Menu, šis gana paprastas patiekalas prieš kokias tris dešimtis metų buvo ruošiamas dažną savaitgalį. Ir ne tik mūsų namuose. Nueini į svečius, o čia, žiūrėk, jauna šeimininkė ant stalo jau ir neša iškepusi „deficitinę” kiaulės pusgalvę. Nebuvome tada išlepinti visokiais „mandrėsiais“ ir sugebėjome džiaugtis paprastučiais valgiais. Net pavydu paliko prisiminus. Bet dukart į tą pačią upę neįbrisi... Tos kulinarinės nostalgijos paakintas ir nutariau pasiūlyti prisiminti, kaip viskas būdavo daroma...

Pirmiausia reikės didesnės arba mažesnės kiaulės pusgalvės. Rinkdamasis visada atkreipiu dėmesį, kad ji būtų švari, nešeriuota ir pernelyg neapštampuota. Veterinarinė kontrolė dažnai mėsą taip išmargina savo „tatuiruotėmis”, kad atrodo, jog tai ne paprastos kiaulaitės būta, bet kiaulės recidyvistės. Baisu prie tokios net prisiliesti...

Bus ji su ausimi ar be jos – kita kalba. Tinka ir vienas, ir kitas variantas, tik su ausimi daugiau vargo kepant atviroje skardoje, nes ji labai greitai ima džiūti, o po to ir visai tampa it medinė. Žinoma, galima laistyti, bet terlionės vis viena daug. Be ausies šiuo požiūriu paprasčiau, tačiau vaizdas ne toks įspūdingas...

Taigi parneštą galvą pamerkiame kelioms valandoms į kibirą ar didesnį puodą su šaltu vandeniu. Geriausia mirkyti per naktį, kad pasišalintų kraujas ir kitokie maistui nelabai tinkantys „priedai”.

Tada pusgalvę darsyk apžiūrime, ilgu smailiu peiliu pašaliname akį. Beje, irgi gan nemaloni procedūra, ypač jeigu akies „operaciją” atliekate pirmą kartą. Laimė, jau kai kur pasitaiko pirkti pusgalvių, kurių akys iš anksto išpjautos.

Atėjo metas numazgotą kiaulės pusgalvę gerai įtrinti druska, maltais juodaisiais pipirais ir česnaku. Česnako patarčiau negailėti – skirti tam reikalui visą galvutę - juo kepinio nesugadinsite.

Taigi galva (gal vis dėlto vadinsiu „galva”, nes „pusgalvė” - skamba kažkaip neskaniai) jau išprieskoniuota bei iškvėpinta it kokia „misė”. Beliko paskutiniai štrichai: vietoje akies įspaudžiame džiovintą slyvą, o į nasrus įbrukame didesnį lauro lapą. Jis primins liežuvį ir valgytojams ims atrodyti, jog kiaulaitė net žviegė iš malonumo pagalvojusi, kaip skaniai ją dorosite.

Dabar kitas svarbus momentas: pasirinktinai galvą galima kepti atviroje skardoje, ją palaistant kas 5-10 min. arba pirmiau suvyniojame į foliją, o nudengiame tik 15 min. prieš baigiant kepti. Pirmuoju atveju odelė bus traškesnė, antruoju – minkštesnė. Ir viena, ir kita savaip skanu.

Dedame skardon folija pridengtą ar nepridengtą galvą ir pašauname. Jei galva nepridengta, įpilkite į skardą puodelį vandens. Kepame vidutinėje temperatūroje 1,5-2 val. - priklausomai nuo dydžio.

Pašovę galvą nulupame 10-15 vidutinio dydžio ar mažesnių bulvių ir nuplovę dedame į skardą, kurioje jau kepa pus... kiaulės galva. Galima bulves pabarstyti kmynais.

Štai ir viskas. Jeigu kepant atviruoju būdu išsiskiria per mažai syvų, skardon vis įpilame vandens, kad būtų kuo palaistyti kiauliagalvės skruostus. O jeigu kepame folijoje, būtinybė laistyti atpuola.

Iškeptą galvą dedame ant padėklo arba ant didesnės, plokščios lėkštės, kartu su keptomis bulvėmis. Puošiame žalumynais. Labai tinka rauginti agurkai ir rauginti kopūstai.

Valgio receptą priminė Romualdas BALIUTAVIČIUS