Mykolas DEIKUS

Pone mere, ar eidamas miegoti atidžiai pasižiūrite po lova? O gal kažkas naktimis slepiasi tamstos spintoje? Po paskutinių cirkų politfinansinėje Šiaulių padangėje norom nenorom tenka prisiminti buvusio Šiaulių mero Vytauto Juškaus fantazijas apie mistinius Kauno ar dar kokio ten blogo miesto „berniukus“, interesų grupuotes, kurios ateina prievartauti nekaltų Šiaulių miesto tarybos princesių.

Eksmero V. Juškaus retorika gėdingais Laisvosios ekonominės zonos statybų laikais prisiminta paskutiniame Miesto tarybos Miesto ūkio ir plėtros komiteto posėdyje, kuriame dalyvavo ir valdančiosios daugumos galva G. Mikšys. Būtent tądien valdantieji susitarė pasirašyti niekinę logistikos centro plėtros sutartį, kuri miestiečius turėtų įtikinti, kad 50 milijonų litų metama ne šuniui ant uodegos. Tądien nervingos kalbos liejosi apie dundukus žurnalistus ir mistines interesų grupuotes, kurios nori atimti iš Šiaulių patį riebiausią kąsnelį – planuojamų sandėlių kompleksą, kuris vadinamas įmantriu intermodalinio logistikos centro pavadinimu.

Geležinkelininkai, Klaipėdos jūrų uosto ir Šiaulių savivaldybės atstovai vakar pasirašė bendradarbiavimo sutartį drauge plėtoti Šiaulių logistikos centrą. Tačiau ši sutartis lygiai tokia pat niekinė, be jokių konkrečių įsipareigojimų, sąlygų ir ekonominės logikos, kaip ir Vilniaus jaunimėlio parengta logistikos centro galimybių studija. Būtent po to, kai paviešintos dešimtis tūkstančių litų kainavusios Šacherezados pasakos apie tai, kad jūrų uostas krovinius sandėliuos ne Klaipėdos, bet Šiaulių sandėliuose, o Lietuvos geležinkeliai šauniai įsilies į transsibiro magistralę, kuri Saulės miestą sujungs su Tolimaisiais rytais, net blaiviai mąstantys saviškiai iš kėdžių išvirto.

Ir greito ekonominio atsigavimo pranašai išvirstų – nė jie nesusapnavo, kaip galima iš 2008-ųjų ekonominių rodiklių, kai krizė dar tik šiepė dantis, išvesti kosmines ekonominio kilimo trajektorijas. Ne didėjančios bedarbių armijos, masinių bankrotų, kurių nebeapžioja bankroto administratoriai, o klestinčios gamyklos, didėjantys produkcijos mastai piešiami. Jeigu neskaitėte studijos, tai žinokite, kad dabar mes, šiauliečiai, esame ant pačios ekonominio augimo bangos keteros. 

Ką gi, betrūksta tik skraidančių lėkščių ir humanoidų ambasados Savivaldybės bokštelyje. Todėl kad prisibraidė vyrai jūroje iki kelių, panika pasakorių stovykloje ir kilo. „Mus puola!“ Interesų grupuotės, baubai ir visokie kitokie baisaus plauko padarai, kokie tik gali slėptis po lova, laukan lenda ir už kojų Tarybos princesėms graibo, visaip rafinuotai gąsdina. Kai paskambinęs merui G. Mikšiui paprašiau įvardyti Šiaulių „priešus“, pagalvojau ne tą numerį surinkęs. Pirma dėl to, kad po ilgos pertraukos mero telefonu kažkas atsiliepė (manau, dabar vėl nebeatsilieps), o antra – tokio lygio personai ne lygis „klykti“ į ragelį ir jį mėtyti nebaigus pokalbio. Net Mindaugas Murza kartais labiau tvardosi. 

Tiek dėl nesėkmių, tiek dėl kritikuojamų nepamatuotų sprendimų ieškoti priešų, mistinių baubų ir skubiai regzti primityvias viešųjų ryšių akcijas, atrasti būrius „investuotojų“ – įprasta iki kaulo smegenų Miesto tarybos princesių taktika. Taip buvo kuriant amžiną atilsį Šiaulių laisvąją ekonominę zoną, taip – statant gyvą nabašninką – Šiaulių pramoninį parką, tokie patys veiksmai – ir dabar.

Nesunku pastebėti, kad nauja logistikos centro galimybių studija pradėta rengti jau po to, kai iš Susisiekimo ministerijos išgirstas pažadas duoti pusšimtį  milijonų litų. Be jokių studijų ir aiškių  galimybių, vien tik vadovaujantis Šacherezados vizijomis. Taigi peršasi išvada, kad studijos, sutartys – tik akių dūmimas. Nes iš tiesų logistikos centro idėja pašvinko dar tuomet, kai sandėlius pasiūlyta statyti patiems verslininkams – japertams, stulpinams ir kt. Nesiryžo investuoti, nes moka skaičiuoti ir gerai žino, kiek iš tiesų vertos tokios idėjos.

Ir dabar vyrai išsigando, kad Šacherezados pasakos – per drąsu net Šiaulių drąsuoliams, todėl jau pasirašyta nauja bemaž šimtu tūkstančių litų  įkainota sutartis su merą ir jo žaviąją palydovę Vokietijon pavėžinusia firma. Padarys studiją ir galimybes nupieš tokias, kokių reikia godžioms Tarybos princesėms. O opiumas liaudžiai – pasirašyta bendradarbiavimo sutartis.

Tačiau liaudis gali būti rami bent jau dėl to, kad meras eidamas miegoti nežiūri, kas slepiasi po jo lova. Baubai išsilakstė po abejojančių politikų lovomis.