Pinigų  visada turi Savivaldybė. Skirtingai nei šykščioji Sara, Šiaulių  savivaldybė labai gerai supranta „istorinį momentą“. O momentas toks, kad išalkusių verslininkų, partinių rėmėjų  ir panašaus plauko nuolat pražiotų burnų ir kiaurų kišenių – amžinai aplink pečių eilės trys. Ne tik per visokias krizes.

Prie Savivaldybės priskretę verslininkai visada turi revoliucinių projektų. Ypač revoliucingomis idėjomis visada garsėjo su bankeliu vienaip ar kitaip susiję veikėjai. Pirmasis revoliucinis projektas, - bankelio steigimas iš Savivaldybės kišenės, tik zuikio dainos. Pasaulio banko paskola „Šiaulių vandenims“, LEZ steigimas ir dešimčių limonų „žalio“ įsūdymas Šiaulių oro uoste – lengva mankšta prieš didžius darbus. Pramoninis parkas be pramonės, fantazijos skurdžių pasakas malantis Kultūros fabrikas, Logistikos centras Šiauliuose Klaipėdos jūrų uostui aptarnauti – va čia tai revoliucingi projektai!

Revoliucingos idėjos mėgsta būti tęsiamos. Mūsų revoliucionieriai net terminą išrado: „politikos tęstinumas“. Pavyzdžiui, pradėjo meras Vytautas Juškus bulvarą tiesti, o meras Genadijus Mikšys užbaigė. Aštuoniolika milijonų, už kuriuos kelią į Radviliškį nutiesti galėjo, kaip uoga „Šiaulių plento grupei“ prisirpo. Ir tik per dvi kadencijas.

Revoliuciją  galima sukelti ne tik stiklinėje, bet ir išvietėje. Savitų  viešųjų tualetų atidarymo pasekėjų sulaukė  eksmeras Vacys. Dabartinis Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius irgi į istoriją su tualetu įsirašė. Turėjo su kaimynais vieną privatų tualetą, bet vieną dieną išbaidė moteriškę iš tualeto ir iškilmingai tualeto spyną dantų krapštuku užkišo. Kas buvo privatu – tapo vieša. Kas buvo nieks, tas bus viskuo. 

Savivaldybės biudžetas – amžinai kiauras gausos ragas. Kiek per vieną galą mokesčių pinigėlių bepilsi, tiek per kitą galą auksiniais užsakymais išriedės.

Tačiau ką  daryti paprastam piliečiui, biudžetinio spenio gyvenime nemačiusiam? Unikalus verslo planas gimė praėjusį antradienį bežiūrint, kaip „spec“ automobilis po lietaus Aušros alėją laisto.

Ne, nelaistysime miesto gatvių per lietų, nevešime iš miesto tirpstančio sniego, o sausinsime miesto gatves! Kam to reikia? Reikia lygiai dėl tos pačios priežasties kaip ir gatves lietui lyjant mirkyti – viskas dėl visuomenės gerovės. Savivaldybė pinigų gatvėms lyginti neturi, pravažiuoja „spec“ mašina po lietaus, pripila duobes vandens, o tada jau mašinos praeivius murzinu vandeniu taško. Tai va – tas duobes reikia nusausinti.

Pradinės investicijos – minimalios. Reikia prisipirkti kempinių (kaip tik savaitgalį  bus akcija „jamam“), plastikinių bidonų, vokelių ir dėžę brangios degtinės. 

Vokeliai, nepagalvokite nieko blogo, verslo planui. Įdedi į vokelį verslo planą, ateini pas Savivaldybės vadovus ir sakai: „Imkit, turinį vokelių skaitykit, ir skaitydami tokią gerą idėją permanykit“. Paskaito vadovai, visą turinį atidžiai suskaito, pliaukšt sau per makaulę: „Ale kokia liuks idėja, kaip tik to Saulės miestui ir trūko – nusausintų gatvių!“

Degtinėlė  – kad verslo planui kelelis pas politikus nedulkėtų, kad mintys protingos ir miestui naudingos stalčiuose neužsigulėtų. Sauso niekas neklauso, ypač kai biznis toks šlapias. Žiū popieriai ir kojas beįgavę. Šlitu šlitu, šuldu buldu po Savivaldybę iš kabineto į kabinetą. Šmakšt politikams po nosimi, pykšt – ir parašas, ir leidimas.

O vandenį  į Dausiškių kapines vešime. Pavyzdžiui, Motinos diena Savivaldybei – it stichinė nelaimė. Kaip koks uraganas ar tornadas atsėlina kasmet netikėtai. Atlekia, o vandens kapinėse ir vėl – ba ba. Savivaldybė juk nedurna, vandens gręžinio naujose kapinėse neįrenginės, tad mūsų paslaugos – kaip tik laiku.

Tik reikia paskubėti, kol „Šiaulių vandenys“ ant duobių  skaitiklių neuždėjo. Uždės – nebeišplėši iš jų vandens, nagais ir ragais laikysis įsitvėrę.  Jie jau tokie, irgi revoliucingi.