facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2015-03-03 20

E. Laurinaitis: „Ar jūs įsivaizduojate, kad viską absoliučiai galima išspręsti teisingai?“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Darbas žmogų puošia – sako lietuvių liaudies išmintis. Ir tikrai – dieną ir naktį dirbantys žmonės išpildo savo gyvenimo svajones ir tikslus, tačiau be darbo nieko daugiau nemato. Pasirodo, pavojingiausios specialybės tapti darboholikais – teisėjų ir gydytojų. Dirbi, dirbi, dirbi ir galo nematai. Taip sako psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Netikėta – teisininkų ir gydytojų profesijos panašios
Pasak jo, teisėjai ir gydytojai turi nemažai bendrumų – pirmiausia abiem profesijom būdingas milžiniškas krūvis ir darbo intensyvumas.
„Čia mes tikrai esame labai panašūs. Antras svarbus dalykas – labai didelė dalis žmonių, atėjusių pas mus, tikisi pagalbos“, – sako psichoterapeutas.
Net nepagalvotum, kad teisininkų specialybė patenka į pagalbą teikiančių profesijų sąrašą – žinoma, teikiama pagalba kardinaliai skiriasi. Žmonės tikisi, kad teisėjai išspręs sunkias, jiems patiems neišsprendžiamas situacijas – išskirs, atims vaiką, išreikalaus alimentų, nubaus. Padarys tai, ko asmuo pats negali padaryti keblioje situacijoje.
„Lygiai taip pat mes, gydytojai, turėtume padėti žmogui išeiti iš jo ligos arba bent jau gyventi ligoje kuo geriau. Tiesa, visada turėtume paklausti žmogaus, prieš pradėdami jį gydyti, – ko jie tikisi. Ko jūs norėtumėte iš mūsų? Aš manau, kad jūs puikiai suvokiate, jog didžioji dalis pacientų atsakytų – pasveikti. Natūralu, nes ko gi pas daktarus dar vaikščiot?! O jūs dabar įsivaizduokite, kaip galima pasveikti nuo diabeto arba nuo hipertonijos, arba nuo išeminės širdies ligos. Mes turime daugybę ligų, kurių pagydyti medicina nemoka. Ne gydytojai, o medicina“, – sako E. Laurinaitis.
Vadinasi, gydytojams kartais tenka pasakyti žmonės, kad jų neišgydys. Tai kam tada daktarai? Ogi tam, kad padėtų su liga gyventi maksimaliai kokybišką gyvenimą, t. y. padėti optimaliai kontroliuoti simptomus.

Teisingi sprendimai – tik iliuzija
„Ar jūs įsivaizduojate, kad viską absoliučiai galima išspręsti teisingai?“ – retoriškai klausia E. Laurinaitis ir tuoj pat atsako, kad tik iliuzija. Tai reiškia, kad tiek dėl teisininkų, tiek dėl medicinos darbuotojų atliktų darbų liks krūva nepatenkintų, nors šių sričių specialistai padarė viską, ką galėjo. Atrodytų, kad pasirinkę šias specialybes žmonės į jas atėjo su tam tikrais lūkesčiais – ką šioje profesijoje jie veiks ir nuveiks. Tačiau pradėję dirbti dauguma atsitrenkia į sieną – nėra taip, kaip jie galvojo.
„Ir taip, kad ne vieną ar du kartus – kasdien. Kasdien tai, ko aš atėjau, nėra. Labai dažnai aš savo studentų trečiakursių paklausiu – ko jūs atėjote į mediciną, gal jūs atėjote kovoti su mirtimi? Didžiulė dalis studentų kelia ranką. Jūs pagalvokit, koks tai absurdas, nes mirtis yra neišvengiama natūrali gyvenimo pabaiga ir su ja kovoti nei medicina, nei medikai nėra skirti. Mes esame skirti kovoti su ligomis, bet su mirtimi – ne“, – aiškina psichoterapeutas.
Pasak jo, lygiai taip pat su teisininkų specialybe – kad ir kaip norėtume, tačiau jų darbas visuomenės gerbūvio nepadidina. Yra kelios teorijos apie bausmę ir kodėl ji skiriama. Iš esmės galimi du filosofiniai paaiškinimai, ką turi daryti bausmė: viena – atkeršyti už skriaudą, o kita – auklėti.
„Aš galvoju, kad jūs suprantate, jog pati bausmė elgesio nekeičia. Jūs puikiai žinote statistiką, kad šalių, kuriose yra mirties bausmė, sunkių nusikaltimų skaičius ne mažesnis, o didesnis už tas šalis, kuriose mirties bausmės nėra. Tad mūsų įsivaizdavimas apie auklėjamąją bausmės pusę, švelniai sakant, vidutinis. O kerštas, kaip visuomenės keršto žmogui už taisyklių bendrai paimtų pažeidimą – negražus. Ne visai simpatiškas“, – sako E. Laurinaitis.

Į viršų