Asta VOLKOVAITĖ

„Daug žmonių bankrutuoja per daug investavę į gyvenimo prozą. Bankrutuoti dėl poezijos - garbinga“, - taip yra kažkada pasakęs airių kilmės anglų dramaturgas, poetas bei rašytojas Oskaras Vaildas. Tokių bankrutuojančių dėl eilėmis grįstos garbės turbūt nemažai – šiais metais perkamiausių knygų dešimtuke – nė vienos poezijos knygos. Į klausimą, kodėl žmonės mieliau nuo lentynų šluoja žvaigždžių biografijas, knygas apie taupymą bei krizę, ko gero, atsakymo nė nereikia.

Tačiau ar ne metas atsigręžti į poeziją?

Neabejingų  eilėms tikrai yra. Štai vienas geras mano draugas, aplinkinių  apibūdinamas kaip giežtas ir darbe nuolat negailestingai darbuotojus muštruojantis žmogus, namuose nesibodi kartais atsiversti Pauliaus Širvio ar kokią kitą knygą, ieško to, kas jaudina širdį ir protą. Taip jis pats pasakytų.

Tokių  nedrįstančių atskleisti, ką jie iš tikrųjų  vakarais skaito prie naktinių toršerų netrūksta. Kaip kokia varputis įsišaknija stereotipas, kad garsiai pareikšti, jog esi poezijos mylėtojas - nebemadinga.

„Dėl mados aš petruškevičių, butkučių ir valinskų biografijų tikrai neskaitysiu“, - pripažįsta dar vienas poezijos knygas skaitantis bei pats eiles rašantis vadovas. Jis sako, kad nevengia ir draugams garsiai paskaityti savo kūrybos eiles. Tik - prie šventinio stalo, po mažiausiai šimto penkiasdešimties gramų...

„Seniai girdėjau, nuo ko dūšiai gera“, -  po vieno poezijos vakaro pripažino klausytojas. Žmogus sako pastebėjęs, kad nemažai šiuolaikinių jaunų poetų pradeda labiau vertinti žodžių žaismą,o ne tai, nuo ko norėtųsi verkti.

Manau, tie kurie jau atrodo, nuo ko džiaugsmo ašaromis pravirksta siela, suvokia, kad eilės kartais gali duoti daugiau nei romanai ir laikraščiai. „Poezija užkabina dalykus, gulinčius žmogaus dugne”, - taip yra pasakęs ir vienas šiuolaikinių poetų, drįsęs prozą palyginti su žiedu, o poeziją - su žiedadulkėmis.  Žinoma, kalbėdamas apie prozą neturėjo omenyje tokių biografinių rašliavų apie „žvaigždes“, kurios užgriuvo knygynų lentynas.  

Šie nors ir paslapčiomis poezijos knygas skaitantieji ir ten atokvėpio nuo rutinos ieškantieji, suvokia, kiek eilės gali duoti pavargusiai sielai. Net pasaulio medikai poezijos naudą pripažino ir pradėjo eilių terapiją taikyti sunkiomis ligomis sergantiems pacientams, taip bandydami pratęsti jų gyvenimą. Tokia praktika jau taikoma ir mūsų šalyje.

Medikai pastebėjo, kad net nuo bronchinės astmos kenčiantiems žmonėms poezijos skaitymas padeda įkvėpti daugiau oro. Deja, giliai kvėpuoti – jau nebemadinga.