau. Tačiau apie skaitymą vėliau...
Dar vaikystėje buvau susidomėjęs „bytboksu“ – vadinamąja vokaline perkusija. Nebūdavo tais laikais dar tokių tinklalapių, kuriuose galėtum pasižiūrėti filmuotą medžiagą, pasimokyti. Bet mane vis tiek sudomino. O sudomino tada, kai draugai davė paklausyti vieną audioįrašą. Buvau sužavėtas ir stengiausi atkartoti išgirstus garsus. Nuo šešiolikos metų „bytboksinau“ kiekvieną dieną – mokykloje, namuose, vonioj gulėdavau, vanduo atšalęs, susiraukšlėjusios rankos, o aš mokausi. Nesuprasdavo manęs nei tėvai, nei močiutė, nei kai kurie bendraamžiai, nei mokytojai, bet toks kitų požiūris man nesutrukdė daryti tai, ką norėjau.
Būdamas devyniolikos metų, kai baiginėjau mokyklą, sužinojau, kad yra toks dalykas kaip „Beatbox battle“. Šiame konkurse dalyvavo daug dalyvių iš visos Lietuvos ir buvo atrinktas geriausias dalyvių dešimtukas, į kurį man pavyko pakliūti. Galiausiai pelniau trečiąją vietą. Nebuvau geriausias, nors prieš tai treniruodavausi po keturias valandas, kol lūpos ištindavo ir normaliai pakalbėti nebegalėdavau. Tačiau nebuvau nusivylęs savimi, aš žinojau, kad pasiekiau savo maksimumą.
Po šio laimėjimo susipažinau su vienu vyruku, kuris dirbo televizijoje ir pakvietė mane nusifilmuoti reportaže. Taip išėjo, kad tas pats vyrukas tapo televizijos laidos „Dušas“ redaktoriumi. Pradėjau ten dirbti ir vieną dieną pas mane kaip laidos svečias atėjo Jonas...“ – apie pažintį su dabartiniu kolega pasakojo R. Mackevičius.

Atrasti save padėjo Šiauliai
Tuo metu J. Nainys teigė, kad jo istorija sėkmės link buvo kur kas ilgesnė ir sudėtingesnė. Lūžis jauno vaikino, kilusio iš mažo miestelio, gyvenime vyko ne kur kitur, o Šiauliuose. „Šiauliai buvo tas miestas, kuris man padėjo pasikeisti, pakeisti mąstymą ir tapti kažkuo daugiau nei buvau prieš tai. Aš užaugau Pasvalyje. Iki aštuoniolikos ar devyniolikos metų, kol dar nestudijavau Šiauliuose, buvau labai paprastas, užsidaręs ir visko bijantis vaikas. Mano tėvai yra paprasti, niekada nebuvome apaugę turtais. Ir aš visą vaikystę turėjau labai daug baimės. Niekada nekeldavau rankos per pamokas, nebuvau draugų kompanijos siela. Ypač nejauku man būdavo tokiose vietose, kuriose susirinkdavo daug žmonių. Didžiausia baimė būdavo atsistoti prieš publiką, paimti mikrofoną į ranką ir kalbėti. Čia buvo tokia baimė, kurios, maniau, kad niekada neišsigydysiu. Ir tiktai dvyliktoje klasėje įvyko tas perversmas, nes auklėtoja liepė vesti šimtadienio šventę. Aš buvau tiesiog įgrūstas į sceną. Užlipau, mačiau daug žmonių, jaudinausi, kinkos drebėjo, bet vis tiek labai gerai jaučiausi. Aš supratau, kad kažkas manyje sako, jog tokia veikla man nėra svetima“, – savo istoriją pradėjo J. Nainys.
„Galiausiai įstojau į Šiaulių universiteto Humanitarinį fakultetą studijuoti filosofiją. Kažkas iš vidaus rėkė, kad man reikia pasikeisti, reikia pakeisti mąstymą. Man labai padėjo mano dėstytojai. Atsimenu pirmą kursą, kai atėjau į auditoriją, labai daug žmonių, nieko nepažįstu. Ir iš tiesų labai džiaugiausi, kad nieko nepažinojau, nes nei vienas nežinojo, koks aš buvau anksčiau. Supratau, kad tai tinkamas metas keistis. Kad galiu klysti ir pan. Taigi pirmas kursas, pirma paskaita, ateina pasitempęs vidutinio amžiaus dėstytojas. Daugiau nei valandą trukusią paskaitą jis vedė kalbėdamas taip įtaigiai – su gera dikcija, įvairiais pavyzdžiais, citatomis. Tiesiog tobula lietuvių kalba jis pasakojo apie pačius įvairiausius dalykus ir mane taip motyvavo, kad aš klausydamas jo net pamiršau, kas sėdi aplink mane ir kas apskritai vyksta“, – susižavėjimo neslėpė J. Nainys.

Žinių redaktorė jaunuolio sėkme netikėjo
Energijos kupinas jaunuolis nestokodamas motyvacijos dar būdamas pirmame kurse išdrįso peržengti vienos Šiaulių televizijos slenkstį ir išbandyti savo jėgas. „Taigi pirmas kursas, aš dar nieko nemoku, bet nueinu pas direktorių, pasibeldžiu į duris, pasisveikinu ir sakau: „Aš noriu dirbti.“ Manęs paklausė, ką aš sugebu. Sakau, viską aš sugebu: moku rašyti, moku skaityti, viskas su manimi yra gerai. Bet kai aš pradėjau dirbti, mane nuvedė pas žinių redaktorę, kuri kažkaip kreivai į mane žiūrėjo. Žiūri ir atrodo mato, kad iš manęs dar nieko nėra. Kas iš to, jei vaikinas gal ir gražiai atrodo, bet jei jo galva tuščia, jei jis neturi reikiamų įgūdžių, kam jis šiame darbe reikalingas. Bet aš tikrai labai norėjau išmokti. Kiekvieną dieną mane slėgė stiprus psichologinis spaudimas. Praėjo kokie keturi ar penki mėnesiai, o aš kiekvieną dieną atėjęs į darbą iš tos redaktorės gaudavau tokius žodžius: „Jonai, jeigu būtų mano valia, aš tave jau šią minutę išmesčiau iš darbo. Tu nieko nesugebi, tavo balsas labai blogas, todėl įgarsinti nieko negali, rašyti taip, kaip rašo žurnalistai, irgi nesugebi, tai kam tu čia reikalingas?“ Ir tą akimirką, žinoma, tu patiki žmogumi, kuris yra aukščiau už tave. Bet mano vidinis balsas neleido pasiduoti. Ir aš taip kankinausi visus metus, tačiau tikrai įgavau labai daug patirties.
Grįždamas namo aš pasiimdavau filosofijos chrestomatiją, atsiguldavau į lovą ir savo kambariokams garsiai skaitydavau. Tada klausdavau, nejaugi iš tiesų mano balsas toks apgailėtinas. Užbėgant įvykiams už akių norėčiau padaryti tokią išvadą, kad kiekvienas iš mūsų galime pasiekti labai daug. Svarbiausia nebijoti suklysti, nebijoti kartoti klaidų daug kartų. Aš klaidas, tokias tikrai dideles klaidas, dariau iki 22 metų. Dar netgi dabar mes darome labai daug klaidų, bet iš tų klaidų aš labai daug pasisėmiau“, – teigė jis.

Susirgo žvaigždžių liga
Galiausiai J. Nainys paliko televiziją ir išėjo bandyti laimės „Saulės radijuje“. Tačiau viduje vis dar kirbėjo mintis, kad jo svajonė ir darbas radijuje yra ne čia, o sostinėje. „Vieną dieną netikėtai pamačiau, kad vyksta atranka į televizinį projektą „Ideali pora“. Pagalvojau, kad čia yra mano šansas išvykti į Vilnių. Viską užpildžiau, nusiunčiau anketą ir mane atrinko. Tris mėnesius 7 merginos ir 7 vaikinai buvome uždaryti prekybos centre ir turėjome išsirinkti sau tinkamas poras. Ir ką jūs galvojat... Nežinau, kokiu būdu, bet aš šitą realybės šou laimėjau. Aš ir mano pora gavome po automobilį. Ir ta mano pora, kai baigėsi projektas, galvojo, kad aš į šiuos santykius žiūrėjau rimtai. Kai sužinojo, kad man čia buvo tik žaidimas, ji baisiai supyko. Bet mano svajonė pasilikti Vilniuje išsipildė“, – apie savo tikslų siekimą bet kokia kaina pasakojo J. Nainys.
Po šio projekto vaikino gyvenimas visiškai pasikeitė. Jis, kaip ir norėjo, liko gyventi Vilniuje. Tačiau kartais grįždavo į Šiaulius, nueidavo į prekybos centrą, o ten – žurnalų ir laikraščių viršeliai, kuriuose puikavosi jo nuotraukos. „Man atrodydavo, kad visi žmonės žiūrėdavo tik į mane, stebėdavo, ką deduosi į pirkinių krepšelį. Tada tu pats sau atrodai toks galingas, tu jautiesi tokia žvaigždė, visiška „pasaulio bamba“. Tai buvo toks laikas, kurį dabar net sarmata prisiminti. Bet džiaugiuosi, kad viskas baigėsi labai greitai“, – apie populiarumo neigiamą pusę pasakojo J. Nainys.

Lemtingo skambučio laukė kelias savaites
„Tačiau mano svajonė dirbti radijuje niekur nedingo. Vienas mano draugas pranešė, kad kuriasi nauja radijo stotis „ZIP FM“ ir pasiūlė nueiti į atranką. O aš, kaip minėjau, po realybės šou buvau kiek užrietęs nosį. Visur, kur eidavau, prisistatydavau, kad esu Jonas iš „Idealios poros“. Ir Ernestas Janušas, tuometinis direktorius, pakėlė akis ir man sako: „Brangus Jonai, jeigu tu galvoji, kad tavo veidas ar dalyvavimas kažkokiame televizijos projekte duos tau naudą įsidarbinant, jau dabar gali apsisukti ir išeiti.“ Man prieš akis vėl iškilo sunkūs mano laikai, aš susikuklinau, atsiprašiau ir pradėjau tikinti, kad tikrai labai noriu dirbti. Direktorius liepė grįžti namo, pasiimti telefoną, įrašyti balsą, atsiųsti ir tada jau nuspręs, ko aš vertas. Bet tais laikais net telefono normalaus neturėjau. Todėl paprašiau, kad man leistų tris minutes nueiti į studiją ir įrašyti savo balsą.
Kaip ir minėjau, prieš tai buvau dirbęs „Saulės radijuje“, ten išmokau keletą tokių labai skambių frazių kaip „Laba diena, Jūs klausotės „Saulės radijo“ ir mes grojame tai, ką Jūsų širdelės nori girdėti“ ir pan. Tokių frazių aš ten ir prirašinėjau. Dabar prisimenant net šiurpas iš gėdos nuėjo. Ir ką... E. Janušas po savaitės man paskambina ir sako: „Paklausėm tavo balso. Gal tavo balsas ir nieko, bet tos širdelės ir pan. labai netinka mūsų radijui.“ Aš prižadėjau, kad pasikeisiu, kad išmoksiu viską, ką reikės. Tada jis man suteikė galimybę savaitę padirbti šiame radijuje. Bet iškėlė sąlygas – jei per tiek laiko nesugebėsiu pasikeisti, viskas baigta. Jūs neįsivaizduojate, ko tik aš nedarydavau. Prisirašydavau pilnus lapus tekstų, apie dainas, jų istorijas ir pan. Pasibaigus sutartam laikotarpiui direktorius prižadėjo, kad per savaitę informuos, ar gavau darbą“, – prisimena J. Nainys.
Laukimo laikotarpis jaunuoliui buvo tikra kančia. „Praėjo savaitė, niekas neskambina. Aš paniškai žiūrėdavau į telefoną. Žinote, kaip būna, kai ko nors labai nori, atrodo, žiūri į tą telefoną ir mąstai „prašau, prašau paskambink“, bet niekas neskambina. Kai buvau beveik beprarandąs viltį, po dar vienos savaitės man paskambino E. Janušas. Įkvėpiau daug oro, nusiraminau, atsiliepiau. Atsiprašė manęs, kad taip ilgai neskambino, nes sirgo. Informavo, kad su generaliniu direktoriumi perklausė mano balso ir nusprendė... Tyla. „Jonai, tu tinki mūsų radijo stočiai.“ Žinote, pakirto kojas, galva svaigo, net neatsimenu, ką jam pasakiau, aš padėjau ragelį ir pradėjau lakstyti šūkaudamas po kambarį. Tai buvo viena laimingiausių mano dienų“, – apie pagaliau išsipildžiusią svajonę pasakojo „radistas“.

Rusiškas keiksmažodis – pirmasis žodis eteryje
J. Nainys manė, kad svajonė jau pasiekta, tačiau klydo – tai buvo tik pradžia. Praėjus kiek laiko jaunuolį vėl pasikvietė šio radijo direktorius E. Janušas ir pareiškė, kad reikia kažką keisti, jog vedama laida būtų šiek tiek aštresnė. Naujų vėjų, anot jo, galėjo atnešti ir papildomas darbuotojas.
„Realybės šou „Ideali pora“ metu aš dalyvaudavau kaip svečias laidoje „Dušas“, kurią vedė Rolandas. Mes susibendravome ir aš nedvejojau, kad reikia skambinti būtent jam“, – prisiminė J. Nainys.
„E. Janušas pasakė, kad mes turime keturias dienas įrodyti, jog esame sutverti ir skirti ne tik radijui, bet ir vienas kitam. Atėjau perpildytas energijos, patenkintas, kad pirmą kartą dirbsiu radijuje. Tačiau artėjant eterio laikui išsigandau, Jonas pamatė, kad kažkas ne taip ir tada „aštriai“ pajuokavo. Mes jau turėjome eiti į eterį, aš tik spėjau atsikvėpti, ir leptelėjau riebų rusišką keiksmažodį. Žiūriu, Jonas pabalo. Aš kaip draugas irgi pabalau. Supratau, kad mikrofonas jau buvo įjungtas ir mano juokelis pasiekė eterį. Tokie buvo pirmieji mano žodžiai radijuje. Pagalvojau, kad dar nepradėjau dirbti, o jau viskas pasibaigė. Tačiau laikas parodė, kad tai buvo visai teigiama pradžia, kuri lėmė kitokį mūsų laidos pobūdį. Tai nereiškia, kad mes dabar visada keikiamės. Bet bendravimas ir laidos turinys yra daug paprastesni.
Sėkmingai padirbome bandomąją savaitę. Tai buvo visiškas rokenrolas. Viena iš pagrindinių mums iškeltų užduočių buvo padaryti taip, kad klausytojas nebūtų atskirtas, kad jis jaustųsi, jog yra trečias mūsų narys. Mes braižydavome ant lentos įvairiausius užrašus, klijuodavome brošiūras, daiktus ir panašiai, kad tik geriau išanalizuotume, kas ir koks yra mūsų klausytojas. Lygiai tas pats buvo su laidos pavadinimu, krypties sugalvojimu“, – kolegos mintis tęsė R. Mackevičius.

Tavo darbas – tavo svajonė
J. Nainys prisiminė, kad labiausiai juos pačius ir klausytojus domino „išdūrkės“. Radijo laidos vedėjai skambindavo įvairiems žmonėms ir juokaudavo. „Kas atsisakytų paskambinti kaimynei ir sakyti: „Laba diena, ar Jums reikalingas šaldytuvas? Ne? Tai palikite už durų“, – juokėsi R. Mackevičius.
„Ir juokdavomės iki ašarų. Žinote, mes einame į šį darbą ne kaip į darbą. Tai tiesiog labai smagus laikas. Tikriausiai pagrindinis sėkmės dalykas, dėl ko tu eini tolyn ir didėji, kad ta veikla, kurioje sukiesi, tau nėra kažkokia katorga. Priešingai, tai yra didžiausias tavo malonumas, tavo svajonė“, – sakė J. Nainys.
Vis tik šis darbas atrodė rimtas tik jiems patiems. „Manęs mama dažnai klausdavo: „Sūnau, smagu, juk ten radijuje, girdėjau, kad daug juokiatės. O kada tu normalų darbą susirasi?“ Aš ją puikiai suprantu. Tai tikrai gali atrodyti nerimtas darbas. Tačiau, kai tik pradėjome dirbti, mes sėdėdavome radijuje nuo šešių vakaro iki trijų ar keturių ryto, nes turėdavome pasiruošti kitai dienai, turėdavome sudominti patys save, sugalvoti, kaip sudominti klausytoją. Atrodo, kad tos pastangos nenuėjo veltui, nes dabar tai yra populiariausia radijo laida jaunimui Lietuvoje“, – mitą apie lengvą radijo laidų vedėjo darbą paneigė R. Mackevičius.

Nereikia atsisakyti naujų galimybių
Anot „radistų“, jie atsirado tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Nedaug patirties turinčius jaunuolius tada skatino direktorius E. Jonušas, teigdamas, kad Lietuvoje nebėra radijo vedėjų, kurie būtų ne tik radijo balsai, bet ir įdomūs kaip asmenybės. Anksčiau, anot „radistų“, eteryje buvo A. Mamontovas, M. Mikutavičius, M. Starkus ir daugelis kitų ryškių asmenybių, tačiau jie visi pabėgo į televiziją. „Taigi buvo puiki galimybė atsirasti naujiems radijo veidams. Vienas iš dalykų, ką E. Jonušas mums liepė daryti – video. Turėjome paprastą kamerą, kokybė prasta, idėjos nevykusios. Bet kiekvienais metais mes vis kėlėme sau kartelę“, – tikino J. Nainys.
„Radistai“ teigė, kad radijas toli gražu ne visada gyrė ir skatino juos dėl priimamų idėjų. Laidų vedėjai ne kartą bausti už tai, kad eteryje kalba nenormatyvine kalba, už tai, kad į studiją pasikvietė pernelyg atvirai apsirengusią pašnekovę ir pan. „Net du kartus man teko eiti į policiją. Pamenu, atidariau duris, išsigandęs, kad jau prisidirbau, o policininkas sako: „Radistas“ ar ne? Gerai varot. Duok penkis.“ Taigi aš savo kailiu supratau, kad jeigu tu turi svajonę, kad ir mano pavyzdys, kai nori kalbėti prieš publiką, nori turėti savo laidą, turi jos siekti. Tavo veikla neturi ribų, ji gali plėstis. Dabar mes turime „Radistų festivalį“, savo renginius, „kompaktus“... Ir visa tai yra tik dėl to, kad mes nepabijojome rizikuoti ir daryti tai, kas mums patinka“, – atviravo J. Nainys.
Jam antrino ir kolega R. Mackevičius: „Jeigu jums patinka kažkokia veikla, bet aplink žmonės aiškina, kad jūs darote nesąmones, neklausykite. Darykite tai, kas jums patinka, darykite tai geriau už kitus ir visada sakykite „taip“. Pavyzdžiui, mes su Jonu sugalvojame, kad norime šokti su parašiutu. Kai tu jau esi lėktuve, aišku, keikiesi ir galvoji, kokio velnio to reikėjo, bet tu nebeturi, kur trauktis. Yra daug tokių pavyzdžių, bet esmė ta, kad nereikia atsisakyti naujų galimybių.“

Renginyje dalyvavę jaunuoliai jiems rūpimų klausimų aktyviai klausinėjo pranešėjų.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.