Zita KATKIENĖ

Net ne iš  vienų lūpų teko girdėti, kad marionetėmis gali būti ir visai paprasti žmonės - Verdulių gatvės gyventojai, pirmą  kartą viešai prabilę apie tai, kad, jų nuomone, iš  prekybos centro „Tau” konditerijos cecho sklindančiais dūmais ne vienas nudegė veidą ir akis.

Kiekvienas lėlininkas žino, kad jo pagamintai lėlei gyvybę suteiks tas, kuris paims į rankas lazdeles ir kilnos rankeles ir kojeles iki reikiamo aukščio. Ir kalbės juk ne lėlė, bet ją valdantis aktorius - kitas lėlininkas, taip mikliai persikūnyjantis į personažą, kad sunku žiūrovui nepatikėti, jog tikroji artistė ir yra lėlė. Kad ir kalba ji pati, ir juda it gyva.

Gyvenimo marionetėms - dar sunkesnė dalia. Atskirti tikrą žmogų nuo to, kuris tampomas už siūlo,  nesudėtinga, todėl reikia būti ypatingu aktoriumi, kad marionetės siūlai nesimatytų.

Tuo, kad Verdulių  gatvės gyventojai - marionetės, pirmiausia, žinoma, tiki ir deklaruoja patys savininkai. Konditerijos cecho direktorė be užuolankų kalba apie tai, kad tiems žmonėms gali kažkas vadovauti ir juos kurstyti. Šiai minčiai netikėtai paantrino ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių miesto agentūros vedėjas Alvydas Kairys. Jis prisiminė, jog jau buvo mieste panašus atvejis, kai žmonės nuolat skundėsi dėl pradėjusio veikti konditerijos cecho skleidžiamų dūmų, o paaiškėjo, kad gyventojai tik padeda tam, kuris nori sužlugdyti verslą - konkurentui.

Konkurencinėje kovoje, akivaizdu, vertinami visokie būdai. Tad nieko keisto, kad verslininkas saugos savo verslą, visais įmanomais būdais ginsis kaip įmanydamas. Tačiau tikrai neinvestuos tam, kad žmonės, gyvendami pašonėje, jaustųsi saugūs, kad jų ne tik nedegintų, bet ir negąsdintų iš kamino sklindantys dūmai. Neįtikėtinas ir tikrai negirdėtas atvejis, kad dujomis kūrenamas katilas skleistų dūmus, deginančius žmonių akis ir veidus. Lengviau patikėti, kad trijų namų gyventojai - garbingo amžiaus žmonės ir jų vaikai, yra kažkieno valdomos marionetės ir skelbia netiesą. Tačiau juk iki Melagio dienos - balandžio 1-osios, tikrai dar buvo toli. Tad apkaltinti garbingo amžiaus žmones melu - gal ir ne pats tinkamiausias pasirinkimas. 

Tačiau, matyt, apkaltino, nes niekas - nei miesto Aplinkos skyrius, nei Šiaulių  regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių miesto agentūra neskuba pateikti nurodymo Šiaulių municipalinei aplinkos tyrimų laboratorijai, kad ši ištirtų dūmų sudėtį ir nustatytų, kas išsiskiria iš kamino, ir ar gali šis junginys deginti bei nuodyti.

Savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėjas Romaldas Šemeta patarė gyventojams apsiginkluoti fotoaparatais ir tada, kai tik pastebės iš kamino rūkstančius dūmus, juos fotografuoti ir informuoti apie realią grėsmę.    

Akivaizdu, kad akis bei veidus nudegę žmonės baiminasi, kas lieka jų kieme ir daržuose, kur taip pat nusėda dūmai. O kiekvienas lietuvis, turintis žemės sklypelį prie namų, nori jame daržovę užsiauginti, vaiskrūmį pasisodinti. Deja, pavasaris atėjo ir netrukus laikas purenti žemelę. Bet baugu Verdulių gatvės gyventojams į ją sėklą sodinti, nes neaišku, kas gali užaugti tokioje dirvoje, į kurią nuolat krinta dūmai, kuri kasdien teršiama ir, deja, neaišku, kuo.

Kodėl miesto ir net apskrities gamtosaugininkai nesiima ištirti šių dūmų  sudėties? Vedėjas Romaldas Šemeta tikina, kad įrengti kamine dūmų sudėtį nuolat tiriantį prietaisą - labai brangu. Per brangu atlikti ir atrankinį tyrimą - neplanuotai. Tikiu Šiaulių municipalinės aplinkos tyrimų laboratorijos vedėjo Roberto Klimo žodžiu, kuris teigia, jog be Aplinkos skyriaus nurodymo atlikti tyrimo tikrai negali, nes tyrimui reikalingi pinigai. Gerai, jei tyrimas parodys, kad iš kamino sklindantys teršalai kenkia žmonių sveikatai. „O jei nepasitvirtins - kas toliau?” - klausia laboratorijos vedėjas, kuriam tokiu atveju teks raudonuoti prieš miesto valdžią, kurios nurodymo nesulaukęs ėmėsi iniciatyvos padėti žmonėms išsiaiškinti, kuo nuodijama jų aplinka ir nuo ko nudega skruostai bei akys.

Tokia tvarka - Municipalinė aplinkos tyrimų laboratorija atlieka galimus aplinkos taršos tyrimus tik  gavusi nurodymus. Tad kodėl niekas iki šiol jai to nenurodo - imti prietaisus ir eiti į Verdulių gatvę, kur baimėje ir nežinioje jau ketverius metus gyvena trys šiauliečių šeimos?

Nejučia, lyg slapukė gudruolė lapė ir atsėlina mintis, jog tai valdininkų rankas riša marionečių siūlai, už kurių ir tampo miesto verslininkai, norintys dirbti taip, kaip jiems patinka, taip, kaip jiems naudinga, ir, svarbiausia, taip, kaip jiems pelninga. Nes juk tai - ne vienintelis mieste faktas, kai verslas - galimai nesaugus aplinkai, kai kažkas žaloja žmonių sveikatą?

O kiek dar mieste faktų, kai verslininkai nepasirūpina darbo sauga ir vergovėje triūsiantys žmonės kasdien žaloja savo sveikatą? Puikiai žinome, jog ne kiekvieną tokį atvejį ištiria Maisto ir veterinarijos tarnyba, ne kiekvieną kartą šiuos faktus užfiksuoja ir Darbo inspekcija, nors žmonės ir informuoja, ir šaukiasi.

Ir taip - ne tik Saulės mieste. Jei kontroliuojančios ir žmogaus sveikata besirūpinančios įmonės visada būtų žmogaus, ieškančio pagalbos, pusėje, nebūtų mūsų pasaulyje atsiradę chemija prifarširuotų dešrelių ir skilandžių, negertume žmogaus sveikatą žalojančių energinių ir visokių kitokių gėrimų. Tačiau geriame ir valgome, nes žmogaus sveikatos saugotojai - bene virtuoziškiausios marionetės, mokančios patikti paprastam žmogui, bet įtinkančios dažniausiai magnatui, kurio verslas žlugtų, jei jis negautų leidimo kenkti ir nuodyti mus ir mūsų vaikus.