Mykolas DEIKUS

Ko verti politikai, iš kurių tyčiojasi net eiliniai klerkai? Meluoja į akis - įžūliai, nesigėdydami,  nesismulkindami ir nesidangstydami – dėl smulkmenų ir iš esmės. Atsakymas kaip ir būtų aiškus - verti, kad iš jų pakampėmis krizentų eilinį kartą apkvailinę valdininkai. Tačiau kyla klausimas, kas Šiauliuose iš tiesų yra reali valdžia.

 Šią savaitę net du kartus politinę ripką miesto Tarybos komandai sviedė savivaldybės administracijos tarnautojai. Šiaip jau drąsumu nepasižymintis Ekonomikos skyriaus vedėjas Stanislovas Gurėjevas sublizgėjo it kovinis gaidžiukas būryje vištyčių. Komiteto posėdyje viešai pareiškė, kad jokie ūkininkai jokio turgelio Prisikėlimo aikštėje neprašė. Viską sugalvojo ir išpūtė (matyt, sudarę slaptą suokalbį apšmeižti dorus valdininkus) du miesto laikraščiai. Vėliau už rankos pagautas skyrvedys, sparnus paleidęs, mekeno, girdi buvo prašymas, bet kažkur kažkas savivaldybėje kažkodėl nusprendė ūkininkų į Prisikėlimo aikštę neįleisti.

Ne apie ūkininkus kalba, ne apie jų kiaušinius ir parduotuves, kurias nuo konkurentų-ūkininkų tyčia ar netyčia gina valdininkai. Visuomenę kvailinantys valdininkai įtikėjo nebaudžiamu, ką įrodo ir minėtas faktas. Tarybos nariai ir primušta žmona eilinį kartą paverkė į saują ir istorija pamiršta. Kaip pamirštas ir dar vienas, jau antras šią savaitę, akibrokštas.

Savivaldybės užkulisiuose jau senai vyksta karas dėl to, kas valdys ikimokyklinių įstaigų viešuosius pirkimus. Kapeika po kapeikos ir iš viešųjų pirkimų subyra milijonai, kuriuos pažarstyti visuomet atsiranda norinčių.

Ikimokyklinių įstaigų buhalterių atlyginimus prilyginę prekybos centro kasininkių algoms (kasininkių darbas iš tiesų pragariškas, tačiau už apskaičiuotą batoną į kalėjimą nesodina) savivaldybės strategai pataikė į dešimtuką. Buhalterės pačios pakėlė sparnus, tad beliko šiame žaidime pritempti biudžetinės įstaigos reikšmingumą. Darosi akivaizdu, jog šiai iš esmės laisvą orą valdančiai kontorai yra numatyta strateginė reikšmė valdant švietimo įstaigų viešuosius pirkimus ir apskritai pinigus.

Kadangi politikai jau seniai nebeskaito Tarybos sprendimų projektų, o tuomet, kai nediktuoja finansiniai klanai, balsuoja „ant babos“, apgauti išties – vaikų darbas. Kad buhalterių etatų perkėlimas į biudžetinę įstaigą „Paslauga“ atrodytų ekonomiškai naudingas, tai ir palygino dvylikos mėnesių trijų lopšelių-darželių buhalterių atlyginimus su dešimties mėnesių būsimųjų „Paslaugos“ darbuotojų etatų.

Valdininkai net nenuraudo pagauti už rankos. Pažadėjo, kad pateiks naujus skaičius. Kitaip tariant, kitąkart prieš dumdami akis pasistengs labiau.    

Kaip reaguoti ar iš viso nereaguoti į tokius akibrokštus – pačių politikų politinio brandumo ir planų likti politikoje reikalas. Tačiau peršasi išvada, kad dabartinė valdančioji dauguma nepajėgi ką nors iš esmės pakeisti. Ne dėl to, kad valdininkai būtų netramdomai apšernėję.

Tokią situaciją iškart po rinkimų užprognozavo dabartinės valdančiosios daugumos strategai. Jau tada, kai meras Genadijus Mikšys užsimojo pakartoti eksmero Vytauto Juškaus valdomų balsų rekordo, nepagalvota, jog situacija visiškai kitokia. Praėjusioje kadencijoje lėmė ne balsai, o politinių-finansinių jėgų, kurioms atstovavo socialdemokratai ir liberalcentristai, susitarimai.

Iki šios kadencijos dar nebuvo tokios Tarybos, kuri būtų tokia marga ir nepasotinama. Dabartinė valdžia – it šešios plačios sėdynės, besitaikstančios užtūpti nuo krizės susitraukusią paklodę. Kol sėdynės graibsto viena iš kitos paklodę, įvarčius mieste „sausai“ muša biurokratai.