Zita KATKIENĖ

Žmogų skriaudžia kas tik nori - valdininkai, policininkai, politikai... Kartais ima atrodyti, jog bene daugiausiai nuskriaustųjų tarp miesto maršrutinių autobusų keleivių, kuriuos tikrina bendrovės „Dorsimus” kontrolieriai ir baudžia už važiavimą be talonėlio arba be pažymėjimo, įrodančio, kad žmogus gali naudotis lengvatiniu bilietu. Juk pažeidimų šioje gyvenimo srityje - tik tiek,  tačiau keleiviai dažniausiai jaučiasi ne tvarkos pažeidėjais, bet aukomis, kuriuos skriaudžia ir žemina kontrolieriai iš baltojo autobusiuko.

„Zuikiai” vienijasi ir rengiasi piketuoti prie kontrolierių būstinės, įsikūrusios senojoje autobusų stotyje, esančioje prie senojo viaduko. „Zuikiai”  žada gyvu žiedu apjuosti kontrolierių būstinę ir taip įrodyti, jog ir patys gali įkliūti į tą pačią kilpą, kurią kasdien spendžia „zuikiais” verčiamiems miesto maršrutinių autobusų keleiviams.

Patenka į tas pinkles ne patys stipriausieji ir energingiausieji mūsų visuomenės nariai. Pakliūva dažniausiai vaikai, neįgalieji, seneliai... Ir pakliūva dažniausiai ne už tai, kad važiavo be talonėlio, bet todėl, kad vaikas neturėjo moksleivio pažymėjimo, nes „Dorsimus” kontrolierius be jo niekaip negali patikėti, kad vaikas - tikrai moksleivis. Miesto senoliams - tos pačios bėdos, tik parodę pažymėjimą jie gali įrodyti kontrolieriui, kad yra garbingo amžiaus.

Deja, „zuikių” medžiotojai dar niekada nesijautė kalti dėl to, kad baudė vaikus ir senelius, dėl to, kad pargriovė, pastūmė ar net sužalojo. Nes medžioklėje, kaip ir meilėje, visos priemonės pateisinamos. Kontrolieriai, besilaikantys keleivių važiavimo taisyklių, jaučiasi teisūs, nes jie, kontroliuodami miesto maršrutiniais autobusais važiuojančius keleivius ir sulaiko pažeidėjus, kurie nesilaiko nustatytų keleivių vežimo taisyklių. Reikia laikytis, teigia kontrolieriai, ir problemų neiškils.

Žinant pažeidimo dydį ir tas problemas, kurias patiria žmogus, sulaikytas kontrolierių ir vežamas į policiją, kur jam rašomas protokolas, tampa akivaizdu, jog pažeidimo ir bausmės svoris tikrai neadekvatus. Kiek mieste yra žmonių, kurie po patekimo į „zuikio” kilpą liejo ašaras ne tik įsikniaubę į savo pagalvę, bet ir redakcijos kabinetuose? Nemiegotos naktys ir stresas prieš kelionę į „Busturo” bendrovėje vykstantį „teismą” sugniuždo ne vieną. Ir ilgam.

Tad ir kyla klausimas - ar tikrai toji „zuikių” medžioklė tokia efektyvi, kad tam įkuriama tarnyba su specialiais apmokytais žmonėmis naudotis ne tik savigynos elementais, bet ir ginklais, vežiojami specialia technika ir gaunantys atlygį. Ar tikrai nepriteklių alinamoje šalyje reikalinga tokia „zuikių” medžioklė, kurioje akivaizdžios naudos lyg ir nėra. Visas įmanomas apsaugos paslaugas  - nuo fizinės apsaugos iki verslo partnerių ir darbuotojų patikimumo tikrinimo teikiančiai bendrovei „zuikių” gaudymas - menkas, atrodytų, biznis. Bet jis dirbamas ir uoliai, ir atsakingai. Ir tai rodo gyvenimas - į „zuikių” gaudytojų automobiliuką patenka keleiviai, sergantys epilepsija ir čia pat netenka sąmonės, prireikia medikų pagalbos.

Kažin kas valstybei būtų  pigiau - nuvežti žmogų nuo stotelės A iki stotelės B be talonėlio, ar jam kviesti greitąją medicinos pagalbą ir įkurdinti kelioms paroms ligoninėje? Niekas ir neskaičiuoja patiriamų  nuostolių, užgriūvančių „zuikių” pečius.

Nepamirštama prieš keletą  metų miestą sukrėtusi istorija, kai pašto laiškininkas pasisavino pensininkų pinigus, nes norėjo sugrąžinti skolą  antstoliams. Skola atsiradusi po to, kai jis, važiuodamas miesto autobusu be bilieto pateko kontrolieriams. Neturėjo jaunas vaikinas tuomet darbo ir baudos nesumokėjo. Jis buvo perduotas antstoliams ir  bauda išaugo iki 300 litų. Šią sumą ir norėjo grąžinti laiškininkas, bet susivokė, kad vogtais pinigais problemos neišspręs. Tada ir išvyko su pinigais į Vilnių, kur pasirinko mirtį po traukinio bėgiais.

Belieka suskaičiuoti, kiek prarado valstybė, kai jaunas žmogus, nepajėgęs sumokėti dešimteriopai išaugusios baudos už važiavimą be talonėlio, pasitraukė  iš gyvenimo? Sugniuždyta tėvų šeima, išplėšta iš  visuomenės viena jos ląstelė - žmogus. Kokia armija „zuikių” turėtų patekti į kontrolierių spąstus, kad atsipirktų tokia netektis? Žuvusiojo mamos teigimu, niekas vaikino taip neslėgė, kaip skola už važiavimą be talonėlio, ir ji neabejoja, jog tai ir buvusi pagrindinė savižudybės priežastis.

Ar tikrai mūsų visuomenė  tokia nesubrendusi, kad jai reikalinga keleivius kontroliuojanti institucija. Jei jos nebūtų, ar tikrai miesto maršrutinių autobusų  keleiviai nežymėtų talonų? O gal liktų nenubausti tik tie pažeidėjai: vaikai, seneliai ir invalidai, kurie, važiuodami dažniausiai net ne be talonėlio, bet be pažymėjimo, tikrai nenuskurdintų nei „Busturo”, nei miesto. Tik nusivylimo ir skausmo ašarų būtų mažiau, skriaudos ir pažeminimo sumažėtų, kurie žmogaus širdyje išlieka ilgam. Ypač vaiko, kuriam teko pabuvoti policijoje vien dėl to, kad moksleivio kuprinėje neturėjo pažymėjimo. O juk vaikas žino, kad yra draugų, kurie ir vogė, ir melavo, bet į policiją nepateko. Juos baus tik Dievas. Žinoma, Dievo bausmė didžiausia, bet jos ir pakaktų, kai nusikaltimas - žmogaus sąžine matuojamas. Susipyko žmogus su sąžine, ir važiuoja be talonėlio. Tad tegu jį ir baudžia sąžinė, už kurią nėra pasaulyje griežtesnio teisėjo, o ne „Dorsimus” kontrolieriai, patys kartais prasilenkiantys ne tik su sąžine, bet ir su žmogiškumu.