facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Beveik kiekvieną darbo dieną Šiauliuose praeinu Vilniaus gatve pro Didždvario gimnaziją. Prie šios gimnazijos ir Kaštonų alėjos auga didelis ir galingas ąžuolas. Po juo mėgsta pasėdėti senjorai ir jaunimas, mamos su vaikučiais, močiutės su vaikaičiais, šiauliečiai ir miesto svečiai.

Šis ąžuolas mane visąlaik pasitinka ir palydi. Ir kai prieš daugelį metų pirmąkart pradėjau lankyti pirmąją klasę, ir kai baigęs mokyklą išvykau mokytis svetur, ir kai po kurio laiko vėl sugrįžau dirbti į Šiaulius. Šis ąžuolas mane išlydėjo ir vėl pasitiko, ir priėmė į savo globą. Nuo šio ąžuolo sklinda kažkokia ramybė ir stiprybė. Tikiu, kad jis globoja ne tik mane, bet ir visus šiauliečius.

Žiūrėdamas į šį, plačiai išsišakojusį medį, dažnai savęs paklausiu. Kiek metų šiam ilgaamžiam ąžuolui? Žinovai sako, kad jam jau beveik 200 metų. Ąžuolas ir Šiaulių istorija. Stovi šis galiūnas vidury miesto bulvaro, pergyvenęs ne vieną gaisrą, kelis karus, įvairias negandas ir nelaimes. Žiūriu į jį. Ir kažkaip ramu matyti jį kiekvieną dieną įprastoje vietoje ir saugantį mus. Budėk, gimtasai ąžuole, saugok Šiaulius! Dabar ir visados!

Apie projektą „Šiaulių istoriniai ir atminimo medžiai“
Dar 1960 m. muziejininkas ir pedagogas V. Zdzichauskis siūlė vesti Šiauliuose esančių istorinių medžių apskaitą. Šią idėją palaikė V. Vaitekūnas, kuris ne tik rūpinosi medžiais, bet ir pats juos su bendraminčiais sodino. Šią tradiciją pratęsė Stanislovas Rumša ir kt. Apie būtinybę sutvarkyti ir suregistruoti Šiaulių istorinius ir atminimo medžius ne kartą rašė ir šių eilučių autorius spaudoje ir teikė įvairius pasiūlymus dar 2011 metais. 2015 spalio 8 d. Šiaulių merui ir Miesto savivaldybės administracijai vėl buvo pateikti konkretūs pasiūlymai ir projektas „Dėl Šiaulių miesto istorinių, atmintinų medžių, parkų ir skverų sutvarkymo, registravimo ir įprasminimo“, kuriame buvo rašoma, kaip ir kokius istorinius medžius Šiauliuose įteisinti ir suregistruoti, kokius atlikti darbus dėl jų paviešinimo ir etc.

Buvo pasiūlyta, kad prie išlikusių Šiauliuose istorinių ir atminimo medžių būtų pritvirtintos metalinės lentelės, kuriose būtų nurodyta, kas, kada ir kokia proga šiuos įžymius medžius mieste pasodino.

Taip pat buvo pasiūlyta parengti rekonstrukcijos projektą Kaštonų alėjai sutvarkyti ir atsodinti joje išnykusius ir sužalotus kaštonus. Šią alėją paversti meno ir laisvalaikio vieta, pritaikant rekreacijai ir miestiečių poreikiams, joje eksponuoti mažąją skulptūrą ir vaizduojamojo meno objektus.

Taip pat buvo pasiūlyta parengti detalųjį Šiaulių miesto želdinių planą, kuriame būtų nurodyti visi ąžuolai, istoriniai ir įžymūs medžiai, skverai ir parkai Šiauliuose. Tai padėtų šiauliečiams ir atvykusiems svečiams geriau susipažinti su miesto istorija, išlikusiais įdomiais medžiais, skverais ir parkais. Deja, reikiamo dėmesio iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos šie pasiūlymai nesulaukė.

2016 m. pradžioje kartu su „Aukuro“ klubu vėl pateikėme konkretų projektą dėl Šiaulių miesto istorinių ir atminimo medžių įamžinimo. Pirmi šios iniciatyvos daigai jau prasiskleidė, tačiau ateityje dar laukia didelis darbas ir būtinas visų suinteresuotų institucijų, miesto verslininkų dėmesio ir visokeriopos Šiaulių miesto savivaldybės pagalbos ir sprendimo.
Norėdami atkreipti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, visuomenės, visų šiauliečių dėmesį, 2016 m. birželio 6 d. 18 val. „Aukuro“ klubas kartu su visuomenininkais ir savanoriais rengia žygį „Šiaulių istoriniai ir atminimo medžiai“. Šio žygio metu Šiaulių miesto centrinėje dalyje bus aplankyti istoriniai ir atminimo medžiai, prisiminta jų sodinimo istorija, iškilios Šiaulių miesto asmenybės, kurių garbei ir atminimui pasodinti medžiai. Kviečiame visus šiauliečius, visus norinčius atvykti birželio 6 d. 18 val. į Prisikėlimo aikštę prie Spaudos medžių. Iš čia prasidės „Aukuro“ klubo organizuojamas žygis Šiaulių miesto centrinėje dalyje maršrutu „Šiaulių istoriniai ir atminimo medžiai“.

Šiaulių miestas ir medžiai senovėje
Šiauliai senovėje buvo apsupti miškų. Pradėjus kurtis žmonėms medžiai buvo kertami ir vėl sodinami. Bene pirmosios žinios apie medžių sodinimą mus pasiekė iš XIX amžiaus pradžios. Tais laikais žaliųjų plotų Šiauliuose buvo nedaug. 1837 metais pietrytinėje miesto aikštės dalyje (šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) buvo įrengtas skveras, aptvertas tvorele ir apsodintas topoliais, klevais ir liepomis (Nekrašius, 2011, 6).

Šiaulių ekonomija priklausė grafui Platonui Zubovui. Ekonomijos kaimuose, miesteliuose, pakelėse buvo raginama sodinti medžius, versti tvoras ir jų vietoje sodinti gyvatvores. 1838 m. Šiauliuose ir Ginkūnuose įkurti medelynai – „vaisininkai“, kuriuose buvo auginami ąžuolų, kaštonų, topolių ir žilvičių sodinukai miesto želdinimui.

1838 m. Šiauliuose lankėsi Rusijos caras Nikolajus I su žmona ir dukra. Grafo Zubovo sode, ties rūmų terasa abi imperatoriškos šeimos moterys pasodino du topolius, prie kurių buvo pritvirtintos metalinės lentelės su įrašais, kas juos sodino bei šio įvykio data: „1838 05 02. Šviesiausiojo visos Rusijos imperatoriaus žmona Aleksandra Fiodorovna ir duktė, didžioji kunigaikštytė Aleksandra Nikolajevna“. Apie tai ilgai bylojo prie šių medžių buvusios lentelės su užrašais. Vienas iš šių topolių nudžiuvo ir apie 1975 m. buvo nupjautas.

1847 metais grafas V. Zubovas įsigijo Sakalnyčią. Rašoma, jog ten augę „du beržų miškeliai, tarp tų miškelių buvęs kaštonų „kliombas“. Didesniojo iš miškelio viduryje augo „kliombas“ iš piramidinių topolių, o abiejų miškelių kraštai buvo apsodinti kaštonais ir geltonais gluosniais (Hriškevičius,  1850). Tai bene seniausias žinomas faktas, raštiškas paliudijimas apie žmogaus rankų sukurtą žaliosios architektūros kūrinį mūsų mieste.

Antanas Tyzenhauzas Šiaulių ekonomijoje davęs nurodymus sodinti medžius, užveisti sodus. M. Hriškevičius rašo, kad Tyzenhauzas kaimų gatves liepė užsodinti liepomis, vinkšnomis, uosiais, ąžuolais, klevais, kurie ir nuo gaisro sergsti, ir kaitros laike pavėsį duoda, tarpe bemiškinių šiandien kaip žali kliombai duoda akiai malonų regėjimą. (Hriškevičius, 1850).
1849 metais Šiaulių klebono Ignaco Štacho (1796–1854) iniciatyva aplink Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus mūrą buvo prisodinta kaštonų (Šiaulių katedra, 2009, 40-41). Pasakojama, kad klebonas Ignacas Štachas nusidėjėliams už nuodėmes skirdavo atgailą – pasodinti medį. M. Hriškevičius laiške savo broliui Aleksandrui rašo: Mane aplankė Šiaulių klebonas Ignacas Štachas, prisimeni, dar Tau gal Šiauliuose gyvenant prisodinęs kaštonų palei šventoriaus tvorą, ir visiems jis už nuodėmes skiria vieną atgailą – medžius sodinti (Martinkus, 2009, 41).

Šiaulių ekonomijoje tvarkingi sodybų šeimininkai buvo gerbiami, o kad geriau sektųsi apželdinti kraštą, buvo skatinama ir „materialiai“: kiekvienam gaspadoriui buvo duodama po pusgorčių degtinės už pasodintus ir prigijusius sodinukus (Hriškevičius, 1850).  

1887 m. buvo prisodinta medžių prie Šiaulių berniukų gimnazijos. Pasak Vlado Zdzichausko, aplink gimnazijos rūmus buvo kaštonų alėja ir sudarė tartum vainiką. Ji ėjo per gimnazijos kiemo vidurį ir aplink rūmus (Zdzichauskas, 1960, 3).

Sukilėlių kalnelio apželdinimas prasidėjo dar XIX a. pabaigoje. Bene patys didžiausi miesto topoliai augo šalia Vilniaus gatvės, – tai liekanos pirmųjų 1915 m. pasodintų, vokiečių kapines juosusių medelių.

1904 m. rugsėjo 27 d. Šiauliuose susikūrė pirmoji sodininkų draugija mieste. Tai buvo Rusijos imperatoriškos sodininkų draugijos Šiaulių skyrius. Jo pirmuoju prezidentu buvo išrinktas Juozapas Paulavičius (1872–1941) iš Pavirvyčio dvaro (Viekšnių vls.), vėliau tapęs Vilniaus miesto sodininku ir sodininkystės mokyklos vedėju. Iždininku buvo išrinktas gydytojas Julijonas Šalkauskis (1849–1933), turėjęs didelį sodą Šiauliuose, sekretoriumi – Sudimtas taip pat užveisęs didelį sodą Šiauliuose. Šio skyriaus patarėjais ir nariais buvo Kurtuvėnų klebonas Jonas Vizbaras, K. Jonaučius iš Užgirių, Mečislovas Davainis-Silvestravičius iš Lapkasių, Nauliekaitė iš Šiaulių ir Ketūnų dvaro (Mažeikių r.) valdytojas Jonas Jokubauskis (Šiauliai. Sodininkų draugija, 1904, 58).

Senuosiuose leidiniuose apie Šiaulius buvo rašoma kad XX a. pradžioje žalumos mieste nestinga, nes jis tarsi skęsta žalumynuose dėl čia augančių sodų ir daržų gausos. Miesto gatvių pakraščiuose, išilgai šaligatvių buvo pasodintos tankialapės liepos ir kitų rūšių medžiai.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Vilniaus į Šiaulius atsikėlęs krautuvininkas Maksimilijonas Sielskis, atidarė Šiauliuose sėklų ir sodininkystės krautuvę „Flora“ (įsteigta 1900 m.). Ji aprūpindavo šiauliečius ir aplinkinių kaimų gyventojus ir dvarininkus sėklomis, vaismedžiais, dekoratyviniais krūmais ir medžiais. M. Sielskio medelynas ir sodininkystės įstaiga „Flora“ nuo 1914 m. Šiauliuose leido dvikalbius (lietuvių ir lenkų kalbomis) kainoraščius. M. Sielskio „Flora“ iš viso iki 1935 m. išleido Šiauliuose 12 dvikalbių kainoraščių, kuriuose buvo pateikiama vaisinių ir dekoratyvinių medžių, krūmų ir įvairių gėlių ir sėklų rūšys ir kainos.

Zubovų parkas
Senasis miesto centrinis parkas – grafų Zubovų dvaro palikimas. Didždvario dvaro sodyba ir parkas buvo grafų Zubovų nuosavybė. Parkas pradėtas sodinti dar XVIII a. pabaigoje. Šiaurės vakarinėje dalyje buvo pasodintas vaismedžių sodas. XIX a. antroje pusėje buvo paruoštas naujas, angliškasis parko apželdinimo projektas. Tuo metu parkas buvo puikiai prižiūrimas. Gana įdomus yra Rusijos administracijos pastebėjimas, jog grafo Zubovo parke dažnai groja muzika ir vyksta šokiai, kuriuose ir patys dvarininkai Zubovai mielai dalyvaudavo. Rūmus supo didžiulis Zubovo parkas, kurio maždaug trečioji dalis virto dabartiniu miesto sodu. Pasodintas tas parkas, dar prieš Jekaterinos II apsilankymą, keliaujant jai į Karaliaučių pas Fridrichą Didįjį.

Iš pradžių parko planas buvo taisyklingo stačiakampio formos. XIX a. pabaigoje priartintas prie angliško laisvo planavimo stiliaus. Rūmų kiemą puošė apvali medžių ir krūmų klomba, įrengta prieš pagrindinį fasadą. Didelė dalis Didždvario sodybos su parku buvo aptverta mūrine tvora.

Zubovo parkas 1915 m. kai kuriose vietose sudegė. Jaroslavas Šilietis (Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas J. Rimkus) 1922 m. Kaune išleido savo piešinių albumą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“, kuriame vaizduoja ir aprašo kaizerio kareivių piktadarybes Lietuvoje. Jis rašo, kad Šiauliuose bermontininkai degino medžius dėl reginio (iliuminacijos). J. Rimkus-Šilietis savo piešinyje „Poilsio metu“  vaizduoja, kaip bermontininkai linksmindamiesi degina medžius senajame Zubovų parke. Jis komentare prie vieno savo piešinio rašo: „Tokias tai iliuminacijas bermontininkai darydavo mūsų soduose ir parkuose, benzinu apliedami medžius ir padegdami juos. Taip jie apnaikino Šiauliuose Zubovo sodą“ (Šilietis 1922, 183).

Tarpukariu grafo Zubovo parkas ypatingą dėmesį traukė savo nuostabiomis tankialapėmis liepomis ir plačialapiais kaštonais. Miestiečiams už nedidelį mokestį buvo leidžiama pasivaikščioti po parką, pasigrožėti krūmų ir gėlių kompozicijomis. Čia rinkdavosi šiauliečiai, suradę laisvalaikio minutėlę, gigantiškų senų kaštonų, liepų ir kitokių medžių šešėliuose užsimiršti nuo gyvenimo rūpesčių, pasigėrėti šia gamtos dovana vasaros laiku. Tarpukariu šalia Zubovų rūmų augo senas riešutmedis, prie kurio rinkdavosi Mokytojų seminarijos studentai ir pavyzdinės pradžios mokyklos moksleiviai. Šis medis buvo žinomas šiauliečių tarpe, prie jo buvo mėgiama fotografuotis.

1923 metais Zubovai 3,6 ha Didždvario parką padovanojo miestui su sąlyga, kad jis bus naudojamas kaip viešas miesto parkas. 1923 m. vasario 23 d. Šiaulių miesto tarybos posėdžio protokole yra nutarimas, kuriame nurodyta kokiomis sąlygomis grafų Aleksandros ir Nikolajaus Zubovų palikuonys dovanoja savo parką miestui. Viena iš dovanojimo sąlygų buvo, kad parkas vadintųsi Aleksandros ir Nikolajaus Zubovų vardu. Šiame nutarime rašoma: „Apdovanotasis Šiaulių miestas priima dovaną su padėka ir pasižada sulig pageidavimo savininkų padovanotą turtą kitam tikslui neišnaudoti ir visuomet naudoti jį kaip viešą miesto parką, pavadinus tą parką Mikalojaus (sulietuvintas Nikolajaus vardas – J. N.) ir Aleksandros grafų Zubovų vardu amžinai jų atminčiai“  (Žadeikytė, 2010, 3).

Senasis parkas buvo praplėstas, 1930 m. prie jo prijungtas 7260 kv. m. ploto žemės sklypas, kuriuo šiek tiek buvo padidintas senasis miesto parkas.

Yra ir dar vienas dokumentas apie Zubovų parko dovanojimą miestui – 1931 metais gegužės mėnesio 19 dieną burmistro Jackaus Sondeckio pasirašytas nutarimas. Jame nurodytos kitos sąlygos: „Nestatyti parke jokių gyvenamų ir negyvenamų (pvz., restoranui ir pan.) trobesių, išskyrus muziejaus-bibliotekos rūmus“ (Žadeikytė, 2010, 3).

Ona Lukauskaitė-Poškienė apie Zubovų parką savo prisiminimuose rašo: „Pamenu aš Zubovų parke seną valakiškų riešutų medį su pritaisyta prie jo varine lentele. Lentelės įrašas tvirtino, kad šis medis buvo pačios Kotrynos sodintas. Dideli turtai leido Platonui plačiai užsimoti ir užsodinti prie rūmų didžiulį parką. Vienu šonu jis rėmėsi į Dvaro gatvę, sujungtą su rūmų aikšte aukštais, skliautuotais balto mūro vartais, dar ne per seniausiai, vos 1934 metais nugriautais, o kitas jo šonas siekė dabartinę Vaisių gatvę. Ir visas plotas iki pat Vilniaus gatvės su visa Mergaičių gimnazijos aikšte buvo didžiulio parko dalis; į Vilniaus gatvę vedė puikių senų kaštonų alėja, skyrė ją nuo gatvės tokie pat, kaip ir Dvaro gatvėje, balti aukšti mūro vartai. Visą parką supo balta mūro tvora, beveik žmogaus ūgio aukštumo“ (Ona  Lukauskaitė-Poškienė, 2006, 234).

Tarpukariu parkas miestiečių buvo labai mėgstamas ir vasarą pilnas žmonių. Čia vykdavo įvairios šventės, buvo rengiamos žemės ūkio parodos. 1934 metais jame buvo įrengtas garsiakalbis, kuris vakarais transliuodavo Kauno radijo programą ir muzikines laidas.  
Karo metu parkas šiek tiek nukentėjo, jo prieigose vyko mūšiai. Prof. V. Rimkus prisimena, kad baigiantis karui, jie gimnazistai, vadovaujami mokytojų, tvarkė senąjį parką. Jame buvo palikta daug sprogmenų, šovinių, kuriuos sumetus į laužą, garsiai sproginėdavo. Todėl mokytojai uždraudė gimnazistams kurti parke laužus ir sprogdinti parke rastus sprogmenis.

Po karo senasis miesto parkas buvo pavadintas Karolio Požėlos vardu ir buvo mėgstama šiauliečių laisvalaikio pramogų vieta.

Centrinis parkas (11,9 ha) pradėtas sodinti apie 1950-uosius per šeštadienines talkas. Jame yra senų ir unikalių medžių. Iš retesnių medžių jame auga planatalapiai ir totoriniai klevai, europiniai maumedžiai (Stonkienė, 2007, 3).

2010 m. lapkričio 25 d. Šiaulių miesto tarybos sprendimu centriniam miesto parkui suteiktas Zubovų vardas.

Kaštonų alėja
Tarp Aušros alėjos ir Vilniaus gatvės įsiterpusiai vieninteliai Šiauliuose Kaštonų alėjai jau daugiau kaip šimtas metų. Ši alėja – tai senoji pagrindinė įvaža į Didždvario rūmus ir parką iš senojo Kuršėnų kelio (dabar Vilniaus g.). Bene pirmąkart Šiauliuose kaštonai pradėti sodinti XIX a. viduryje. Tada Didždvario reprezentacinė klomba buvo apsodinta kaštonais ir atsirado alėja. Apie XX a. pradžią Zubovų parkas ir Kaštonų alėja pavaizduoti senoviniuose atvirukuose, iš kurių matosi, kad ji buvo sujungta su senuoju parku, ją juosė akmeninė tvora, kurios likučiai tebestovi prie Didždvario gimnazijos. Apie XX a. pradžią alėja pradėta vadinti Kaštonų alėja.

Apie 1931 m. senasis parkas prie Zubovų rūmų ir alėja oficialiai buvo padovanoti Šiaulių miesto savivaldybei. Ši teritorija buvo apsodinta kaštonais, kurie pavasarį gražiai žaliuodami traukdavo miestiečius.

Šiaulietis Aivaras Dulskis pasakojo, kad jo prosenelis Jonas Matulionis tarpukariu sodino Kaštonų alėją. Jis dirbo savivaldybėje, vėliau „Rūtos“ fabrike. Buvo Šiaulių tarybos narys. Jis gyveno ir mirė sulaukęs 100 metų.

1939 metais šaltą žiemą Kaštonų alėjos senieji medžiai iššalo ir nudžiūvo. 1940 metais jie visi buvo iškirsti. Šį įvykį aprašė  šiaulietė poetė ir publicistė Ona Lukauskaitė-Poškienė: „O toji kaštonų alėja!  Ji buvo tikrai didinga ir graži pavasarį, kai seni medžiai pasipuošdavo ištaigingomis, sunkiomis žiedų žvakėmis. Iškilminga ir šventiška būdavo tada alėjoje. O rudenį visą žemę apiberdavo rudi, laku blizgantys kaštonai, ir nežinau, ar yra buvęs Šiauliuose bent vienas vaikas, kuris niekad nėra jų rankiojęs. Tad ne vien man buvo liūdna ir skaudu, kai 1939 metų žiemą senieji kaštonai, tiek metų išstovėję, tiek šaltų žiemų išgyvenę, staiga iššalo. Liūdėjo šiauliečiai, kai kitais metais buvo kertami iššalę medžiai milžinai, liūdėjo netekdami kažko be galo mielo ir įprasto, susieto su kiekvieno jų jaunystės prisiminimais. Vienas senelis, galvą linguodamas, kalbėjo: „Duoda Dievas žmogui ženklus, duoda, tik žmonės tų ženklų suprasti nemoka.“ Ir išties senieji medžiai savo mirtimi lyg nužymėjo Šiaulių istorijos vienos epochos pabaigą, tos epochos, kuri prasidėjo Zubovo feodaliniais turtais, perėjo į Frenkelių pramoninį kapitalizmą, pergyveno inteligentijos iškilimą ir nepriklausomybės periodą, o karo audrai praūžus naujai atsodinti kaštonai žymėjo jau naujo Šiaulių gyvenimo laikotarpio pradžią...“  (Lukauskaitė-Poškienė, 2006, 234–235).

Šiandien žaliuojantys medžiai pasodinti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1946–1947 metais. 1981 m. rugpjūčio 1 d. Kaštonų alėja buvo rekonstruota (architektė V. Taujanskienė). Tuomet ją papuošė skulptorių D. Lukoševičiaus, A. Toleikio ir B. Kasperavičiaus skulptūros.

Dabar Kaštonų alėjoje išsirikiavę dviem eilėm suaugę medžiai atėjus pavasariui vėl sužaliuoja, sukuria tikrą lapų skėčių arkadą. O rudenį kaštonų kekėmis pasipuošę džiugina praeivio akį savo sodriomis spalvomis. Raudoni kaštonai užberia cementinėmis plokštėmis išklotą grindinį, ritmingai nuo medžių krintantys kaštonų rutuliukai primena vaikystę, kai rinkdavome juos kaip šokoladinius saldainius, kasdavome į žemę tikėdamiesi, kad jie išaugs liaunais ir tiesiais medžiais.

Pastaruoju metu beveik kiekvieną rytą eidamas į darbą Kaštonų alėja pastebiu vis labiau nykstantį jos vaizdą. Prieš keliolika metų įvyko gaisras Kaštonų alėjoje, nudegė keli medžiai, kurie buvo nupjauti ir jų vietoje styro kelmai.

Kaštonų alėją persekioja naujos negandos. Kaštonai serga, iki tol nematyti kenkėjai, atėję iš šiltų kraštų, naikina jo lapus. Jie ruduoja ir gelsta, ir medžiai gali nudžiūti. Vaizdą dar darko neaiškios paskirties ištepliotos kičiniais paveikslais (atrodo, kad šio abejotino edukacinio projekto vykdytojas buvo Dailės galerija) ardomos medžio plokštės ir vandalų baigiama griauti tvora, skirianti Kaštonų alėja nuo apleistos dykros, išklipę ir išlaužyti suoliukai, išdaužytos ir išlūžusios šaligatvio plokštės. Vis labiau niokojama Kaštonų alėja kompromituoja Šiaulių miesto centrą ir savivaldybės administraciją. Kaštonų alėjai reikia skubios žmonių pagalbos ir sutelkto visokeriopo valdžios dėmesio ir konkrečių sprendimų. Šiauliuose turime nedaug tokių istorinių vietų, todėl Kaštonų alėjai reikia skirti deramą dėmesį ir kuo greičiau rekonstruoti šią unikalią vietą. Būtina padaryti viską, kad Kaštonų alėja taptų patraukli ir mėgiama šiauliečių poilsio ir laisvalaikio praleidimo vieta.

2016 05 28 27

Senajame Šiaulių miesto parke. Apie 1930 m.
Iš P. Kaminsko rinkinio

2016 05 28 25

Skveras istoriniame Šiaulių Sukilėlių kalnelyje. Apie 1930 m
Iš P. Kaminsko rinkinio

 

 

Kitame numeryje

Į viršų