Mykolas DEIKUS

Gimė iš nekalto prasidėjimo po išvogto metalo frezavimo staklėmis, užsisiuvo rūtų vainikėlį ir atėjo mūsų – Saulės miesto mirtingųjų – valdyti. Pašlovinkime interesų neturintįjį, skaidrų kaip krokodilo ašara cecho viršininką Genadijų Mikšį, galingųjų bankininkų vietininką mūsų ašarų pakalnėje.

Tik – visai ne aleliuja, visai ne geroji naujiena, kai miestui ima vadovauti cecho viršininkas. 

 

Didelės išminties nereikia šilumą pardavinėti prie monopolinio vamzdžio pririštam vartotojui. Todėl iššūkio vadovauti miestui cecho viršininkas Genadijus Mikšys taip ir neišlaikė. Daug kalbėjęs ir gražiai žadėjęs miestą suvarė į „bačką“ labiau nei Alfredas Lankauskas prieš gerą dešimtmetį. Tačiau jeigu Lankausko nuvadovautą miestą prikelti užteko poros-trejų metų, šimtamilijoninės skolos – užduotis artimiausiems porai penkmečių. 

 

Tuo metu, kai gaunamus miesto biudžeto viršpelnius reikėjo investuoti, Genadijus Mikšys (omenyje turint valdančiosios daugumos vadovą) pasielgė kaip cecho viršininkas, privatizavęs gamyklą. Pinigus prauliavojo, turtą išdalijo pusvelčiui arba po pigiąja išpardavė. Ir liko sėdėti prie suskilusios geldos su šimtamilijoninėmis skolomis. 

 

Liberalas cecho viršininkas pasielgė prasčiau už bolševikų virėją, ėmusią vadovauti valstybei. Nebėra nei ką parduoti, nei ką išnuomoti. Nebent šlėktišką „unorą“, bet ši prekė niekada neturėjo didelės paklausos.

 

Nežinia ko po užsienius cecho viršininkas trankėsi ir ką žiūrėjo, jeigu nenužiūrėjo, kad liberalūs užsienio valstybių miestų vadovai savo rankose laiko savivaldybių įmones ir iš nuomojamo turto gyvena. Tačiau liberalai mąsto, o cecho viršininko, vadovaujančio miestui ar valstybei, mentalitetas žino tik vieną būdą – apkrauti mokesčiais dar vos krutantį verslą, užsmaugti mokesčiais miesto gyventojus. Tik čia cecho viršininkas primiršo, kad reikalą turi ne su šilumos vartotojais, pririštais prie vieno monopolinio vamzdžio. Tūkstantis žmonių per metus, pakeliančių sparnus iš miesto, – ar bereikia geresnio įrodymo, kad cecho viršininkų vadovavimas patyrė totalinį fiasko. 

 

Per metus ištuštėja penki-šeši daugiabučiai, vos ne kasmet uždarinėjamos mokyklos. Išvažiuoja ne tik žmonės ar mokesčiai – išvažiuoja idėjos. Kas jei ne tai turėtų priversti bent „dėl mados“ apversti uždumblėjusius smegenų pusrutulius.

 

Bet pilkam cecho viršininkui niekada nerūpėjo idėjos ir inovacijos. Cecho viršininkui užtenka tvarkingai prisukto vamzdžio. Ir tai, jeigu neužsipylęs akis. Tiesą sakant, net ir padorus cecho viršininkas neorganizuotų pjankės, kai darbininkams neišmokėti atlyginimai (nebent įmonė – valstybinė ir jau  pakankamai privogta). Tuo metu, kai visi miesto lopšeliai-darželiai verda dėl mažinamų ir dar neišmokėtų sumažintų algų, cecho viršininkas su būriu savivaldybės poniučių dviem dienoms iškurnėjo į draugiškąjį Kaliningradą. Genadijus Mikšys Šiauliuose nėra matęs suremontuoto lopšelio-darželio, renovuoto pastato, todėl būtinai parūpo pasižiūrėti ir pasimokyti, kaip rusų statybininkai sienas tinkuoja. Pasimokys iš rusų ir grįžęs į Šiaulius papasakos statybininkams, kaip reikia už Europos Sąjungos lėšas rusiškai sienas „maliavoti“. 

 

Didesnio antausio lietuvių statybininkams nė nesugalvosi. Kaip nesugalvojo kompanija geresnės priežasties išlėkti po užsienius pasižmonėti. 

Tačiau to, kas galima Jupiteriui, užsimanė ir veršelis – vyriausiasis Šiaulių cecho viršininkas, dvi dienas po užsienius „tūsavojęs“ ir spjovęs į algų negaunančių mažų žmogeliukų jausmus. Ne kiekvienas cecho viršininkas gali išlaikyti šlovės naštą, kai imasi vadovauti visai įmonei, nekalbant jau apie miestą. Neišlaikė ir Genadijus Mikšys. Jeigu dar eksmero Vytauto Juškaus paunksmėje besiskleidžiantis cecho viršininko plenciukas ėmė rodyti pirmuosius suvaldininkėjimo simptomus, tai dabar dažnas išeidamas iš kabineto džiaugiasi, kad negavo spyrio į užpakalį. Cecho viršininko intelektas nustebino ir ne vieną merą, su kurio buvo pakalbėta „po dušam“ kaip ceche prie staklių.   

 

Tačiau ko tikėtis iš žmogaus, kurio autoritetas net partijoje tik bankininkų balsais palaikomas (nekalbu apie pataikūnus, kurie šiandien negyvai užlaižę rytoj kitiems laižys)? Cecho viršininkas ir lieka viršininku, kokias jam regalijas – nikeliuotas ar paauksuotas – bekabink. Taigi belieka tik pašlovinti interesų neturintįjį, skaidrų kaip krokodilo ašara cecho viršininką Genadijų Mikšį, galingųjų bankininkų vietininką mūsų ašarų pakalnėje. Ir iškilmingai apraudoti miestą, kuriam vadovauja cecho viršininkas.

Aleliuja.