Mykolas DEIKUS
Prisisvaigo višta, kad yra balandis, purptelėjo nuo mėšlo krūvos ir nusisuko sprandą. Štai jums gražus postsovietinis vaizdelis apie kūrybinį ir idėjinį proveržį pilkame provincijos miestelyje, kuris retkarčiais prisiminęs mėgsta pasididžiuoti esantis Šiaurės Lietuvos bamba. Veidu į samanas, pasturgaliu į dangų – taip trumpai galima apibūdinti idėją sukurti Prisikėlimo aikštės paminklo kovotojams už Tautos laisvę viziją.
Daryti valdiškai reiškia imituoti patį veiksmą, panašiai, kaip Balio Sruogos „Dievų miške“ veiksmą imituoja klipatėlės. Tik mūsų dienomis – ne dėl išgyvenimo, o dėl viešo ir valdiško valkatavimo.
Pirma. Negalima pykti, kad geriausiais išrinktuose darbuose nėra nei vizijos (bent dešimtmečiui į priekį), nei fantazijos. Iš tiesų architektūrą studijuojantys vaikinukai ir mergaičiukės padarė tai, ką galėjo, nukopijavo Amsterdamo aikštę, pritrūko fantazijos ar laiko (kaip egzaminui), išsisuko pakankamai originaliai. Nebuvo idėjų, tai monumentu kovotojams už Tautos laisvę pavadino pačią aikštę. O kodėl ne visą miestą, ne visą apskritį ir ne visą valstybę. Žiū koks monumentas tautos laisvei (neapsirikau – būtent paminklas laisvei, kurios trupinius atimti gviešiasi visi, kas tik netingi) gautųsi.
Dar kiti, vyrėlesni, brūkštelėjo monolitą su bareljefais. Tokį, kokie Brežnevo laikais užmiestyje žymėdavo raudonosios armijos kovų vietas.
Taigi egzaminui nepasiruošę studentai buvo šiek tiek originalesni už „profesorius“. Tačiau – tuščia jų.
Antra. Konkurso organizatoriai pabandė išstypusį paauglį įvilkti į vaikiškas kelnes. Ir jiems tai sėkmingai pavyko. Konkurso dalyviams apdairiai pakišo prieš dešimtmetį parengtą detalųjį planą. „O jūs, vaikai, taip darykit kaip tėvelis nori“, - užgrojo organizatoriai, o vaikučiai tvarkingai sušoko ratelį.
Architektai - pragmatiški žmonės. Tad būsimieji architektai puikai sužaidė iš anksto konkurso rengėjų nubraižytą šaškių partiją. Įtupdė daugiaaukštes trobas ten, kur jų norėjo Stulpinas, Balza ir Kompanija. Pachaltūrijo vaikinukai ir mergaičiukės dienelę, užsidirbo mažne po tūkstantėlį pragyvenimui ir grįžo į savo auditorijas.
Trečia. Drąsioms idėjoms Šiauliai dar nesubrendę. Kūrybinių dirbtuvių patronas Vladas Damulevičius prasitarė, kad šiauliečių architektų idėja iš ties buvo šokiruojanti (to ir žadėta siekti). Šiauliečiai pasiūlė atkurti kažkadais buvusią Rinkos gatvelę tarp aikštės ir banko pastato, išlaviravo tarp interesų ir net papenėjo būsimus interesus pagret išsaugodami viešąją erdvę miestiečiams. Dargi smogo kloaka virtusios Tilžės gabalą centrinėje dalyje nuo transporto išvadavo. Ir vieninteliai iš viso komandų dešimtuko pataikė į dešimtuką – pasiūlė paminklo idėją. Kodėl netiko? Čia ir slypi esminis atsakymas.
Ketvirta. Pastaruosius porą dešimtmečių Šiauliai asocijuojasi su keliomis pavardėmis: Butkus, Salda (atsiprašau – ši pavardė turėtų būti pirmoji), Japertas, Stulpinas. Tai yra pavardės, su kuriomis galėtų prasidėti visi miesto proveržiai, deja, čia jie ir baigiasi. Nes arba tai nesusiję su jų interesais, arba kliudo. Paprasta kaip du plius du.
Gerai idėjai sužlugdyti pastangų nereikia – pakanka valdiško darbo. Šį sugebėjimą mūsų valdininkai yra išvystę iki rafinuoto tobulumo.
Ir – svarbiausia. Kalbėti reikėtų ne apie tai – prastos idėjos ar geros, gerus darbus atrinko ar nelabai gerus. Laikas pakalbėti apie vertintojus ir jų galėjimą idėjose įžvelgti ateitį. Vien tai, kad komisijoje reiškėsi plytų ir cemento pardavėjas Vidmantas Japertas, rodo, kokioje gilioje kūrybinėje komoje yra miestas.
Šių laikų inkvizitoriai mūsų dienų galilėjų rankas sukioja labai inteligentiškai ir rafinuotai. Todėl reikia būti šiek tiek avantiūristu arba, kitaip tariant, Puronu su klouno kepure.
Galima sakyti, kad Vilius Puronas „lengvą“ chaltūrą maskuoja vaikišku naivumu ir klounada. Gal jis prastas valdininkas, tačiau niekas jam negali priekaištauti, kad yra bailys ar nemato toliau savo barščių bliūdo. Negraži „Lapė“? Tituluotiems skulptoriams nepatinka paprastų darbininkų, suvirintojų pagaminta skulptūra? Bet apie ją kalba, jos ateina pasižiūrėti dideli ir maži. Neleido statyti centre – į užkampį nueina ir susiranda. Užsieniuose „Lapė“ garsesnė už Šiaulius tapo. Kas Šiauliuose žino, kur stovi šimtus tūkstančių litų kainavęs meno kūrinys - „Aušros“ skulptūra? Ir kas prie jos fotografuojasi?
Miestus visais laikais kūrė drąsūs žmonės, todėl puronizmas yra iš konjunktūros išsilaisvinančios dvasios ženklas. Kūrybinėms dirbtuvėms būtent ir pritrūko to puronizmo. Todėl – veidu į samanas ir pasturgaliu garbinam dangų.
