Grįžtame į tuos laikus kai užantyje nešiotis beisbolo lazdą saugiau nei kreiptis į policininką. Saugiau ne tik fizine, bet ir moraline prasme.

 Nes tingėdami, taupydami ar tiesiog geresnės statistikos siekiantys policijos pareigūnai šiandien ne tik nenori padėti nelaimės ištiktam žmogui, bet dar ir įkalbinėja aukas, kad šios nerašytų pareiškimų. Nėra pareiškimo – nėra problemos. „Mažesnis” ir nusikalstamumas. Štai kur nusikalstamumo prevencija! Kam gaudyti nusikaltėlius, jei gali dantį užkalbėti aukai ir šį tiesiog pamirš savo skriaudėją – nereikės nei nusikaltėlio ieškoti, nei viršininkams aiškinti, kodėl nerado.

Grasinimų susidoroti iš kaimynų sulaukusi šiaulietė, pavadinkime ją Kotryna, šventai tikėjo, jog kas jau kas, o uniformuotieji angelai sargai jai tikrai padės. Nuskubėjusi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą jauna moteris budėtojui papasakojo savo nesutarimus su nuolat triukšmaujančiu ir girtaujančiu kaimynu. Vieną naktį neapsikentusi kaimynų pasilinksminimų dėl garsiai skambančios muzikos, moteris paskambino policijai. Atvykę teisėtvarkos sergėtojai triukšmadarį nuramino, tačiau jau po kelių akimirkų įniršęs kaimynas veržėsi į moters butą grasindamas susidoroti. Dėl savo ir savo mažamečio vaikelio gyvybės išsigandusi jauna moteris ir kreipėsi į policijos pareigūnus.

Policijos budėtojui išdėsčiusi kas, kur ir kaip, moteris norėjo viską surašyti popieriaus lape ir pateikti pareigūnams, kad šie imtųsi atitinkamų veiksmų ir nubaustų neteisingąjį kaimyną. Juk žodinių pranešimų pareigūnai netiria. Ir kaip nustebo budėtojas išgirdęs, jog moteris rašys pareiškimą. Supratęs, kad moteris tikrai išsigandusi ir reikalauja pagalbos, pareigūnas ėmė netiesiogiai atkalbinėti. Esą dėl tokių grasinimų kaimynui baudžiamoji byla tikrai negresia ir kaimynas veikiausiai lengvai išsisuks. Moteriai pabrėžus, kad ji jau dabar bijo išeiti į laiptinę ir visada su savimi nešiojasi dujų balionėlį, šmaikščiai nusiteikęs pareigūnas prasitarė, kad dar geriau būtų medinę lazdą, suprask, „beisbolkę”, užantyje nešiotis.

„Nors pareigūnas tiesiai šviesiai nepasakė pareiškimo nerašyti, tačiau jo kalbėjimo maniera bei šmaikščios replikos skambėjo kaip raginimas netrukdyti pareigūnams savo pareiškimais. Galiausiai pasakiau, kad pareiškimą vis dėlto rašysiu, ir pareigūnas mane nusiuntė į nuovadą. Esą pagal gyvenamąją vietą pareiškimą turiu rašyti ten”, - prisimena moteris.

Ne ką šmaikščiau nusiteikę pareigūnai moterį sutiko ir Centro nuovadoje. Šiaulietė Kotryna prisimena pasijutusi labai nepatogiai, kai jai pasakojant apie kaimyno grasinimus grupiniu susidorojimu, pareigūnas pradėjo atvirai krizenti.

„Nežinau, kodėl mano istorija jam sukėlė juoką, tačiau pasijutau tikrai nemaloniai. Nors žodžiais to nepasakė, tačiau veiksmais pareigūnai parodė, kad savo pareiškimais aš tiesiog trukdau jiems dirbti. Išėjusi iš nuovados jaučiausi labai blogai, o juk aš - auka, o ne nusikaltėlė”, - prisiminė Kotryna ir pažymėjo, jog vargu ar dar kada ryšis kreiptis į policijos pareigūnus ir prašyti pagalbos. Geriau tikrai nusipirks „beisbolkę” arba skambins draugams, galintiems gerai įkrėsti triukšmaujančiam kaimynui.

Kad pilietiški ir apie negeroves mieste pranešantys šiauliečiai tiesiog trukdo pareigūnams tinginiauti iliustruoja dar vienos šiaulietės, pavadinkime ja Viktorija, pasakojimas. Vieną tamsų žiemos vakarą po darbų automobiliu važiavusi mergina Architektų ir J. Jablonskio gatvių sankryžoje pastebėjo besimėtantį kelio ženklą, įspėjantį apie kelyje esančią kliūtį, stovelį. Paties ženklo nebebuvo, o juodą stovelį tamsią naktį sunku pastebėti. Pastebėję kliūtį vairuotojai staigiai stabdydavo arba mesdavosi į šoną sukeldami avarines situacijas. Grįžusi namo pilietiška mergina paskambino policijos pareigūnams ir pranešė apie ant kelio besimėtančią kliūtį. Ir nustebo iš pareigūno lūpų išgirdusi ilgiausią pamokslą apie tai, kad Kelių eismo taisykles išmanantis vairuotojas turi žinoti, ką reikia daryti kelyje pastebėjus kliūtį: ogi sustoti ir ją pašalinti, o ne pareigūnus trukdyti.

„Nustėrusi iš nuostabos bandžiau pareigūnui paaiškinti, kad sustodama vidury sankryžos tiesiog sutrikdyčiau eismą, o vilkdama kelio ženklo nuolaužą kelčiau pavojų savo sveikatai ir net gyvybei. Kita vertus, net nežinau, kiek ta nuolauža sveria, – esu moteris ir tikrai ne kiekvieną daiktą paneščiau. Tada savimi patenkintas, tačiau vis dar piktai nusiteikęs pareigūnas man pasakė, kad sustočiau prie kliūties ir įsijungusi avarinį signalą laukčiau atvykstančių pareigūnų. Paaiškinau, kad jau grįžau namo, tad nebegaliu ten sustoti. Susinervinęs pareigūnas net nenorėjo klausytis mano paaiškinimo, kad automobilyje neturiu telefono laisvų rankų įrangos, o kalbėti telefonu važiuojant – draudžiama. Pokalbį norėjau kuo greičiau pabaigti ir pasakiau, kad aš savo pareigą atlikau ir pačiam pareigūnui dabar lieka spręsti – pašalinti kliūtį nuo gatvės ar ne. Kiek apsiraminęs pareigūnas pasakė, kad vis dėlto nuvažiuos ir kelio ženklo liekanas patrauks”, - pasakojo šiaulietė.

Policininko apšaukta Viktorija šiandien prisipažįsta, jog tai buvo paskutinis kartas, kada ji pasielgė pilietiškai ir apie negeroves mieste pranešė policijos pareigūnams. Daugiau ji sakė to niekada nedarysianti.

Gaila, kad tie, kurie turėtų padėti ir saugoti mus, mūsų vaikus ir artimuosius, užuot pajudinę savo sėdimąsias ir ieškoję nusikaltėlių yra priešiškai nusiteikę prieš aukas ar pilietiškai nusiteikusius žmonės. Žinoma, į policiją kreipiasi įvairūs žmonės ir policininkų, kaip ir kitų žmonių, nervai ne geležiniai, tačiau tokio elgesio pateisinti negalima. Kai toks pareigūnų dėmesys paprastam žmogui, nenuostabu, kad vyksta linčo teismai, kad nusikaltimus matantys žmonės negriebia telefono ragelio ir neskuba apie tai informuoti teisėsaugos institucijų. Pasitikėti šiandien gali tik savo jėgomis, o jei jums grasina kaimynai ar užpuolė gatvėje, neskambinkite 112, o įpraskite visur nešiotis „beisbolkę” ir ginkitės patys.