Avicena Ibn Sina, tikroji pavardė Abū Ali al Husayn ibn Abd Alailah ihn Sina, arba paprasčiausiai Ibn Sina, taip jį vadino persai, gimė 980 metais Afsanoje netoli Bucharos (dabartinėje Uzbekijoje) centrinėje Azijoje. Jo motina buvo vietinė gyventoja, o tėvas – persas. Būdamas vaikas jis pademonstravo išskirtinį intelektą. Dešimtmetis berniukas Koraną ir daug arabiškos poezijos kūrinių mokėjo mintinai. Iš daržovių pardavėjo jis išmoko aritmetikos.

Savamokslis gydytojas

 

Siekti aukštesnių pakopų pradėjo su vienu iš klajojančių išminčių, kurie užsidirbdavo pragyvenimui gydydami ligonius ir mokydami jaunimą. Vėliau mokėsi savarankiškai.

 

Iki 16 metų Avicena beveik nieko nežinojo apie medicinos teoriją, bet nemokamai slaugydavo ligonius, atrado naujų gydymo metodų.

Klajodamas po kaimus ir miestus skaitė paskaitas ir rašė mokslinius darbus.

 

Avicenos pirmasis gydytojo darbas buvo pas emyrą, kurį išgydė nuo pavojingos ligos.

 

Avicenai buvo paskirta mėnesinė stipendija. Bet užmokestis buvo tiks nedidelis, kad Avicena ir toliau keliavo iš vietos į vietą. Jis rado prieglobstį pas geraširdį Dailama valdovę, poetą ir mokslininką. Vėliau Džordane jis sutiko draugą, kuris netoli savo namų nupirko Avicenai namą.

Darbas ir kūniški malonumai – suderinami

 

Kurį laiką buvo emyro gydytoju, kuris jį pasikvietė išgirdęs apie nepaprastus sugebėjimus. Mirus emyrui Avicena vėl klajojo iš miesto į miestą, darbuodamasis kaip gydytojas ir mokslininkas, pradėjo studijuoti filosofiją.

 

Nepaisant nesibaigiančių studijų, Avicena niekada nepamiršo pomėgio linksmintis. Nepaprastos energijos jam suteikė galimybę suderinti didelį atsidavimą darbui ir kūniškus malonumus. Jo aistra vyrui ir moterims buvo beveik taip pat gerai žinoma, kaip ir jo moksliniai laimėjimai. Avicenos draugai jam siūlė sulėtinti gyvenimo tempą, tačiau jis sakė: „Geriau gyventi trumpą, bet visavertį gyvenimą, nei ramų, bet ilgą“. Nepastovus ir geraširdis, pagyrūniškas ir mėgstantis malonumus, - toks buvo Avicena. Malonumų ieškojimas silpnino sveikatą, aštrūs kolito priepuoliai būdavo tokie stiprūs, kad jis vos galėjo stovėti. Vėliau liga dar paūmėjo. Supratęs, kad liga nugalės, jis atsisakė nustatyto režimo ir atsidavė likimo valiai. Gulint mirties patale prabilo sąžinė ir jis neturtingiesiems išdalijo savo daiktus, išlaisvino savo vergus ir kiekvieną dieną iki mirties klausėsi Korano skaitymų. Avicena mirė 1037 metų birželį. Jis buvo palaidotas Hamadano mieste, Persijoje.

 

 

Avicena labai daug rašė filosofijos, logikos, etikos ir metafizikos temomis. Visi jo darbai buvo parašyti arabų ir persų kalbomis. Bucharos muziejuje eksponuojama daug Avicenos raštų, chirurginių instrumentų ir piešinių. Irane jis laikomas vienu iš didžiausių visų laikų persų. Bucharos muziejuje vis dar stovi įspūdingas paminklas žmogui, kuris laikomas „gydytojų gydytoju“.

 

Mokslininkas Avicena rekomenduodavo vartoti medų su augalų sultimis, kad praskaidrintų regėjimą. Avicena teigė, kad česnakas padeda išvengti visų ligų. Tai patvirtino Eberso papirusas „Knyga apie maisto, tinkamo visoms kūno dalims, galimybę“. Apie tai buvo rašoma prieš tūkstantį metų. Jo darbuose, kurių dauguma parašyta arabų kalba, apibendrintos beveik visų sričių to meto žinios.

 

Avicenos parašytas žinynas „Medicinos kanonas“, išverstas į lotynų kalbą, XII a. beveik 700 metų aukštosiose Europos mokyklose lėmė medicinos teorijos ir praktikos dėstymą. Jo indėlis į mediciną buvo didžiulis, tačiau dabar retai prisimenami Avicenos darbai.

 

Avicena – persų filosofas, gydytojas, mokslininkas, savarankiškai studijavo mediciną, filosofiją. Gyveno centrinėje Azijoje, buvo rūmų gydytojas. Jis parašė 450 knygų. Svarbiausios: „Gydymo knyga“, „Gelbėjimo knyga“, „Žinių knyga“, Nurodymų ir pamokymų knyga“, „Apie mokslų klasifikavimą“, „Gėris ir blogis“ ir kt. Avicena teigė, kad medicina turi būti pagrįsta moksliniais tyrimais. Parašė žinyną „Medicinos kanonas“, iš kurio iki naujausiųjų laikų buvo mokoma Europos universitetuose. Jame aprašė daugelio ligų simptomus, išdėstė medicinos teorinius pagrindus, susistemino tuometines medicinos žinias. Taip pat parašė gamtos mokslo veikalų: astronomijos, matematikos, fizikos, biologijos, geologijos, filosofijos enciklopediją, teisingumo knygą. Parašė filosofijos enciklopediją „Knyga apie sielos išgijimą“.

 

Nuo vieno iš žymiausių pasaulio mokslininkų, filosofo ir gydytojo Avicenos, gimimo jau praėjo 1030 metų, tačiau jo pamokymai, patarimai, nors ir retai, prisimenami įvairiuose leidiniuose, ypač medicinos ir farmacijos klausimais.

 

Avicena – senovės persų gydytojų gydytojas.

 

Parengė Liudvikas RULINSKAS