Lina JUREVIČIŪTĖ

Šiauliuose viešintiems turistams visai neįdomus Kryžių kalnas, vietiniai muziejai ar kitos istorinės lankytinos vietos. Panašu, jog turistams reikia „ekstrymo“, naujų potyrių, o ne nuspėjamų, internete ir turizmo centruose bei reklaminiuose lankstinukuose išliaupsintų lankytinų vietų. Tokios išvados peršasi pasikalbėjus su savaitę Šiauliuose viešėjusiais svečiais iš Vokietijos.

 Pasirodo, Bavarijoje gyvenančiai porelei didžiausią įspūdį Šiauliuose paliko ne lankytinos vietos, o kelionė iš vieno miesto galo į kitą mikroautobusu. Mums, vietiniams gyventojams, ši viešoji transporto priemonė atrodo įprasta ir nieko neypatinga, tačiau reikėjo pamatyti svečių, nesuprasi – nustebusias ar išsigandusias – akis ir supranti, kodėl pasivažinėjimą „mikriukais“ reikėtų įtraukti į pramogų turistams sąrašą.

Kaip turbūt daugelis, taip ir aš laukdama svečių iš užsienio verčiausi per galvą ieškodama ką įdomaus Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose parodyti. Bemaž mėnesį „googlinau“ ieškodama informacijos apie tai, kas užsienio turistams Šiauliuose galėtų būti įdomu. Skaičiau turizmo informacijos centrų skelbimus, žmonių atsiliepimus apie vieną ar kitą objektą ir po mėnesį trukusio sąžiningo ieškojimo turėjau išsamų planą, ką svečiams parodysiu per septynių dienų viešnagę Šiauliuose.

Lyg tyčia liepos pradžia apdovanojo mus alinančiu karščiu, tad per daug nesistebėjau, kad svečiai vos kojas vilko ir žiovaudami apžiūrinėjo eksponatus muziejuose (išskyrus Kauno IX fortą - pagarba ekskursija vokiečių kalba vedusiai gidei, sugebėjusiai net dvi su puse valandos išlaikyti svečių susidomėjimą). Pamaniau, karštis taip veikia žmones. Gal naktį tokiame karštyje blogai miega, gal patalpos per mažai vėdinamos, todėl svečiai ir atrodo apatiški bei pavargę?

Paskutines viešnagės dienas paskyriau susipažinimui su Šiauliais. Parodžiau žymiausias vietas, muziejus, aikštes, pasakojau istorinius įvykius, susijusius su tomis vietomis. Žinoma, apsilankėme ir Kryžių kalne. Artėjant prie šios, visame pasaulyje garsinamos vietos, stebėjau vokiečių reakciją. Dar prieš viešnagę perskaičiau Kryžių kalno atsiradimo istoriją tam, kad prisiminčiau viską ir galėčiau atsakyti į rūpimus klausimus. Tačiau mano pasakojimus svečiai lydėjo abejingais žvilgsniais. Labiau už atsiradimo istoriją ir pačius kryžius jiems rūpėjo, kodėl žmonės Kryžių kalne elgetauja, nors yra tai draudžiantys ženklai. Fotografavo ne kryžius, o juoką sukėlusius informacinius ženklus pastatytus prie pardavinėjamų suvenyrų ir klausė, kam reikalingas ženklas „Suvenyrai – 1 m“, jei jis pastatytas prie pat pardavinėjamų suvenyrų. Juk ir taip matyti, kas čia pardavinėjama.

Kai jau buvau beprarandanti viltį Šiauliuose svečiams parodyti ką nors įdomesnio, vaikščiodami mieste vokiečiai paklausė, ką reiškia numeriai važiuojančiuose mikroautobusuose. Paaiškinau, kad tai – maršrutiniai taksi, kuriais šiauliečiai važiuoja iš vieno miesto galo į kitą. Svečiai sakė pastebėję, kad mikroautobusai sustoja ne tik autobusų stotelėse, bet ir ten, kur sustoti draudžiama. Susigėdusi ir išraudusi paaiškinau, kad šios visuomeninės transporto priemonės vairuotojai ne visada paiso Kelių eismo taisyklių.

Netrukus nusprendėme išbandyti, kaip Šiauliuose veikia viešasis transportas, ir rankos mostu sustabdę mikroautobusą leidomės kelionėn. Negalėjau atsistebėti žiūrėdama į išsigandusias, o gal nustebusias porelės akis. Tik įlipę į mikroautobusą abu puolė ieškoti saugos diržų – esą kaip be jų. Juk nesaugu važiuoti neprisisegus saugos diržo. Pasakiau, kad tokių čia nerasite, todėl sėdėkite ramiai. Dar labiau svečiai nustebo matydami, kaip mikroautobuso vairuotojas vienu metu vairuoja, ima pinigus iš keleivių, skaičiuoja grąža ir muša bilietą. Netrukus priekinėje sėdynėje sėdinčiam vokiečiui keleivis pabaksnoja per petį ir duoda penkių litų monetą sakydamas „paduok už du“. Sutrikęs vokietis nesuprato ką su gautais pinigais daryti, todėl teko jam pagelbėti. O dar mikroautobuso vairuotojas pasitaikė piktas – pypino, lenkė lėčiau važiuojančias mašinas ir atsidaręs langą keikė vairuotojus. Pavažiavus dar keletą metrų paprašiau vairuotojo sustoti stotelėje. Iš svečių reakcijos supratau, kad pasivažinėjimas juos tikrai nustebino ir būtent tai jie pirmiausia papasakos grįžę namo.

Paskutinę  viešnagės dieną svečių paklausiau, kas labiausiai patiko Šiauliuose ir kituose šalies miestuose. Nė kiek nenustebau išgirdusi atsakymą, jog įdomiausia buvo pasivažinėjimas mikroautobusu. O kaip Kryžių kalnas, muziejai, kiti monumentai? Atsakymas buvo paprastas – visą tai jie matė internete ir reklaminėse brošiūrėlėse turistams. Apsilankę tose vietose jie tiesiog uždėjo pliusiukus, kad ten buvo. Tačiau niekur nebuvo skelbiama, kad miestuose be autobusų ir taksi keleiviai pervežami „ypatingais“, tačiau ne visai saugiais mikroautobusais, kuriems ne visada galioja Kelių eismo taisyklės.