Tai, ką sovietmečiu vadinome gastronomija, nūnai išplito mada vadinti kultūros paveldu. Nesiginčysime dėl terminų, tačiau nepaneigsi, kad Lietuvoje kramtymo, rijimo ir skilvių kišimo technika atėjusi iš dvarų. Dažnas nuodienos dvarininkas – pirma karta nuo žagrės – pats nežino kuria ranka šakutę laikyti, tad mūsų akys teisėtai krypsta į Savivaldybės dvarelį ir jo puoselėjamą turtingą kultūrinį-gastronominį paveldą.

Taip pavadinsime gastronominių  tradicijų bangą, plūstelėjusią iš Savivaldybės. Jei dar kas pamena – pradininkė buvo eksmerė Vida Stasiūnaitė, išvaikiusi konspiracinius barelius, plačiai atvėrusi tautai Savivaldybės duris ir patraukusi į mases. Ar medžiotojas, ar žurnalistas – lygus tarp lygių prie alaus bokalo. Jei reikia meninės programos – prašom, dailusis pasivaikščiojimas ant stalų. 

Šioje epochoje išpopuliarėjo sriuba. Net tam tikra politinė kryptis susiformavo, skandavusi šūkį: „Už sriubos lėkštę!“ Žinoma, nuo tos lėkštės pastumtieji piktinosi ir naujosios bangos pasekėjus vadino sriubininkais (matyt, pabrėždami neįprastą jų kuklumą).

Tuo metu merės garnyrui buvo gausiai teikiamos daržovės. Ypač pernykštės. Rovė tas pernykštes daržoves merė abiem rankomis, kol pačią iš Savivaldybės amžinai alkani politikos vilkai išrovė. Tuo baigėsi demokratijos renesansas ir Savivaldybės virtuvė grįžo į įprastas vėžes, prie įprastų patiekalų ir puodų.

Į Šiaulių savivaldybė oriai įžengė buvęs pirmasis partijos sekretorius, o nūnai Šiaulių miesto galva, tai yra meras, Vaclovas Volkovas. Žmogus paprastas, artimas liaudžiai, todėl ir tradicijos paprastos. Viešumas buvo suprastas tiesiogine ta žodžio prasme, todėl daigus suleido šampano (tiksliau – putojančio vyno, nes šampanas liaudžiai neįkandamas) gėrimo išvietėje kultūra. Pats V. Volkovas su Savivaldybės šiškomis smagiai trenkė taurėmis viešojo miesto tualeto moterų skyriuje.

V. Volkovo laikai neilgai tęsėsi, ir saulės mieste sušvito Vytauto Juškaus žvaigždė. Buvo šnabždamasi, kad tai pats V. Juškus saviškį pastūmė, bet po mūšio kumščiais nemojuojama, kaip sako rusų liaudies išmintis. Tad V. Volkovui teko vienam tradicijas propaguoti, it kokiam vienišam vilkui.

Demokratijos potvynis baigėsi ir visi patraukė į jaukią savivaldybės virtuvėlę. Pasimokę iš V. Volkovo visi suprato, kad vartoti alkoholį, ypač viešai, yra labai negerai, ir nuo to laiko ėmė kleboniškomis sriūbti „valerijonus“.

Prasidėjo konspiracinės blaivybės era. Naujo judėjimo įkvėpėjas – tuometinis miesto meras Vytautas Juškus, viešose tų dienų ikonose vaizduojamas kaip šventasis blaivybės apaštalas su taure rankoje. Toje taurėje, suprask, ne brendžiukas, ne vyniukas, o tyras vandenėlis arba sultys be „gradusų“. Ir meras visiškai nevartoja alkoholio.

Šioje epochoje užgimė nauja tradicija – darbo metu senuosius metus palydėti šampanu ir saldainiukais, liejantis mero V. Juškaus psalmėms. Tačiau ketverius metus trukusi palaima baigėsi, prasidėjo krizė, o su ja – ir nauji papročiai užgimė...

Šios epochos pranašai – mesto meras Genadijus Mikšys ir jo patarėjai, dar iki pietų pertraukos skubantys eilę prie puodų užsiimti. Metas sunkus, tad vėluojantiems, anot senovės romėnų,  – kaulai.

Nusistovėjo taisyklė  – kas prie lovio pirmesnis, tas sotesnis. Dar kitaip tariant, ankstyvas valdininkas – dantis rakinėja, vėlyvas tautietis alkanas maklinėja. Dantų krapštukas – rimtas įrankis rimtiems vyrams, rimtai Savivaldybėje plušantiems. Todėl šią epochą paženklino du sukryžiuoti dantų krapštukai cukrinio kaulo fone.

Tad štai tokia trumpa šiaulietiška gastronomijos istoriją, palikusi turtingą paveldą, kurį  papildyti turi progos Savivaldybėn įžengsiantieji po gero pusmečio.  

Kęstučio PABIJUTO pieš.