Zita KATKIENĖ
Savaitės pradžioje pradėtos mokėti apkarpytos krizinės pensijos. Niekas nepadėjo, nors Lietuvos senjorai protestavo prieš pensijų mažinimą, nors dovanojo ne tik Premjerui Andriui Kubiliui bei frakcijos „Viena Lietuva” seniūnui Laimontui Diniui kartuvių virves. Nors žmonės verkė, prašė ir maldavo: „Neatimkite, ponai, mūsų uždirbtų pinigų”. Deja, prieš devyniolika metų Lietuvai nepriklausomybę dovanoję kovotojai šiandien ir vėl pirmose barikadų eilėse - Lietuva, o teisingiau jos valdžia, iš žmonių atima uždirbtus pinigus, nes be jų du dešimtmečius gyvavusi nepriklausoma Lietuva nebeišbristų iš finansinės krizės.
Kitam blogiausia net ir ne tai, kad atėmė. Šiaulietis Vytautas Remeika suglumo gavęs 100 litų mažesnę pensiją. „Aš turiu draugų, giminių, turiu tėvus, kaip jiems paaiškinsiu, už ką man sumažinta pensija - jokio dokumento nedavė?!” - piktinasi sunkų veterinarijos gydytojo darbą dirbęs ir nemažą pensiją užsidirbęs žmogus. Vėjyje, šaltyje kolūkio gyvuliais teko rūpintis - niekas tos pensijos nedavė veltui. Prarasta sveikata - toks kiekvieno pensijos sulaukusio žmogaus „turtas”, kuriam senatvėje ir skiriama pensija: perkami vaistai, procedūros, mokama bioenergetikams ir ekstrasensams, ieškoma jogų, sveikuolių ar ajurvedos išminties puoselėtojų pagalbos.
Ne tik apkarpytomis pensijomis, bet ir sumažintomis socialinėmis išmokomis, mažesniais ir, žinoma, vėluojančiais atlyginimais Lietuvos žmonės pasitinka ir Energetikus kainų šuolį bei jo ištikimąjį palydovą - visų vartojimo, maisto prekių ir paslaugų kainų padidėjimą. Akivaizdu, jog daugelis sulaukė ne tik sumažintų pensijų, bet ir vargingos senatvės.
Ir anksčiau su pavydu žvelgdavome ir užsieniečių turistų grupes, besisukiojančias pačiame Šiaulių bulvare. Dažniausiai šviesiais drabužiais apsirengę, ant kaklo pasikabinę fotoaparatus, garbingo amžiaus sulaukę senjorai, akivaizdu, gyvena turiningą, prasmingą ir įdomų gyvenimą. Atrodytų - nieko keisto. Juk tada, kai vaikai užauginti ir į mokslus išleisti, kai namai pastatyti ir sodas užaugintas - laikas džiaugtis gyvenimu ir mėgautis pačiomis gražiausiomis jo spalvomis. Deja, tam reikia ne tik entuziazmo, ne tik noro, ryžto ir neblėstančios energijos. Tam reikia ir pinigų.
Gali žmogus save kaltinti ir smerkti, kai neužsidirbo senatvei. Tačiau ir tas, kuris užsidirbo, pačios valdžios gramzdinamas į tą patį vargą ir skurdą, nes be jo, pensininko, be jo - neįgalaus, ir be jo - socialiai remtino pagalbos neišgyventų mūsų valstybė.
Ir tai, matyt, turėtų suteikti didžiulio pasitikėjimo, savigarbos ir savivertės svorio kiekvienam, kurių pinigėliais sprendžiama šiuo metu valstybėje susidariusi krizinė finansinė situacija. Juk didžiulė garbė būti pačios valstybės gelbėtoju. Panašiai kaip ir tie, kurie drąsiai ėjo prieš tankus, kai niekas netikėjo, kad Lietuva gali išsikovoti laisvę. Lygiai prieš dvidešimt metų kovoje už nepriklausomą Lietuvą gindami Vilniaus televizijos bokštą, Aukščiausiąją Tarybą žuvo 14 žmonių, kulkų suvarpyti 52 žmonės, sužeisti 72 žmonės. Ir tai tik tie, kuriems prireikė medikų pagalbos. O kur dar tie, kurie patys išsilaižė savo žaizdas, kurie naktimis dar ilgai krūpčiojo nuo netikėto garso, nuo slogaus sapno?
Ne visi anų dienų kovotojai šiandien jau pensininkai. Dažnas dar dirba, kad užsitikrintų sočią senatvę. Deja, jau šiandien akivaizdu, kad tie, kurie į pensiją eis po keliolikos metų, gali likti ir visai be išmokų, nes nebeliks kam mokesčių mokėti. Kai daugumos vaikai svečiose šalyse laimės ieško, kas tuos mokesčius bemokės. Sulauks senatvės tie, kurie šiandien daug ir sunkiai dirba nepriklausomoje Lietuvoje, ir valdžia jiems pasakys, jog... atsižvelgiant į šiuo metu valstybėje susidariusią krizinę finansinę situaciją ir remiantis krizės laikotarpiu bei ištuštėjus „Sodros” iždui, pensijos nebus mokamos. Ir taip jau gali nutikti po dešimties metų, nes pasaulinės krizės, finansų analitikų teigimu, ir kartojasi kas dešimtmetį.
Nenoriu nei gąsdinti, neraginu protestuoti ar daužyti valdžios langus, už kurių sėdintys valdininkai ar politikai skaičiuoja varganą šių metų šalies, miesto ar kurios valdiškos įstaigos biudžetą. Nuo valdžios malonės priklausomi žmonės - ne tik pensininkai, bet ir gydytojai, mokytojai, valstybės tarnautojai, policininkai - visi aukoja savo atlygio dalį ir priedus tam, kad būtų išspręsta susidariusi krizinė finansinė situacija.
Didžiuokitės savimi - pensininkai, neįgalieji ir socialiai remtini valstybės kareivėliai, nors jūsų krūtinių ir nepapuoš medaliai už šalies išvedimą iš susidariusios krizinės finansinės situacijos. Juk valdžia nesikreipia į bankininkus, kurių daugelį metų mėnesinis atlygis siekė šimtus tūkstančių, nesikreipia į verslininkus, kurie didžiuojasi išaugusiu praėjusių metų pelnu ir šiandien suka galvą, kur investuoti pelną, kuris auga vien dėl to, kad pasinaudodami finansine krize gali mažinti samdinių atlyginimus. Kai atpigęs ne tik nekilnojamasis turtas, bet ir darbo jėga, geriausias metas investuoti. Tik, žinoma, ne į Lietuvą, ne į jos ateitį. Nėra tokio premjero ar prezidento, kuris pasiūlytų: „Mielieji ponai, visi metus pagyvenkime iš minimalaus šalies atlyginimo, kuris siekia 800 litų”.
Kiek laiko prireiktų, kad Lietuva įveiktų krizę, jei visų aukščiausio ir žemiausio rango politikų, prokurorų ir teisėjų, bankininkų ir verslininkų sąskaitose mėnesio pajamos būtų 800 litų? Tik ar išgyventų už tokią sumą mėnesį oligarchas, kuris įpratęs kas mėnesį gauti kelias dešimtis tūkstančių, o metų pelną skaičiuoti šimtais milijonų? Baugu rizikuoti, nes nusišautų ir pasikartų turbūt kas antras. Pensininkas - nesikars. Jis kariamas buvo visą gyvenimą ir kaip tas kiemsargis šuo seniai įprato...
